Mokyklos: reformuokime tai, kas blogiausia

Be abejo, pagrįstai didžiuojamės Lietuvos moksleiviais, skinančiais laurus tarptautinėse olimpiadose. Žiniasklaida taip pat mėgsta pareklamuoti kelias ypatingai gabius vaikus mokančias ir todėl puikių rezultatų pasiekiančias mokyklas. Tačiau besididžiuodami „kokybės salomis“, pamirštame „tamsybės jūras“. Lietuvos ūkio ir pilietinės visuomenės raida priklauso ne nuo to, kokių rezultatų pasiekia patys geriausi, o nuo to, kas vyksta pačiose blogiausiose mokyklose.

Geriausių mokyklų abiturientai ateityje garsins Lietuvos vardą užsienyje. Tačiau jei vidutinėse ir blogiausiose mokyklose besimokantys vaikai neįgis net elementaraus išsilavinimo, kalbėti apie žinių ekonomiką ar sąmoningą visuomenę negalėsime. Todėl verta šalies mastu išskirti 30-40 proc. mokyklų, kurių mokiniai metai po metų blogai pasirodo valstybiniuose egzaminuose, ir šioms mokykloms skirti išskirtinį dėmesį ir pagalbą: keisti vadovus, pritraukti geresnius mokytojus ir kt.

Mokymo kokybė tiesiogiai priklauso nuo to, kokie mokytojai dirba su mokiniais. Ką daro tarptautiniuose testuose geriausių rezultatų pasiekusios šalys? Jos darbui į mokyklas priima tik tuos aukštųjų mokyklų absolventus, kurie studijuodami buvo tarp 30 proc. pažangiausių studentų. Kaip tai pavyksta padaryti? Vienas iš atsakymų – aukštas pradinis darbo užmokestis, kuris siekia bent 95 proc. šalies vidurkio.

Net ir turtingos šalys yra priverstos riboti išlaidas švietimui. Todėl aukštas darbo užmokestis naujiems mokytojams reiškia tai, kad egzistuoja labai nedidelis skirtumas (apie 20 proc.) tarp pradedančiųjų ir patyrusių mokytojų pajamų. Lietuvoje ši problema yra ypač aktuali: nors didelį stažą turintys mokytojai uždirba daugiau nei vidutinis Lietuvos gyventojas, pradedančių mokytojų pajamos yra tik šiek tiek didesnės nei minimalus darbo užmokestis. Tai iš esmės paaiškina, kodėl jaunimas nesiveržia dirbti į mokyklas, o pensinio amžiaus mokytojai yra linkę kaip galima ilgiau likti mokykloje.

Daugelio Lietuvos mokyklų vadovai ir pedagogai nuolat dejuoja dėl vadovėlių trūkumo ir jų menko atnaujinimo. Tačiau mokymuisi skirta medžiaga nebūtinai turi būti knygos formos. Vadovėliai kasmet sensta ir fiziškai, ir morališkai, juos vėluojama išleisti, išvežioti po mokyklas. Šią problemą galima spręsti diegiant elektroninių vadovėlių sistemą. Kai vadovėlis yra ne ant popieriaus, o tik kompiuteryje, yra sutaupomi dėl pasikeitusių mokesčių išaugę leidybos ir transportavimo kaštai. Taigi už tas pačias lėšas rengiant elektroninį ir popierinį vadovėlį, elektroninio turiniui tobulinti galima skirti daugiau pinigų.

Elektroninis vadovėlis neturi būti suprantamas tiesiog kaip kompiuterinis to paties teksto variantas. Štai pernai Pietų Korėjoje pradėti diegti skaitmeniniai vadovėliai yra interaktyvios programos su videosiužetais, mokymosi žaidimais, testais ir kitais elementais. Taip, toks mokymosi būdas galbūt labiau kenkia akims negu knygos skaitymas, tačiau mažina tikimybę, jog moksleivio stuburas iškryps dėl kasdienio didelių svorių tampymo ir yra tiesiog efektyvesnis.

Šiuo metu dėl informacinių technologijų stygiaus Lietuvos mokyklos dar nėra pasirengusios visiškai pakeisti popierinius vadovėlius elektroniniais, tačiau procesą jau galima pradėti. Perkelti į virtualią erdvę reikėtų ir, pavyzdžiui, eksperimentus fizikos bei chemijos pamokose, ypač jei mokykla neturi galimybės naudotis kokybiška laboratorine įranga.

Reformuojant mokyklų struktūrą, reikėtų didinti aktyvų tėvų ar globėjų įsitraukimą į mokyklų valdymą. Tėvų/globėjų susirinkimams reikėtų suteikti daugiau teisių ir galių – jie neturėtų būti susibūrimais rinkliavoms pasiimti ar prastai besimokantiems vaikams pabarti. Tėvai/globėjai turėtų dalyvauti renkant mokyklos administraciją, planuojant mokyklos plėtrą ir klasių suskirstymą, jiems turėtų būti rodomos mokyklos finansinės ataskaitos. Tėvų/globėjų atstovai, deleguoti kiekvienos klasės, turėtų turėti sprendžiamąjį balsą mokyklos taryboje.

