Skandalų epicentre atsidūrę veikėjai vienaip ar kitaip iš jų „išsivartė“, bet jie nepraeina be pasekmių. Net ir lietuvių kantrybė turi ribas ir nereikėtų jų nuolat kvailinti. Principas „vsio zakonno“ (viskas teisėta) atsisuka kitu galu – ilgam meta šešėlį, su sugadinta reputacija tenka gyventi daugelį metų, ir netgi gali tapti lemtingu.
Galios viršūnėje atsidūrę politikai dažnai pamiršta, kad jiems taikomi kitokie elgesio standartai ir tai, kas buvo galima kaip verslininkui ar paprastam piliečiui, ir nieko tai nesudomino, nebus praleista pro pirštus atėjus į valdžią. Jiems sunku suprasti, kad tai, kas yra teisėta, nebūtinai bus visuomenės palaiminta, ypač, jei tai neteisinga.
„Apeiti įstatymus yra žmogiška silpnybė ir gabumas. Yra įstatymas – yra jo apėjimas. Yra poįstatyminis aktas, atsiras gudresnių, kurie ras, kaip apeiti ir jį. Viskas bus teisėta, bet ar teisinga?“ – kalbėdamas apie nuodėmes sakė kunigas Vytautas Rapalis.
Būtent tokį klausimą visuomenė šią savaitę užduoda valdančiųjų lyderiui R. Karbauskiui.
Jam priklausantis „Agrokoncernas“ naudojosi jo sūnų, sesers, brolio ir tėvo valdoma žeme, taip apeidamas įstatymą, draudžiantį vienam asmeniui, įmonei ir susijusiems asmenims turėti daugiau nei 500 hektarų žemės ūkio paskirties žemės.
Į tai R. Karbauskis atsakė, kad sakė, kad šiais sandoriais „įstatymų nebuvo bandoma apeiti, nes įstatymų buvo laikomasi“ ir pasiuntė žurnalistus pas teisėsaugą. Antradienį Generalinė prokuratūra pranešė inicijuojanti tyrimą gindama viešąjį interesą, o trečiadienį pradėti tyrimą nusprendė Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. Ji turėjo tirti, ar R. Karbauskis laiku deklaravo pinigų dovanojimo sandorius sūnums. Dar prieš komisijai pradedant tyrimą, R. Karbauskis užbėgo įvykiams už akių – jis pripažino, kad pavėlavo deklaruoti sandorius ir savo interesų deklaraciją papildė.
Prokuratūra, labai tikėtina, neras jokių pažeidimų, VTEK pagrūmos piršteliu arba net netirs, galbūt bus sugriežtinti įstatymai, tačiau, nepaisant tyrimų pabaigos, ši istorija R. Karbauskiui jau prikabinta. Viena yra būti didžiausiu žemvaldžiu ir vienų turtingiausių žmonių – tai savaime nėra nuodėmė, o besikabinėjantiems visada galima atkirsti – pavydite, tačiau kas kita, kai turtai kaupiami tokiais būdais.
O dar pridėjus nuolatines kalbas, kaip Karbauskių šeima – vėlgi teisėtai – praskolina ūkininkus, o po to perima jų žemes, komplektas gaunasi visiškai nekoks.
R. Karbauskio drama su žemių koncentravimu giminių rankomis atrodo dar prasčiau žinant, kad 2013 m. jis buvo vienas referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams iniciatorių. „Parduodami žemę užsieniečiams žlugdysime smulkiausius ūkininkus. Jūs nesužlugdysite stambesnių ūkininkų, nes mes galime nueiti į banką, galime pasiskolinti, o jie negali“, – tuomet kalbėjo R. Karbauskis.
R. Karbauskio „nesusijusių“ giminaičių žemių istorija ištraukė į paviršių seną posakį „vsio zakonno“, kuris nuo seno taikomas Algirdo Brazausko viražams. Šis politikas, pričiuptas dėl dalyvavimo nešvariuose procesuose, taip pat labai mėgo kartoti – viskas pagal įstatymus.
A. Brazausko įvaizdį smarkai pakirto istorija su „Draugystės“ viešbučiu, kurią tauta dar gana neblogai pamena, be kita ko, ir todėl, kad ten buvo įsivėlusi moteris, tuometinė A. Brazausko meilužė, vėliau tapusi jo žmona – Kristina Brazauskienė.
Seimo narys Julius Veselka 2005 m. prisipažino, kad tuometinis prezidentas A. Brazauskas skambino jam asmeniškai, kaip ekonomikos ministrui, ragindamas išimti šį viešbutį iš privatizuojamų sąrašo, kad jis neatitektų neaiškiems berniukams.
A. Brazauskas tada žadėjo surasti kreditų ir sukurti aukštos klasės valstybinį viešbutį, bet po kurio laiko savo žodžio neišlaikė ir viešbutis po privatizacijos atiteko Kristinai Brazauskienei. Vėliau tapo Brazauskų šeimos turtu. A. Brazauskas apie kaltinimus sakė „šmeižtas“. Viskas teisėta.
Tiesa, istorija kartojasi: tuomet Vilniaus apygardos prokuratūra taip pat tyrė bylą dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi privatizuojant viešbučio „Draugystė“ akcijas, tačiau nerado nusikaltimo požymių ir ikiteisminį tyrimą nutraukė.
