Geriau įsižiūrėjus, kaip organizuota Lietuvos valstybė, kartais atrodo, kad nuo baudžiavos laikų nedaug tepasistūmėjome į priekį: pradedant biudžetinėmis įstaigomis, baigiant verslo tradicijomis, mūsų sankloda dar labai daug kur paremta vergo ir pono santykiu.
Monika Garbačiauskaitė - Budrienė
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Džiugiai ir masiškai išnaudojame savo bendrapiliečius, apsimesdami, kad nėra kitos išeities, kol šie neemigruoja arba nesukyla, arba egzistuoja sau abejingi, nebeturėdami jokių tikslų ir nenorėdami jokių permainų.

Meile pavaldiniams nespinduliuoja ir verslas: kam mokėti darbuotojams daugiau, jei galima nulupti nuo jų devynias skūras, o po to įsivežti kokių ukrainiečių.

Čia nekalbu apie technologinius centrus ar kitas progresyvias įmones, kurios savo darbuotojus pasišovusios ir pamasažuoti, kad tik šie ateitų į darbą, ir užtikrina jiems visapusišką gerovę – tokių dar, deja, mažuma. Dauguma Lietuvos dirba kiek kitokiose įmonėse.

Jaunųjų rezidentų judėjimas, išsiveržęs protestu, buvo kaip gaivus oro gūsis šioje iš baudžiavos mentaliteto neišsivaduojančioje visuomenėje.

Paniekinti Seimo daugumos ir jos pirmininko Viktoro Pranckiečio, kuris klastingai perorganizavo balsavimą taip, kad gautų norimą rezultatą, įžeidinėjami premjero, jauni šviesūs veidai susirinko ir tiesiai šviesiai išsakė savo reikalavimus, kurie anaiptol neapsiriboja vien tik didesniais atlyginimais.

Ilgus metus besimokantys medikai yra priversti plėšytis per keletą darbų ar prašyti tėvų paramos, kad išgyventų, ir jų problemos – tai simptomiškai atsikartoja kituose valstybės sektoriuose – tiek valstybiniame, tiek privačiame.

Itin menkais atlyginimais priversti tenkintis ne tik medicinos sektoriaus darbuotojai, bet ir dėstytojai bei kiti biudžetininkai. Išsilavinę ir kultūringi – taigi nepuolantys draskyti akių, ir negalintys protestuoti dėl savo terminuotų sutarčių, kuo nuolat naudojamasi.

Jie daug metų tyliai kentėjo, kai jiems vis būdavo užkraunami papildomi krūviai, tuo tarpu ligoninių ir universitetų administracija dirba tikrai ne už 300 eurų (tokia maždaug yra rezidento mėnesinė alga su naktiniais budėjimais). Ta atlyginimų, kelių eurų problema, mandagiai nutylima, tarsi būtų nekultūringa ir menka apie ją net kalbėti.

Tuo tarpu procesai stagnuoja toliau – kažkas pelnosi ir turtėja, o problemos gilėja. Žiniasklaida ne kartą rašė apie universiteto administracijos atlyginimus. Štai 2016 m. dėstytojų atlyginimai augo tris kartus lėčiau nei atlyginimai šalies ūkyje ir du kartus lėčiau nei švietimo sektoriuje, tačiau rektorių atlyginimai augo greičiau net už šalies vidurkį – administracija visada randa būdų, kaip sau išsimokėti didesnius atlyginimus, tuo tarpu dėstytojai stumiami iš etatų, verčiami užsidirbinėti iš šalutinių šaltinių.

O jaunieji medikai čia, kažin, premjere, prie kurių priskirtini? Pagal išsilavinimą ir svarbą – turėtų būti elitas, šalies pasididžiavimas, bet 300 eurų atlyginimas sako ką kita – tai tikra Antroji Lietuva, niekaip iki elito netraukia.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Nuostabu, kad masiškai nemokant orių atlyginimų biudžetiniams darbuotojams, valdžia vis dar nustemba, kai nepasitenkinimas kyla iš apačios, o ne iš bedančių, dažnai su administracija flirtuojančių profsąjungų. Tokie reiškiniai juos įvaro į isteriją. Algirdas Butkevičius už mokytojų protestų įžvelgė plaukuotą Rusijos ranką, Saulius Skvernelis – politinius žaidimus.

