aA
Jei vos prieš penkis mėnesius, vykstant nuobodžiai rinkimų kampanijai, kas nors būtų pasakęs, kad sausį Vilnių papuoš ašarinių dujų kamuoliai ir guminės kulkos prie Seimo; taip pat – geriausius prezidentinės apkaltos laikus primenantis siutas provincijoje, stiprėjantis visuomenės susipriešinimas, akmenų pilni plastikiniai „budulių“ maišai ir Seimo pirmininkas su juodu keturkampiu ant akių geriausiu televizijos laiku...
Manau, kad susidariusi situacija yra gerokai pavojingesnė nei prezidento apkaltos metais. Pirma, nepaprastai greitai ryškėja aštrios socialinės įtampos židiniai, nuolat pasipildantys vis naujomis ir anksčiau nematytomis formomis.

Antra, atsirado ne tik naujų neskrupulingų populistų-politikų, bet ir jų sekėjų. Riaušės Vilniaus centre parodė, kad senuosius kelių blokuotojus ir „ubagų maršų“ dalyvius sparčiai keičia nauja, sovietmečio represijų neprisimenanti aktyvistų karta, gebanti ne tik skanduoti „Gėda“, bet ir nuveikti šį tą rimtesnio. Sociologinis riaušininkų tyrimas dar bus atliktas, tačiau jei juos apibūdinęs Sigitas Babilius teisus, tai panašu, kad mums visiems ateina laikas skinti nesibaigiančios mokyklų reformos, nesuvaldytos emigracijos ir žemo lygio televizinės kultūros klestėjimo vaisius.

Trečia, ekonominės krizės nulemti realūs pokyčiai dar tik prasideda. Jei Rolando Pakso apkaltos metais įtampa buvo labiau virtuali, sąlygota per lėtai provincijoje (ar per greit didžiuosiuose miestuose) gerėjančio gyvenimo, tai dabar su realiomis problemomis susidurs dauguma Lietuvos gyventojų. Nepasitenkinimas „jų“ politika, kuris net ir ekonomikos augimo metais išliko labai didelis, ekonomikos kryčio metais gali perkopti visas Konstitucijoje numatytas formas.

„The Economist“ šiuo metu besibaigiantį socialinį kontraktą tarp Kremliaus ir Rusijos apibūdino kaip represijas ir žodžio laisvės apribojimus mainais į dosnias naftos dolerių išmokas bei darbo vietas. Lietuviška Gedimino 11 kontrakto su provincijos gyventojais versija skamba maždaug taip: jūs mums keliate atlyginimus, leidžiate užsidirbti užsienyje ir darot ką norit, mes neinam į rinkimus ir tyčiojamės iš jūsų atvaizdų per televiziją. Panašu, kad šis kontraktas taip pat, bent jau ekonominės krizės metais, baigiasi.

Lietuviška Gedimino 11 kontrakto su provincijos gyventojais versija skamba maždaug taip: jūs mums keliate atlyginimus, leidžiate užsidirbti užsienyje ir darot ką norit, mes neinam į rinkimus ir tyčiojamės iš jūsų atvaizdų per televiziją. Panašu, kad šis kontraktas taip pat, bent jau ekonominės krizės metais, baigiasi.
Mykolas Katkus:

Profesinės sąjungos beveik atvirai prisipažino, kad juodojo penktadienio demonstracija iš esmės kilo dėl laiku vyriausybės neatsakyto rašto ir, matyt, noro padidinti savo derybinę galią Trišalėje taryboje. Aiškėja, kad riaušininkus veikiausiai įkvėpė gal ne visai teisingai suprastos žinios apie kasos aparatų įvedimą mėsos pardavėjams. Tačiau simbolinės šio įvykio pasekmės yra ilgalaikės ir toli siekiančios. Sunku nuspėti, kokį precedentą sukurs šis purvinas, kruvinas ir ašarinėmis dujomis smirdantis atsisveikinimas su ekonomikos pakilimo laikų socialiniu kontraktu – tiesą sakant, kiekvienas tekstas ir valdžios veiksmas tą precedentą šiuo metu dar kuria.