Ši taryba turėtų dalyvauti ir sprendžiant infrastruktūros klausimus, pavyzdžiui, kam patikėti mokinių maitinimą. Šiuo metu nemaža dalis moksleivių yra nepatenkinti mokyklų valgyklų būkle. Šių metų pradžioje 121 Lietuvos mokykloje vykdytos apklausos duomenimis, tik 66 proc. 5-12 klasių moksleivių kasdien pietauja valgykloje, o 11 procentų jos paslaugomis nesinaudoja niekada.

Pervertus vietinių laikraščių straipsnius šia tema tampa aišku, jog dažniausiai moksleiviai ir jų tėvai skundžiasi dėl brangaus maisto, prastos jo kokybės, neužtikrinamos higienos, pašalinių asmenų pietavimo valgykloje. Būtina griežčiau kontroliuoti valgyklų higieną ir pašalinių asmenų aptarnavimą, nustatyti kainos ir kokybės standartus parduodamiems maisto gaminiams, siekti paslaugų tiekimo konkursų skaidrumo.

Tėvų/globėjų įsitraukimas, nors ir nebūtų panacėja, padėtų spręsti kai kurias kitas problemas, kurios ne vienam moksleiviui mokyklą paverčia katorga. Tarp tokių paminėtina itin paplitusi patyčių problema – Pasaulio Sveikatos Organizacijos duomenimis, Lietuvoje patyčių mastas didžiausias tarp 35 šalių ir dvigubai viršija jų vidurkį. Mokyklose privalo būti įdiegta „nulinės tolerancijos patyčioms“ politika. Mokytojai, administracija ir ypač klasių auklėtojai privalo būti mokomi, kaip atpažinti patyčias, padėti jas kenčiantiems vaikams, pasirinkti tinkamas sankcijas. Atsakomybė neturi būti stumdoma tarp pedagogų, klasės auklėtojų ir administracijos – ji turi tekti visiems. Tačiau čia svarbus ir reguliarus tėvų/globėjų informavimas apie jų vaikų elgesį, aptarimas, kaip spręsti problemas.

Su tėvais/globėjais turėtų būti aptariami ir tokie klausimai, kaip visuomeninio gyvenimo įgūdžių ugdymas: saugaus eismo, pirmosios pagalbos, lytinio švietimo pamokos. Daugelis jų jau reformuojamos, bet nepakankamai efektyviai, lėtai, be to, visuomenei, net moksleivių tėvams/globėjams nežinomi naujų programų rezultatai.

Ugdymo procese vis dar dominuoja „aš pasakau, tu išmoksti“ principas, menkinantis moksleivio gebėjimą mąstyti ir primetantis jam „mažo sraigtelio“ mentalitetą. Priešingai, kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, moksleiviai gali net rinktis išplėstinį kritinio mąstymo kursą, kuriame išmoksta, kaip nepasiklysti informacijos jūroje ir atskirti pelus nuo grūdų. Lietuvos mokyklos turi siekti ugdyti laisvą, tolerantišką ir mėgstantį mąstyti žmogų, kuris galės padėti mūsų visuomenei tapti žinių visuomene. Kaip ir patyčių prevencijai, kritinio mąstymo diegimui sukurta programų, pasisemta kitų valstybių patirties, bet visa tai dar nepasiekė visų, ypač atsiliekančių mokyklų.

Kaip matyti, mokyklos susiduria su svarbiomis problemomis, kurių kai kurios yra sprendžiamos. Vis dėlto konkretūs sprendimai ne tik nepakankami ir lėti, bet ir mažai žinomi visuomenei. Atsižvelgiant į anksčiau išvardytas dar nesprendžiamas ir jau sprendžiamas problemas, siūlome tokias priemones:

· Siekiant į mokyklas pritraukti gabių absolventų, kelti pradinius mokytojų atlyginimus ir mažinti atlyginimų skirtumus;
· Rasti blogiausiai veikiančias mokyklas ir jas pertvarkyti bei sustiprinti;
· Mokymosi procese aktyviau naudoti informacines technologijas;
· Įtraukti tėvus / faktinius globėjus (pvz., emigrantų vaikus prižiūrinčius senelius) į mokyklos valdymą;
· Orientuoti mokymo procesą nuo mokymosi prie gebėjimų ugdymo ir jau parengtas programas įgyvendinti praktikoje, neaplenkiant ir atsiliekančių mokyklų;
· Sistemingai vertinti įvairių iniciatyvų, reformų ir eksperimentų sėkmę;
· Užtikrinti mokyklų prieinamumą atokiose vietovėse gyvenantiems moksleiviams;
· Gerinti mokyklų aplinką ir infrastruktūrą: ne tik jas atnaujinti, bet ir prižiūrėti, kaip veikia įdiegtos paslaugos.

Naujų mokslo metų proga naujienų portale DELFI itin daug dėmesio skirsime tėvų ir vaikų pasiruošimui mokyklai, išsamiai informuosime skaitytojus, į ką tėveliams reikėtų atkreipti dėmesį, naujaisiais mokslo metais, apie ką pasikalbėti su vaikais, kokias priemones, jiems įgyti, ką daryti su vaikų išsakytomis mintimis į mokyklą. Viena iš DELFI projekto „Ruošiamės mokyklai" dalių  - idėjų konkursas „Ką reikėtų keisti Lietuvos mokyklose?". Kviečiame dalyvauti.