„Jau po mitingo premjeras viešai pagyrė jaunus gydytojus, išlaikiusius jo egzaminą. Premjere, kokį jūsų egzaminą? Ar kasdieniniai susidūrimai su mirtimi ir kančia, artimųjų skausmu bei įsiūčiu, darbas švenčių dienomis, naktimis bei paromis už protu nesuvokiamą darbo užmokestį yra jūsų rengtas egzaminas šiems žmonėms?“ – klausė Justas Simonavičius, vyresnysis gydytojas rezidentas.

2016 m. lapkritį, netrukus po rinkimų, S. Skvernelis sakė: „Mes tikrai šiandien turime pasitikėjimą žmonių, ir aš manau, kad visgi už mus balsavo ne elito, o paprastoji Lietuva, kurią galbūt ne visi girdi, nenori jos matyti, šaiposi iš jos. (...) Mes subursime komandą, kuri iš tikrųjų atstovaus tai didžiajai Lietuvos daliai, iš kurios tas vadinamasis elitas ir šaiposi.“

O jaunieji medikai čia, kažin, premjere, prie kurių priskirtini? Pagal išsilavinimą ir svarbą – turėtų būti elitas, šalies pasididžiavimas, bet 300 eurų atlyginimas sako ką kita – tai tikra Antroji Lietuva, niekaip iki elito netraukia.

Empatijos daugiau neatsirado, tik apačios tapo labiau nelaimingos. Tuo pasinaudojo „valstiečiai“, tačiau dabar nelabai išmano, ką daryti su tuo vis labiau augančiu apačių nepasitenkinimu. Tas nepasitenkinimas toliau drenuojamas per emigraciją, o dabar ir per socialinius judėjimus. Tuo tarpu „valstiečiai“ – visiškai pasimetę prioritetuose.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Vietoje žadėtų didelio užmojo reformų, kol kas matome tik kosmetinius pravalymus, pakėlimus ir pakeitimus.

„Valstiečių“ dauguma ir S. Skvernelio vyriausybė primena lietuviško politinio žanro klasiką nuo Algirdo Brazausko laikų – prieš rinkimus visko žadame tautai, po rinkimų išmetame pažadus ir einame valdyti valstybės kaip išeina, dažniausiai taip, kaip nori stambusis verslas ir taip, kad kaip nors praslystumėm per savo kadenciją be didesnių sukrėtimų, t. y. be jokių reformų ir permainų, nes rinkėjai iš tiesų gi tenori stabilumo.

O čia jau, žiūrėk, ir kokie nauji rinkimai beateiną. Jei neištiks krizė, niekas neišsukinės rankų ir neišeis į gatves – o greičiausiai ir neišeis, nes emigruos, – tai skaityk, kadencija pasisekė.

2014 m. monografijoje „Elitų Europa: tapatybių ir interesų kaleidoskopas“ lietuvišką elitą nagrinėję mokslininkai Irmina Matonytė ir Vaidas Morkevičius apibendrino, kad lietuviškam elitui būdingi šie bruožai: stiprūs ekonominio liberalizmo motyvai, prioritetas ekonomikos augimui, galingas žiniasklaidos elitas, silpnas profsąjungų elitas ir neskiriamas prioritetas socialinės apsaugos ar socialinio teisingumo principams.

Pristatydami tyrimą autoriai akcentavo, kad mūsų elitai yra socialiai nejautrūs ir iškilus klausimui apie didesnius atlyginimus vis kalba apie tai, kad pirmiausia būtina stimuliuoti ekonomikos augimą, sukurti produktą, kurį būtų galima perdalyti.

Priemonės yra diskusijų objektas, bet faktas, kad ta pati matrica atsikartoja per daugybę valstybės sričių: lėšų pakanka, ekspertizės pakanka, nėra valios kažką keisti, tuo tarpu problemos gilėja.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Atrodo, nuo 2014 metų mažai kas pasikeitė, empatijos daugiau neatsirado, tik apačios tapo labiau nelaimingos. Tuo pasinaudojo „valstiečiai“, tačiau dabar nelabai išmano, ką daryti su tuo vis labiau augančiu apačių nepasitenkinimu.