Kristina Brazauskienė pagarsėjo ne tik dėl „Draugystės“, bet ir dėl valgyklos „Šešupė“, kurią, būdama vadovė, neskaidriu būdu privatizavo. Tada dėl šio įvykio taip pat buvo iškelta byla, bet ji 1998 metais prokuratūros buvo nutraukta, o po to tiesiog sulaukė senaties. Buvo ir kitų epizodų, kuriose linksniuota A. Brazausko pavardė – „Alitos“, Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimas, tačiau politikas vis išvengdavo atsakomybės. Viskas teisėta, bet „Draugystė“ + K. Brazauskienė = kažkas neskaidraus, ir gatvėje paklausti praeiviai žinotų.
Kaip ir daugelis atsimena istorinę Krekenavos agrofirmos mėsos sūdytoją Dalią Budrevičienę, kuri stojo į kovą su Darbo partijos lyderiu Viktoru Uspaskichu. Jo verslai 2006 m. atsidūrė dėmesio centre, D. Budrevičienei viešai paskelbus, kad įmonėje mokami atlyginimai vokeliuose. Tada dar nebuvo feisbuko, nei tokios, palyginus labiau pilietinės, visuomenės, tačiau ši istorija vis tiek išgarsėjo ir smarkiai pakenkė tuomet populiariam politikui, kuriam jau nebeišėjo atsišaudyti, kad čia esą „viskas teisėta“.
Nukentėjo ir D. Budrevičienė – ji buvo atleista iš darbo, tampoma po teismus neva už įmonės vadovų šmeižtą.
Tada V. Uspaskichui buvo suduotas pirmasis smūgis, po kurio sekė ir partijos juodosios buhalterijos byla, besitęsusi dešimtmetį, o įvairių vokelių istorijos vis sugrįždavo į viešumą. Galiausiai, po kuklios nuobaudos, Darbo partijos įkūrėjas pasitraukė iš Lietuvos politikos. Ir nors karts nuo karto pasivaidena kokioje nors pramoginėje ar abejotino turinio TV laidoje, ir baudžiasi sugrįžti, politologai jo šansus prisikelti vertina skeptiškai.
Komunikacijos ekspertai mato paralelių tarp Uspaskicho ir Karbauskio situacijų – abiejų verslo imperijos moka kainą už didžiąją politiką: į atvirą sceną išstumiami verslo ir asmeninio gyvenimo užkulisiai, o jų pagarsinimas gali būti lemtingas.
Dar viena iliustratyvi „teisėtai, bet ar teisingai“ dėmė – ne politikų, tačiau vienos iš didžiausių verslo organizacijų VP grupės biografijoje. Pasinaudojusi lengvatomis, taikomomis neįgaliųjų organizacijų valdomoms įmonėms, per specialiai tam įkurtą visuomeninę neįgaliųjų organizaciją „Spindulys“ tuometinei „VP Market“ (Vilniaus prekyba) iš valstybės pavyko susigrąžinti per 76,2 mln. Lt (22 mln. Eur) PVM mokesčių. Vėliau šią įstatymų skylę Seimas užlopė.
Tuomet šią skandalingą istoriją tyrė ir Generalinė prokuratūra, ir Seimo Antikorupcijos komisija, tačiau ji vis tiek baigėsi „VP Market“ pergale. „VP Market“ laimėjo, nes viskas buvo teisėta, tačiau dėmė reputacijoje liko, ji velkasi iš metų į metus ir ypač kenkia ištikus krizėms – VP akcininkams vis primenamas nejautrumas ir nenuoširdumas.
„Taip elgtis mums nederėjo, todėl tiek aš, tiek „Vilniaus prekyba“ norime atsiprašyti Lietuvos, jos visuomenės, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir neįgaliųjų organizacijų“, – atgailavo didžiausias VP ir susijusių įmonių akcininkas Nerijus Numavičius prieš keletą metų išleistoje „Baltojoje knygoje“. Pasak jo, anuometinį sprendimą atlikti teisėtą, nors moraliai abejotiną, žingsnį iš šiandienos perspektyvos galima vertinti tik neigiamai. Nepaisant mušimosi į krūtinę, VP grupė kritikuota ir dėl tolesnio elgesio su fondu ir nenoru išsiskirti su iš valstybės gautais pinigais.
Geros reputacijos nenusipirksi už viso pasaulio pinigus. Tai reikia turėti omenyje, kai, kaip R. Karbauskis, išstatai savo gyvenimą ir verslą prieš visą Lietuvą. Ir ne tik išstatai, bet ir ateini su didelėmis pretenzijomis išskaidrinti valstybinių lėšų naudojimą ir pamoralizuoti kitų įvairiomis temomis.
Šio politiko klausimų, skirtų LRT ar žurnalistui Edmundui Jakilaičiui, tauta po penkerių metų greičiausiai neprisimins, tačiau jiems išliks galvoje, kad savo žemes jis sukaupė kažkaip nevisai gražiais būdais ir tai bus nuolat primenama Karbauskiui – politikui ar Karbauskiui – verslininkui, jei jis nutartų iš politikos pasitraukti.
Taip, žurnalistai galėjo šiuos tyrimus padaryti prieš rinkimus, tačiau padarė dabar, ir, patikėkite, po penketo metų ta seka bus visiškai nesvarbi.