Nenorėčiau kalbėti apie šiuos įvykius iš politinės konkurencijos požiūrio taško. Tiesą sakant, nėra labai didelio skirtumo, kuri konkreti partija šiuo metu yra valdžioje – pokyčiai, kurie ištiks visuomenę, savo mastu ir poveikiu per artimiausią mūsų istoriją nusileidžia nebent pokyčiams po nepriklausomybės atgavimo. Todėl iš esmės bet kuri į valdžią patekusi partija atsidurs tokioje pačioje ar net prastesnėje situacijoje per labai trumpą laiką.

Tačiau nerimą kelia tai, kad mūsų valdžios požiūris į komunikaciją bei kompetencija ją valdyti visuomet buvo ganėtinai prastos ir paprastai remdavosi įgimta lyderių charizma arba epiniais bandymais užtvindyti visą žiniasklaidą panegirikomis. Gerai komunikacijos principus ir praktikas suvokiantys Artūras Zuokas ar Vygaudas Ušackas yra veikiau taisyklę patvirtinančios išimtys. Tuo tarpu kaip tik tinkama komunikacija yra viena svarbiausių priemonių siekiant užkirsti kelią rimtesnėms pokyčių metu kylančioms problemoms. Tai svarbu net ir įprastinių pokyčių metu. Tai svarbu ir dabar, ypač kai, jei tikėtume sveiku protu ir „Dagens Industri“ analitikais, tuo gali pasinaudoti ir kai kurios mūsų vidaus reikalams dėmesio neslepiančios kaimynės. Ir dar jei pridėsime, kad daug kas naujojo JAV prezidento santykiuose su Rusija prognozuoja kur kas daugiau realpolitik.

Kodėl svarbu, kad vyriausybei pasisektų?

Pirmiausia apie krizę. Daugumos ekonomistų nuomone Lietuvoje vyksta tai, ką jie vadina dviguba krize – vietinis laiku nesuvaržyto vartojimo ir populistinių sprendimų nulemtas ekonomikos perkaitimas bei viso pasaulio finansinės ir kartu ekonominės krizės pasekmės.

Iš esmės visos krizės ištiktos šalys daro viena iš dviejų: mažos ir neturtingos šalys, kurios pasiskolinti gali tik iš TVF (pabandykite apie šį keiksmažodį papasakoti šiuo metu „valomiems“ Latvijos valstybės tarnautojams), taiko neseniai mirusio britų finansininko ir Margaret Thatcher patarėjo Alano Walterso ištobulintą metodą – taupo ir kontroliuoja apyvartoje esantį pinigų kiekį; o tie, kas turi pinigų (arba geba jų išsispausdinti ir surasti jiems pirkėjų), pagal geriausias Johno Maynardo Keyneso tradicijas skatina vartojimą ir didina valstybės investicijas. Kuris iš šių sprendimų yra geresnis, taps puikia dirva artimiausių dešimtmečių ekonomikos mokslo tyrinėjimams.

Akivaizdu, kad nepaisant keleto marginalių ar populistiškų pasvarstymų, Lietuva neturi nei realių galimybių pigiai pasiskolinti, nei apčiuopiamai iš deficitinio šalies biudžeto paskatinti verslą. Labai skausmingai ir savo kailiu tenka patirti, kad vienintelė Lietuvos ir kitų mažų šalių galimybė įgyvendinti realią anticikliklišką fiskalinę politiką - tai kaupti pinigus ekonomikos augimo metu, aukojant kelis ekonomikos augimo procentus ar jų dalis, ir sukauptas lėšas naudoti ekonomikai skatinti nuosmukio metais: kai šaliai sunkiausia, jai išnyksta visos patrauklios skolinimosi alternatyvos. Tai iš konstatuoja ne tik vietiniai analitikai, bet ir užsienio bankininkai, žurnalistai bei eurokomisarai. Vadinasi, kad ir kokia būtų vyriausybė, realios alternatyvos reformoms nėra. Realios alternatyvos šiai vyriausybei taip pat nėra, o kol mauro darbas nepadarytas, realių kandidatų į maurus irgi reikėtų paieškoti. Be to, rinkimai įvyko dar visiškai neseniai ir dabartinė valdžia kol kas turi tvirtą visuomenės mandatą, kurio neturėtų jokia kita šiuo metu sudaryta koalicija.