Tas nepasitenkinimas toliau drenuojamas per emigraciją, o dabar ir per socialinius judėjimus. Tuo tarpu „valstiečiai“ – visiškai pasimetę prioritetuose: kai toje Seimo salėje atlyginimus pakelti prašo krūvių išvarginti medikai, jie juos pakelia prokurorams ir STT.

Kaip kažkas taikliai pastebėjo, Nepriklausoma Lietuva yra pastatyta ant vergų darbo. Nenuostabu, kad privatus sektorius siekia kuo pigesnės darbo jėgos, bet ir valstybė nerodo jokios meilės savo piliečiams.

Pinigų valstybėje netrūksta, tačiau jie valdomi siaubingai neefektyviai ir dažnai nepasiekia apatinės grandies. Kilus medikų atlyginimų klausimui, ekspertai greitai pasiūlė, kur rasti lėšų: tarkim, iš neefektyviai valdomo valstybės nekilnojamojo turto, kurio pinigus būtų galima perskirstyti didinant finansavimą švietimui, medikų atlyginimams ar net mokesčių mažinimui.

Žinoma, priemonės yra diskusijų objektas, bet faktas, kad ta pati matrica atsikartoja per daugybę valstybės sričių: lėšų pakanka, ekspertizės pakanka, nėra valios kažką keisti, tuo tarpu problemos gilėja.

Lietuvai skubiai reikia persitvarkyti, keičiant baudžiavinį mąstymą ir nuvainikuojant privilegijuotą nomenklatūrą visuose lygmenyse – ar tai būtų valstybinė įstaiga, ar universitetas, ar regiono savivaldybės valdoma įstaiga. Pagaliau nuoširdžiai pasirūpinant bendrapiliečiais. Kitaip „projektas“ Lietuva gali kito šimtmečio nesulaukti.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė

Idealistų lieka nedaug: tokioje padėtyje atsidūrę žmonės arba emigruoja, arba vegetuoja, nieko nesitikėdami ir keršydami valstybei atsainiu darbu, nesumokėtais mokesčiais, užmerkdami akis į neefektyvumą, biudžeto lėšų švaistymą.

Raudama, kad Lietuva tuštėja, o regionai tampa beviltiškai apleisti, bet gerai įsižiūrėjus matosi, kad regionai kamuojami to paties vergovės mentaliteto. Vietinis elitukas, sudarytas iš vietos valdžios ir verslininkų, nesuinteresuoti nei ką nors keisti, nei pritraukti investicijų, verčiau trumparegiškai renkasi išlaikyti esamas privilegijas, dėl kurių pasidalijimo sutaria jaukiame valdžios-medžiotojų-verslininkų būrelyje.

Jie prisisiurbia prie valstybinių užsakymų, o savo giminaičius sukiša į kokią regiono savivaldybės valdomą, jokios pridėtinės veiklos nekuriančią įstaigėlę, kurią seniai reikėjo arba uždaryti, arba reformuoti. Ten jie laikosi nageliais įsikabinę to beviltiško menko pajamų šaltinio, džiaugdamiesi, kad nereikia dirbti. Čia dažnai būna bejėgė net centrinė valdžia, nepriverčianti imtis permainų.

Privatus sektorius, žinoma, efektyvesnis ir orientuotas į rezultatą, tačiau dažnai taip pat neužjaučiantis ir nelinkęs dalintis pelnu su darbuotojais. Kažkada pasinaudoję palankia politine situacija ir išstūmę smulkius prekybininkus, prekybos centrai augo naudodamiesi pigia darbo jėga. Dabar paklausti, ar neketina pakelti atlyginimų, tik išpučia akis ir pradeda aiškinti, kad pakėlus juos kasininkėms, teks kelti ir vadybininkams, ir visiems kitiems, o tai atsieis jau ohoho kiek.

Vietoje to vietinis verslas garsiai kalba apie tai, kad reikia atlaisvinti darbo jėgos įsivežimą iš kitų šalių, nes nebėra kam dirbti. Realybė tokia, kad iš tiesų teks įsivežti, nes pradėjo trūkti ir darbuotojų, ir vartotojų.

