Tačiau kas galėjo pagalvoti, kad toks elegantiškas, minkštu ir niekada nepakeltu balsu kalbantis, politinių kompromisų kultūrą ir atvirumą visiems šalies piliečiams žadėjęs naujasis, na, ne toks jau ir naujas, prezidentas Gitanas Nausėda bus toks toksiškas, manipuliatyvus ir nuviliantis valstybės vadovas. Menka čia paguoda, kad jis ne toks aršus dešinysis radikalas kaip Lenkijos prezidentas Andrzej Duda ar ne toks autoritaras kaip Vengrijos premjeras Viktor Orban.
Pirmiausia, kyla daug klausimų ir pagrįstų abejonių dėl Nausėdos ir jo žmonos Dianos moralės bei gėrio ir blogio suvokimo. Akivaizdu, kad jų moralinės nuostatos, vertinant XXI amžiaus kontekste, yra ultrakonservatyvios. Taip pat gana akivaizdu, kad jos, kaip ir dažnai Katalikų Bažnyčios pozicijos įvairiais klausimais, yra fariziejiškos, veidmainiškos. Kaip kitaip galima paaiškinti jo nesuvokimą, kas yra silpnesnysis ir ką reiškia, kai visuomenė, jo žodžiais tariant, kalba nekultūringai?
Nausėda nesvyruodamas stoja garbės ištroškusio ir populiarumo besivaikančio kunigo, kuris blaškosi norėdamas įtikti visiems, išimdamas pasipiktinimą sukėlusį ir Katalikų Bažnyčios poziciją reprezentuojantį Facebook įrašą prieš Stambulo konvenciją, pusėn. Prezidentas eilinį kartą savo minkštu ir nepakeltu balsu moralizuoja šalies piliečius, girdi, kokie jūs nekultūringi, tai – patyčios, iš kunigo, kaip drįstate! Tačiau jis visiškai neįsigilinęs, ką reprezentuoja Stambulo konvencija, nesuvokia, kokią žinią jis siunčia gyventojams ir ypač tiems, kuriuos ši konvencija gina.
Kunigas nėra silpnoji pusė, jis – privilegijuoto luomo atstovas, ir tikrai ne už Evangelijos ir meilės artimui skelbimą jis buvo puolamas. Kodėl prezidentas nestoja silpnųjų pusėje?
Juk pernai Lietuvoje savo intymių partnerių buvo nužudytos 29 moterys, ir kas dešimt minučių pareigūnų pagalbos ieško mūsų šalyje smurtą namuose patiriančios moterys. Kodėl prezidentas iki šiol neatvėrė savo rūmų durų LGTB+ bendruomenei, nors ypatingai jos jaunesnieji nariai – vaikai ir paaugliai – dažnai yra padidintoje savižudybės rizikoje dėl tikrų, o ne įsivaizduojamų patyčių ir persekiojimo?
Galiausiai, kodėl, apeliuodamas į diskusijų kultūringumą, Nausėda girdi tik toną, bet negirdi ir nenori girdėti argumentų, kurie yra sakomi? Kodėl jis nesusimąsto, kodėl visuomenė kalba taip garsiai ir emocionaliai tokiais, kaip jis ir pats įvardijo, jautriais klausimais? Suprantu, kad jam nepatogu, nes jis įpratęs prie komforto, taip pat ir Belmonto parke.
Tačiau ar jam nekyla minčių, kad visuomenė taip garsiai rėkia, nes galbūt jai labai ir seniai skauda dėl tų jautrių klausimų, kaip smurtas prieš moteris ir translyčius asmenis, kurie mūsų šalyje net asmens dokumento negali gauti be teismo sprendimo? Nausėdos kvietimas kultūringai diskusijai, šiuo atveju, dėl Stambulo konvencijos, yra labai arogantiškas, aiškiai parodantis, kad jis galvoja esąs aukščiau piliečių, kurie jį išrinko.
Antra, prezidentas Nausėda atrodo nesigaudantis savo rolėje ir nesuprantantis savo misijos. Gal dėl to ir jo komanda taip dažnai keičiasi, nes jos nariams nesueina galai, jie negali savęs realizuoti prezidentūroje kaip profesionalai?
Toks įspūdis, kad elitinė, pasiturinti, privilegijuota pora, kruopščiai besirūpinanti savo viešuoju įvaizdžiu, kurio neatskiriama dalis, pasirodo, yra tradicinės katalikiškos vertybės, tiesiog nusprendė užkariauti dar vienas karjeros, statuso ir galios aukštumas, tapdami pirmąja šalies pora.
Tačiau kartais atrodo, kad Nausėda tiesiog neturi ką veikti ir ieško sau veiklos, kaip įprasminti tą buvimą prezidentu.
Iš naujausių iniciatyvų ar tiksliau – retorikos, tai – prezidento ambicijos vakcinuoti reikiamą skaičių Lietuvos gyventojų visuotiniam imunitetui nuo COVID-19 įgyti iki liepos 6 d.
Tačiau iš tokių ambicijų – tik daugiau erzelio valdančiajai koalicijai, taip pat ir visuomenei, ypač įvertinus Europos Komisijos nevykėlišką vakcinų visai Europos Sąjungai užpirkimą.
Dabar dar – pilietinės asamblėjos idėja neva kultūringai diskusijai skatinti. Čia kaip ir auklėjamoji priemonė visuomenei? O Stambulo konvencija – grėsmė žodžio laisvei jau yra anedoktinis perliukas.
Įdomu, kaip jaučiasi pats Nausėda ir jo žmona pirmosios šalies poros vaidmenyse. Tačiau dalies visuomenės pasipiktinimo prezidentienės anti-abortiniais gestais ar empatijos moterų, patiriančių smurtą šeimoje, trūkumu tikrai negalima traktuoti kaip patyčių.
Pirmajai porai reikia išgirsti visuomenės skaudulius ir juos pamatyti, jei ši šitaip garsiai rėkia. Kitu atveju ir turbūt greičiausiai, tikėkimės, tai bus vienintelė Nausėdos, kaip prezidento, kadencija, ir Lietuva 2024 metais išsirinks žymiai progresyvesnį šalies vadovą.