Tad panašu, kad Andriaus Kubiliaus vyriausybė neišvengiamai toliau vadovaus Lietuvai, o tai reiškia, kad šiais sunkiais laikais mes neturime kito pasirinkimo kaip tik tikėtis, kad ji padarys kuo mažiau klaidų ir išvengs masinių visuomenės neramumų.

Įžengiant į pavojingą zoną

Aš prisipažįstu, kad bravūrišku šio straipsnio pavadinimu siekiu tiesiog atkreipti dėmesį ir tai nėra tikslus situacijos įvertinimas. Kita vertus, Lietuvos požiūrio į valdžią problemos yra gilios ir nesusijusios su ekonominiais sunkumais.

Taip yra todėl, kad Lietuvoje po Nepriklausomybės atgavimo susilpnėjo kolektyvinis susitarimas, kurį būtų galima apibūdinti kaip „identitetą“ arba nacionalinę idėją. Paprastai bet kurioje žmonių organizacijoje šį sutarimą sudaro keli dalykai: bendras praeities suvokimas ir joje vykusių įvykių vertinimas, panašus teigiamų ir neigiamų dabarties jėgų suvokimas ir bendra ateities vizija. Globalizacijos sąlygomis, kai pasaulis mažėja, o smulkesnės idėjos sparčiai byra į vis mažesnius atomus, šios idėjos stiprumas yra testuojamas kas dieną. Nacionalinė idėja taip pat vis mažiau priklauso nuo infrastruktūrinių faktorių – kalbos, teritorijos ir pilietybės. Akivaizdu, kad identifikacija su valstybe ir valdžios suvokimas Lietuvoje sparčiai krinka, o naujoji karta su mumis turi dar mažiau ką bendra.

Suprantu, kad čia žengiu į labai diskutuotiną sferą, kurioje mano pažiūros gali gerokai skirtis nuo daugelio, galinčių klausti, ar apskritai valstybei yra reikalinga kokia nors organizuota tautiškumą, išskirtinumą ar valstybiškumą skatinanti veikla. Aš ir pats nesu tikras, ar tam būtų reikalinga kažkokia iš viršaus nuleista Rusijos pavyzdžio socialinė inžinerija (tarkim, „propagandos ministerija“, kurios idėją kažkada esu pusiau juokais pristatęs). Tačiau galiu konstatuoti, kad dauguma sėkmingų valstybių savo nacionalines idėjas ar jų bruožus gina ir pristato tiek savo šalių viduje, tiek užsienyje. Kalbėdamas apie akivaizdesnius stimulus aš pirmiausia turiu omenyje kino pramonę, profesionaliąją ir sudėtingesnę muziką, knygų leidybos ir paramos infrastruktūrą, populiariąją dokumentiką ir panašiai. Net priešingai – ekonomikos pakilimo metais valstybė akcentavo ir rėmė brangius užsienio kultūros atstovus labiau nei skatino vietos kultūrą. Jei kalbėtume apie ilgalaikius stimulus, tokie galėtų būti: išorinių šalių kultūrinio poveikio peržiūra, švietimo sistemos reforma, nacionalinės strategijos įgyvendinimas interaktyviojoje erdvėje ir panašiai.

Lietuvoje po Nepriklausomybės atgavimo susilpnėjo kolektyvinis susitarimas, kurį būtų galima apibūdinti kaip „identitetą“ arba nacionalinę idėją. Paprastai bet kurioje žmonių organizacijoje šį sutarimą sudaro keli dalykai: bendras praeities suvokimas ir joje vykusių įvykių vertinimas, panašus teigiamų ir neigiamų dabarties jėgų suvokimas ir bendra ateities vizija. Globalizacijos sąlygomis, kai pasaulis mažėja, o smulkesnės idėjos sparčiai byra į vis mažesnius atomus, šios idėjos stiprumas yra testuojamas kas dieną.
Mykolas Katkus:

Ir kai vienintele mus vienijančia ašimi lieka krepšinis, alus, cepelinai ir lietuviška savigrauža, ateina riaušininkų laikas. Juo labiau, kad tiek šiandienę, tiek praėjusio dešimtmečio A.Kubiliaus vadovaujamų vyriausybių politiką labiausiai tiktų apibūdinti kaip technokratinę. Tai nieko nuostabaus ir, ko gera, išorės stebėtojų būtent tokia vyriausybė gali būti apibūdinama kaip labai tinkama krizės metu – apžvalgininkai pastebi, kad ir Baracko Obamos JAV vyriausybėje Busho laikų „Goldman Sachs“ bankininkus keičia technokratai iš bene žymiausios pasaulyje konsultacinės kompanijos „McKinsey“. Technokratiškų vyriausybių privalumas yra gerai paremti ir apskaičiuoti sprendimai, mažiau improvizacijos, aiškūs prioritetai, rėmimasis skaičiais ir realaus, o ne menamo atsako į iškilusį klausimą ieškojimas.

