M.Kluonis. Ar Lietuvoje gali atsirasti reali antiklerikalinė bei feministinė jėga?

Vargu ar prieš penkerius metus kas nors būtų patikėjęs, kad politinė partija, pasisakanti už tos pačios lyties asmenų partnerystes, Katalikų bažnyčios įtakos ribojimą ir net lengvųjų narkotikų legalizavimą, surinks per 10 procentų balsų Lenkijos parlamento rinkimuose ir užims trečiąją vietą, aplenkdama tokias politikos senbuves kaip Kairiųjų demokratų sąjunga ir Lenkijos liaudies partija.

Palikoto judėjimo sėkmė buvo plačiai analizuojama Lenkijos politikų ir politologų. Kaip pagrindinės judėjimo sėkmės priežastys buvo įvardyta didelė Bažnyčios įtaka ir Kaczynskių eros, nubloškusios Lenkiją į kraštutinę dešinę, palikimas, kartų kaita, nuoširdus tikėjimas iškeltomis idėjomis ir ryžtingų, o ne „pusinių“ sprendimų siūlymas.

Kaczynskių eros radikalizmas dviem trečdaliams lenkų pademonstravo, kaip atrodytų praktikoje jiems nepriimtinas gyvenimo modelis. Nuolat kurstomas nacionalizmas, nuolatinis religinių vertybių primetimas, autoritarinis valdymo stilius ir nepagarba žmogaus teisėms ne tik atvedė Pilietinę platformą į valdžią 2007 metais, bet ir sukėlė pasidygėjimą didžiajai daliai lenkų, norinčių gyventi ne tarpukario, bet modernioje Lenkijos valstybėje. Dešiniųjų lyderio Jaroslawo Kaczynskio gąsdinimas Palikoto judėjimo atėjimu į valdžią ir Bažnyčios smerkiantys pareiškimai tik dar labiau sustiprino judėjimo pozicijas. Neproporcingai didelis religijos vaidmens sureikšminimas taip pat skatino telktis laisvamanius ir mažiau religingus Lenkijos gyventojus.

Tačiau ne mažesnį vaidmenį nei Kaczynskių palikimas suvaidino Palikoto judėjimo ryžtingumas, suvokimas, kas yra jų potencialus rinkėjas ir gebėjimas juos įtikinti, kad nuoširdžiai bus stengiamasi spręsti jų problemas. Kairieji demokratai idėjiškai, lyginant su lietuviškaisiais, buvo kur kas toliau pažengę lygių galimybių visuomenės svarbos suvokime, tačiau vengė ryžtingų pasiūlymų ir sprendimų, tikėdamiesi pritraukti balsų iš šalies. Palikoto judėjimas tas pačias idėjas išsakė tiesiai ir aiškiai, be bandymų pataikauti ir taip įtikti ne savo elektoratui. Tai skatino joms pritariančius rinkėjus rinktis tuos, kurie pasisakė aiškiai ir vienprasmiškai, nei „slidesnius“ ir dėl to ne taip nuoširdžiai atrodančius jų kolegas.

Prie naujo reiškinio Lenkijoje prisidėjo ir kartų kaita. Anot buvusio prezidento Aleksandro Kwasniewskio, Palikoto judėjimo sėkmė parodė, kad jaunimas trokšta laisvės ir atmeta tuos, kurie linkę už pačius žmones priimti sprendimus, kaip jiems gyventi.

Ar Palikoto judėjimo analogas įmanomas Lietuvoje? Kol kas vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra. Dalis sąlygų tam nėra palankios, kadangi Lietuvos konservatoriai nuosaikesni už lenkiškuosius kolegas ir kol kas radikalams nepavyksta galutinai uzurpuoti jų vykdomos politikos. Taip pat dalį pažangaus Lietuvos jaunimo, panaudodamas viešųjų ryšių technologijas ir liberalaus politiko įvaizdį, pritraukia konservatyvus ir populistinis Artūro Zuoko judėjimas. Nors Vilniaus mero ir jo žmonos veikla (bandymai išguiti riedutininkus iš Katedros aikštės, pataikavimas homofobijai, balsavimas už Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą ir pan.) aiškiai rodo judėjimo konservatyvumą, dauguma jaunimo jį vis dar (visiškai be reikalo!) tapatina ne su suvaržymais, o su laisve.

Kita vertus atsirasti naujam ryžtingam judėjimui yra ir nemažai prielaidų. Reakcijos į Aušrinės Marijos Pavilionienės pateiktą Partnerystės įstatymo projektą atskleidžia, kad nei socialdemokratai, nei liberalai nepajėgūs atstovauti visuomenės daliai, siekiančiai pažangios, o ne tradicionalistinės visuomenės. Šalia pažangių ir išties už individo laisvę pasisakančių asmenų šiose partijose apstu tiesiog „gerų žmonių“, kuriems svetimos liberalios ar socialdemokratinės vertybės, bet jie laikomi reikalingais partijoje, nes yra turtingi, laimi vienmandatėje apygardoje ar tiesiog jų balsų reikia Seime. Dėl to šios partijos neatrodo nuoširdžios, nesugeba pasiūlyti ryžtingų sprendimų ir pretenduoja į tą pačią nišą, kur spiečiasi visi kiti ir kuri jau seniai perpildyta.

Analogiškas su Lenkija ir pataikavimas Bažnyčiai, kuri, kaip ir Lenkijoje, turi didžiulę įtaką politikai. Nusilenkti arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui ir pažadėti padaryti viską, ko paprašys, prieš kiekvienus rinkimus skuba visos Lietuvos politinės partijos, išskyrus rusus ir lenkus. Tiesa, socialdemokratai 2008 m. arkivyskupui visko padaryti nepažadėjo, tačiau jų kandidatai vienmandatėse apygardose kaip ir kitų partijų atstovai pataikavo Bažnyčiai, tiek rinkimų metu, tiek ir po jų balsuodami už įstatymus pagal bažnyčios įgeidžius.

Kaczynskių eros nebuvimą Lietuvoje vis labiau pradeda atsverti įsigalintis agresyvus nacionalizmas, smerkiamas žodžiais, bet valdančiųjų palaikomas veiksmais . Valdančiųjų jaunimo organizacijos skėtinėse jaunimo organizacijose atvirai balsuoja už skustagalvių idėjas propaguojančių organizacijų priėmimą į savo tarpą, joms skiriama ir valstybės parama. Agresyvaus nacionalizmo plėtra ir ištisuose universitetų fakultetuose propaguojamos net ne euroskepticizmo, o eurofobijos idėjos ilgainiui turėtų paskatinti mobilizuotis antinacionalistiškai nusiteikusius ir proeuropietiškus rinkėjus.

Pagaliau Lietuvoje nėra nei vienos politinės partijos, kuri ryžtingai pasisakytų už žmogaus teises ir lygias galimybes, aiškintų žmonėms narystės Europos Sąjungoje teikiamą naudą, aiškiai pasisakytų prieš Bažnyčios išskirtinį traktavimą politikoje, nežaistų nacionalizmo ir homofobijos korta. Lietuvoje kol kas yra tik konkreti dešinė ir slidi, nenuoširdi ne dešinė, nesuprantanti, kad už konservatorius agituojanti Bažnyčia yra ne jų draugas, bet priešas, kad religingieji ir nacionalistai už jų partijas nebalsuoja (nors gali paremti pavienius asmenis), o praleisdami progą bent jau patylėti kai kuriais klausimais, jie atstumia savo rinkėjus. Taigi niša judėjimui analogiškam Palikoto judėjimui Lenkijoje tikrai yra. Belieka atsirasti lietuviškajam Palikotui.