Vaizdžiai tariant, tuo ir skiriamės nuo estų – lietuvis vis dar kaip baudžiauninkas galvoja, kaip savo „susiveiktą“ privilegiją kuo ilgiau išsaugoti, neprileidžiant prie savo išteklių kito arba kaip kitą lietuvį nukelnėti, kaip aršiau konkuruoti ir tam kartui atsikąsti geresnį kąsnį.

Jis dažnai negalvoja apie tolimesnę perspektyvą, bendrystę, tvarumą. Lietuvis visada norės daugiau nuderėti, kitą nusamdyti kuo pigiau, suktis barteriniais mainais, kad tik nereiktų išsiskirti su pinigais, džiaugsis, kad kitas kaip durnelis dirba pusvelčiui. Estas gi dažniau galvos, kaip sąžiningai atlyginti už kokybiškas paslaugas. Turbūt nereiktų stebėtis, kad tai prisideda prie šalies gerovės ir ekonomikos augimo.

Lietuvai skubiai reikia persitvarkyti, keičiant baudžiavinį mąstymą ir nuvainikuojant privilegijuotą nomenklatūrą visuose lygmenyse – ar tai būtų valstybinė įstaiga, ar universitetas, ar regiono savivaldybės valdoma įstaiga. Pagaliau nuoširdžiai pasirūpinant bendrapiliečiais.

Kitaip „projektas“ Lietuva gali kito šimtmečio nesulaukti.

„Dabartinis Lietuvos elitas nesirūpina beturčiais, neklauso jų išminties, ir už tai bus nubaustas. Norint tai suprasti, nereikia sociologinių tyrimų. XIX a. britų konservatoriai sakydavo – „jei blogai pirkiai, tai blogai rūmams“. (...) Valstybininkai gali atsirasti tik ten, kur valstybė suvokiama kaip aukštesnis už rinką imperatyvas. Jie neturi atmesti rinkos, bet privalo suprasti, kad valstybės interesas – aukščiau pirkimo ir pardavimo“, – sakė filosofas Alvydas Jokubaitis.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gydytojai atskleidė tiesą: kada moteris po gimdymo iš tikrųjų gali vykti namo? (70)

Kembridžo kunigaikštienė Kate Middleton nustebino visą pasaulį iš ligoninės išvykusi...

Ieško darbininkų už tūkstantį eurų su apgyvendinimu: sekasi labai sunkiai (176)

Skuodo rajone darbą siūlantys ūkininkai pasiruošė mokėti nemenką atlygį, tačiau net ir 1...

Seimo narys Matulas pats koduodavo alkoholikus: tie metodai galbūt ne žmonėms buvo skirti (42)

Seimo narys Antanas Matulas (61) atskleidė apie save mažai kam žinomus biografijos faktus.

Orai: po lietaus plūstelės 25 laipsnių šilumos banga (12)

Artimiausiu metu didelių staigmenų nebus: vyraus gaivesni orai , dangumi plauks tai didesni, tai...

Skripalio istorijoje rusai bedė pirštu į Baltijos šalis (326)

Prieš kelias dienas Didžiosios Britanijos žiniasklaida įvardijo galimus Sergejaus ir Julijos...

Darbdavio pasiūlytas atlygis nustebino studentą: turėjau pasitikslinti, ar gerai išgirdau (22)

Esu pirmakursis studentas, šiuo metu ieškau nekvalifikuoto darbo. Pastebėjau tendenciją –...

Simonai Albavičiūtei-Banditai dėl drąsių stiliaus sprendimų yra tekę atremti kritikos laviną (26)

„Nuo vaikystės rengdavausi taip, kaip man atrodė gražu. Kažkam gal nepatiko, tėvai ne kartą...

Kėdainiams teks palaukti, pirmiausia suklestės Kaunas (4)

Kėdainių laisvojoje ekonominėje zonoje pastaruoju metu jaučiamas tam tikras investicijų...

Stebėtinas žemvaldžių įžūlumas: braunasi net ir į kapines (128)

Kėdainių rajone Okainių žemės ūkio bendrovei pradėjus grandiozines statybas, vietos gyventojai...

Iššūkį Egidijui Dragūnui metusi bokso čempionė šaukiasi pagalbos: į kvailesnę situaciją nesu patekusi (476)

Po skandalingo atlikėjo Egidijaus Dragūno (SEL) pasisakymo apie mados tinklaraštininkę Simoną...