Tačiau lengva būti technokratu už charizmos vulkanų Tony Blairo, Baracko Obamos ar Algirdo Brazausko pečių. Tačiau patys technokratai retai pasižymi dėmesiu emocinei visuomenės būklei, kai sunkiu pokyčių laiku reikalinga telkianti lyderystė (kažkas panašaus į Valdo Adamkaus vaidmenį pirmosios prezidento kadencijos metu). Kaip gerai žino žmoniškųjų išteklių specialistai, nepasitenkinimas savo valdžia ar padėtimi yra gana reliatyvi būsena, kurią lemia daugybė faktorių, tarp kurių realūs finansai vaidina tik labai nedidelį vaidmenį – kur kas svarbiau įvertinti savo vietą tarp kitų individų.

Akivaizdu, visus šiuos pavojus gali geriausiai katalizuoti galima visuomenės iškrova, kuriai neišvengiamu dirgikliu taps prezidento rinkimai. Jei dalyvaus akivaizdi rinkimų favoritė Dalia Grybauskaitė, šios iškrovos gali būti mažiau pavojingos, nors bendras visuomenės siutas ir netrukdys populistams rinktis žmonių simpatijas bei skaidyti visuomenę. Tačiau eurokomisarei nedalyvaujant rinkimuose, susitikimai su rinkėjais gali tapti sunkiai valdomi. Praliejus tegu ir simbolinį kraują, peržengiama labai svarbi riba, po kurios kelias atgal gali būti labai skausmingas.

Suprasti krizę

Psichoterapeutas Raimundas Alekna neseniai savo interviu „Ekstra“ žurnalui populiariai papasakojo apie Kubler Ross pokyčių kreivę. Kiekvieną mūsų gyvenimuose vykstantį pokytį mes priimame ne iš karto – šoko, neigimo ir atsiribojimo būsenas seka pyktis, baimė ir depresija. Vėliau žmonės supranta, kas vyksta, pripažįsta pokyčius ir juda tolyn. Įvairūs grupiniai tyrimai parodė, kad ši kreivė galioja ir kolektyvams, visuomenės grupėms, organizacijoms ir net ištisoms valstybėms. Tada R. Alekna teigė, kad didžiuma visuomenės jau perėjo į susitaikymo būvį. Deja, manau, kad jis vertino šiek tiek pernelyg optimistiškai. Manau, kad Lietuva dabar iš krizės neigimo pereina į pykčio stadiją ir kaip tik šioje stadijoje žmonės yra patys pavojingiausi (tiesa, vėlesnėje, depresijos stadijoje jie bus kur kas mažiau nuspėjami). Kiekvienos pokyčių programos tikslas - kaip galima greičiau praeiti per šią pokyčių kreivę. Visuomenės nuotaikų kaita lemia vidinio vartojimo atsigavimą ir greitesnį ekonomikos atsigavimą. Vienintelis būdas paspartinti šią pokyčių kreivę - tinkama komunikacija. Ir kiekvienoje stadijoje ši komunikacija turi iš esmės skirtis. Išties, neigimo stadijoje reikia pasakoti apie pokyčių neišvengiamumą (ir naudoti tokias A.Kubiliui būdingas metaforas kaip „visu greičiu žemyn riedantis sniego kamuolys“). Todėl dar lapkritį (tiesa sakant – nuo pat konservatorių rinkimų kampanijos pradžios) prasidėjusios kalbos apie ateinančią krizę buvo teisingos, mat jie atakavo krizę ir pokyčių būtinybę neigiančius žmones. Galima sutikti, kad tokių buvo ganėtinai daug tiek tarp visuomenės elito, tiek tarp žiniasklaidos. Tokios komunikacijos efektyvumą patvirtino ir rinkimų rezultatai. Kai kitų partijų žinutės labiau pabrėžė jos lyderių sugebėjimus kietai derėtis, neleisti valdyti liumpenams ar bandė sužadinti neteisybės jausmą dėl praeities skriaudų, konservatoriai buvo iš esmės vienintelė partija, reklamavusi „aiškų planą, o ne gaisrų gesinimą“.

Tačiau dabar dauguma žmonių yra pavojingiausiame – baimės ir įsiūčio etape. Ir jo metu reikia ne toliau gąsdinti, bet, viena vertus, rodyti pokyčių neišvengiamumą, kita vertus – demonstruoti užuojautą ir solidarumą. „Visiems lygiai teisingas“ – šis pergalingas trečiosios Valdo Adamkaus rinkimų kampanijos šūkis šiuo metu galėtų būti pats tinkamiausias. Čia galima ir privalu kalbėti apie Seimo bei Vyriausybės narių atlyginimų mažinimą, švaistūniškų projektų stabdymą, biurokratijos naikinimą, valstybės tarnautojų solidarumą su tauta ir nereikalingos šlėktiškos prabangos atsisakymą.

Kad tai įtikintų žmones, visuomet geriau turėti bendrą planą, negu lenktyniauti, kas labiau nusimaus kelnes per kuo trumpesnį laiką. Toks populistinis lenktyniavimas turi ir kitų rizikų - atsiranda patogių atpirkimo ožių ieškojimas. Totalitarinėse visuomenėse susikaupęs pyktis paprastai taip ir išliejamas – vyriausybė dėl visų nuodėmių apkaltina dviratininkus, žydus ar gruzinus. Demokratiškos šalies vyriausybė negali perlenkti lazdos ir pulti atakuoti, tarkime, verslo srities ar visuomenės grupės, kad ir kaip patrauklu visuomenės akyse tai galėtų atrodyti. Čia ypač nusikalstamai atrodo siūlymai didele dalimi dėl kultūros ir išsimokslinimo stokos susidariusias problemas spręsti kultūros ir bendrosios atminties projektų sąskaita – statybininkai apsiginti visuomet gebėjo geriau negu menininkai.

Skatinti solidarumą reikia ir gilinant žmonių suvokimą apie panašias problemas kitose šalyse – tragiškai mažas mūsų žiniasklaidos dėmesys net paties artimiausio užsienio naujienoms ir įvykių analizei sukuria savotišką savicenzūros erdvę, kuri yra palygintina net su tikrosiomis cenzūromis aplinkinėse šalyse. Tuščios parduotuvės Latvijoje, darbuotojų atleidimai, persitvarkanti Didžiosios Britanijos ekonomika yra supratimą didinantys faktoriai, kurie gali palengvinti prisitaikymą prie naujos realybės.

Depresijos būsenoje žmonėms labiausiai reikia vilties ir užuojautos, suvokimo laikotarpiu – aiškinimo apie net ir krizės metu atsiveriančias naujas galimybės. Skirtingų emocinių preferencijų bei skirtingų visuomenės sluoksnių žmonės yra skirtingose šios reakcijos į pokyčius kreivės dalyje. Todėl nereikia pamiršti, kad gera pokyčių programa turi jungti visus komunikacijos aspektus, tiesiog tam tikru metu orientuotis į pagrindinės būsenos poreikius. Kitaip negu uždarose organizacijose, visuomenėse informacija skleidžiama per siauresnes visuomenės grupes. Valdžia taip pat neturi ir komunikacijos monopolio – demokratinėje visuomenėje reaguodamos į jos veiksmus informaciją skleidžia ir kitos visuomenės grupės.

Žemyn einanti spiralė

Mobingas – reiškinys, kai minia spaudžia ir žemina bet ką, išsiskiriantį iš minios. Šis reiškinys pastebimas mokyklose, kalėjimuose, darbovietėse, net gamtoje. Politikoje šis reiškinys – taip pat labai dažnas, ypač politikos naujokams. Žiniasklaidos, bulvarinių ir humoro laidų skaistyklą pereina iš esmės visi šalies politikai – kai kuriuose žinių skyriuose net einama lažybų, kiek naujosios vyriausybės ministrų pavyks nuimti.

Šio reiškinio priežastys yra pirmiausia psichologinės - žurnalistai ir politikai, viešieji apžvalgininkai ir lobistai, aukštieji valdininkai ir didieji verslininkai – to paties galios lizdo paukščiai, tarpusavyje susiję glaudžiais abipusės naudos, galios ir pavydo santykiais. Pasitikėjimas tarp šių grupių paprastai labai nedidelis, tiksliau beveik neegzistuojantis. Daugelis gali suabejoti, dėl ko puolamas vienas ar kitas valdžios ar verslo veikėjas. Tačiau prasidėjus bendram puolimui, akmenis mėto ir padėtį vertina iš esmės visi.

Reikia pripažinti, kad šiuo metu mes stebime visapusišką naujosios valdžios mobingą. Taip, valdančioji dauguma gali pagrįstai piktintis, kad žiniasklaida jiems nesuteikė jokio medaus mėnesio. Pykti ir piktintis žmogiška, tačiau žmogiškumui politikoje paprastai nėra labai daug vietos. Buvęs Bogotos meras, filosofas ir politikas Antanas Mockus yra labai įspūdingai pasakojęs apie nepasitikėjimo procesus. Pabandęs išsiaiškinti didžiulio žmogžudysčių skaičiaus Bogotoje priežastis A.Mockus atrado, kad net ginklus turintys ir juos naudojantys žmonės savęs blogais nelaiko. Tiesą sakant, jie net mano turį pakankamai daug etikos ir gerumo. Vienintelė bėda – jie labai stipriai nepasitiki kitais. Todėl tyrėjai atrado, kad daugumos žmogžudysčių priežastis – reikia išsitraukti ginklą, mat kitaip kas nors kitas padarys tai greičiau už jus. Garsiųjų Mockaus socialinių eksperimentų – nuogo užpakalio rodymo, vaikščiojimo apsirengus Supermeno kostiumu, kalėdinio ginklų rinkimo bei taksistų pasitikėjimo akcijų tikslas buvo kaip nors išeiti iš tokio abipusio nepasitikėjimo rato ir rasti būdą susikalbėti.

Reikia ne toliau gąsdinti, bet, viena vertus, rodyti pokyčių neišvengiamumą, kita vertus – demonstruoti užuojautą ir solidarumą. „Visiems lygiai teisingas“ – šis pergalingas trečiosios Valdo Adamkaus rinkimų kampanijos šūkis šiuo metu galėtų būti pats tinkamiausias. Čia galima ir privalu kalbėti apie Seimo bei Vyriausybės narių atlyginimų mažinimą, švaistūniškų projektų stabdymą, biurokratijos naikinimą, valstybės tarnautojų solidarumą su tauta ir nereikalingos šlėktiškos prabangos atsisakymą.
Mykolas Katkus:

Labai panašios nepasitikėjimo idėjos būdingos ir politikams, ypač, panašu, dabartinei naujajai koalicijai: jei aš to nepadarysiu, vadinasi, tai padarys kas nors kitas. Jei dabar aš nepasinaudosiu galimybe ką nors apipilti purvu – vadinasi, apipils mane. Blogai apie mus rašote? Labai gerai, mes neteiksime jums informacijos. Parašėte, kad mes neteikiame informacijos? Vadinasi, už pinigus dirbate mūsų konkurentams / miegate su jais. Ir tokie galios žaidimai turi tendenciją spirale ristis žemyn, provokuodami rato dalyvius elgtis vis nuožmiau ir baigiasi net labai prognozuotinai – purvasklaidos etikečių klijavimais ir juodais kvadratėliais ant akių.

Vienintelis būdas išeiti iš šio uždaro rato – ieškoti kompromisų, kartais – aukojant ir asmenines ambicijas. Tačiau tvirtovės, užsidarymo ir gynybos simboliai, dabar tokie dažni tarp konservatorių, jau pažįstami. Tai – R. Pakso retorika užsidarius Daukanto aikštėje. Ir kuo daugiau to įsitvirtinimo bus laikomasi, tuo daugiau žmonių išties matys pakvaišusio, visą atjautą pametusio, bokšte užsidariusio ir neaiškius mokesčius paišančio fiziko karikatūrą, kuri nebus iš esmės kitokia nei geriančio lakūno, o „apsėstųjų ketvertukui“ tetrūks tik nuosavo Almax‘o ir Jurijaus Borisovo.

Ką turėtų daryti vyriausybė?

Kaip pastebėjo ne vienas padėtį vertinęs apžvalgininkas, receptai yra ganėtinai paprasti. Tačiau, kaip dažnai atsitinka, strategijų įgyvendinimas atrodo kur kas svarbesnis.

Pirma, ką tik laimėjęs rinkimus Andrius Kubilius kalbėjo, - tai plati koalicija už ekonomikos reformą. Buvo kalbama apie partijų susitarimą dėl politinės reformų dienotvarkės, platesnių visuomenės sluoksnių paramos paiešką. Kartais susidaro įspūdis, kad net patys konservatorių parlamentarai ir ministrai nėra pakankamai informuoti apie tai, kas vyksta visuomenėje, jau nekalbant apie koalicijos partnerius ar visuomenės. Yra privalu skubiai pradėti kalbėtis su žmonėmis, kai ką palenkti savo pusėn, kai kam gal nusileisti, kai ką įtikinti. Taip pat – nebedaryti tokių klaidų, kaip buvo su profsąjungomis – kai juodojo penktadienio mitingas prasidėjo dėl pasimetusių susirašinėjimo dokumentų. Lietuvoje ir taip pernelyg maža organizuotų jėgų ir pernelyg daug individualaus maišto, kad būtų galima ignoruoti tas jėgas, kurios egzistuoja.

Antra, politikus žiniasklaida, be abejo, nervina. Galėčiau pritarti, kad, ko gera, bulvarinės laidos tikrai prisideda prie prasto Seimo įvaizdžio visuomenėje. Žiniasklaida tikrai mėgaujasi blogomis žiniomis ir paprastai naująją valdžią vadina beširde, o kai seimūnai bando jiems įtikti – populistine. Bet „Kakadu“ ar „Be tabu“ buvo ir, matyt, bus visada. Tokia jau anglosaksiškai nemaloni ir laisva ta mūsų žiniasklaida. Tai galima mėgti, galima ne. Ko gera, turint šviežią tautos mandatą, galima daryti ir kokias nors korekcijas – tarkim, inicijuoti akademines ir profesines diskusijas, atlikti žiniasklaidos laisvių bei valdžios autoriteto koreliacijos studijas. Gal net gerai pasigilinus ir išaiškinus savo sprendimą visai profesinei bendruomenei – apriboti kai kurių žurnalistų laisves.

Tačiau iš kur ištrauktos idiotiškos kvotos? Kodėl už kelis besilinksminančius žurnalistus turi kentėti visa žiniasklaida? Galų gale – kodėl apskritai šios diskutuotinos svarbos permainas pradėtos tuo metu, kai prioritetas yra realūs pokyčiai?

Trečia, turbūt neįmanoma nedaryti klaidų, skiriant priedus, premijas. Pernelyg godus valstybės aparatas, pernelyg daug žmonių. Tačiau tas klaidas taisyti galima visada.

Ketvirta, parodykite perspektyvą. Tai, kas pradžioje atrodė kaip puiki strategija priimti nepopuliariems sprendimams, pastaruoju metu panašėja į užsikirtusią plokštelę su siaubo pasaka. Galima suprasti, kaip realią valstybės finansų būklę matant siutina įvairios naivios ar net nusikalstamai realios padėties nematančios iniciatyvos. Tačiau negalima užmiršti, kad šviesos tunelio gale išjungti negalima niekada. Štai neseniai pristatyta Reinharto ir Rogoffo analizė rodo, kad po ekonominių krizių nekilnojamojo turto vertė atsistato vidutiniškai po 6,5 metų. Tačiau tai tereiškia, kad mes tiesiog grįšime keleriais metais atgal. Galbūt, kaip sako kai kurie ekonomistai, 2010 m. atsibusime būdami panašiai turtingi kaip 2004. Tačiau, atleiskite, daugumai mūsų 2004 metai buvo visai neblogi. Taip, lizingu pirktų televizorių buvo šiek tiek mažiau, tačiau ir uždirbome palyginti mažiau. Man neatrodo, kad 2004 metai buvo bedugnė, greičiau tai – nemalonus, tačiau vis dėlto gana suprantamas atsitraukimas.

Penkta, rinkimų kampanijos metu galima nuoširdžiai piktintis „perkamais viešaisiais ryšiais“, tačiau į valstybės komunikaciją spjauti negalima. Taupymas kainuoja. Ir jei norima surinkti net penkis papildomus milijardus litų į valstybės biudžetą, gal verta išleisti bent menką to dalį informuojant apie savo sprendimus visuomenę? Išties, didelių „paklodžių“ spausdinimas apie ministerijos 67 metų jubiliejų su stambaus plano ministro fotografija nėra efektyvus lėšų panaudojimas. Tačiau nė vienos ES šalies valdžia neatsisakytų tiesioginės komunikacijos tuo metu, kai ji yra labiausiai reikalinga. Reikia aiškinti mokesčių reformą, vykdomus darbus. Be to, tokiu būdu galima ne tik perduoti savo žinią visuomenei, bet ir padėti labai sunkius laikus išgyvenančiai žiniasklaidai daug efektyviau nei per Radijo spaudos ir televizijos rėmimo fondą. Tik, žinoma, labai svarbu, kad tie darbai būtų panaudoti ne propagandai, o aiškinimui ir informavimui.

Šešta, visuomenėje yra daug geros valios. Žmonės yra linkę padėti. Reikia tos geros valios tik paprašyti ir jos tikrai atsiras.

Ir galų gale – strategija yra tai, ką darai kiekvieną dieną. Kai nuoširdžiai nusišypsai žurnalistui. Kai nuoširdžiai užjauti sunkumus išgyvenantį žmogų. Kai pasiklausi gero patarimo ir jį įgyvendini. Kai paskiri laiką komandai išsiaiškinti situaciją ir atsakyti į informaciją. Kai neieškai naujų priešų. Kada galėdamas pažeminti debatuose nugalėtą oponentą kilniai jį pagiri. Parašai (arba bent padiktuoji padėjėjui) raminančią blogo žinutę. Mes juk ne priešai. Jūs gyvenate ne bokšte. Tačiau mums svarbu žinoti, ką galvoja visu greičiu į audros debesį mus skraidinančio lėktuvo kapitonai.

Autorius yra ryšių su visuomene bendrovės „VRP|Hill&Knowlton“ direktorius.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Ši liga žmogų naikina tyliai: iš pažiūros nekaltas rankų drebėjimas – rimtos bėdos ženklas

Parkinsono liga – tai neurologinė liga, kurios metu nyksta tam tikros galvos smegenų srities,...

Po Editos ir Darjušo Lavrinovičių dukrelės vardo skandalo – VLKK pirmininko atsakas (182)

Praėjusią savaitę Editos ir Darjušo Lavrinovičių dukrelės vardo istorija sukėlė nemažai...

Tragiškas automobilio ir motociklo susidūrimas Kaune: motociklininkas žuvo (17)

Pirmadienį, spalio 14 d., apie 17.45 val., Kaune, A. Juozapavičiaus pr., susidūrė moters (gim....

Pasiruošimas deryboms dėl didesnio atlygio: kokio atlyginimo prašyti? (25)

Visi suprantame, kad darbo ieškome ir po to jį dirbame ne tik tam, kad maloniai praleistume laiką...

Iš aikštelės su BMW iškritusios merginos advokatas: taip nutikti neturėjo (64)

Prieš kurį laiką iš „Europos“ daugiaaukštės stovėjimo aikštelės drauge su automobiliu...

Metų seklys: žmona drabužius pirkdavo Monake, vyro seifas banke prikimštas pinigų ir aukso (201)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

Gimus vaikui laukta euforija taip ir neužplūdo: kaltinau save, o tetų patarimai viską dar labiau apsunkino

Praėjusią savaitę Pasaulinę sveikatos dieną Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, Akušerijos...

Automokestis: kiek Lietuvoje važinėja taršių automobilių infografikas (13)

Valdžia nuo kitų metų svarsto įvesti automobilių taršos mokestį, kurį mokėtų visi...

Nesusipratimas Milane: kodėl aukšto lygio Eurolygos teisėjai lemiamu metu padarė net tris klaidas? laida „Krepšinio zona“ (10)

66 gryno žaidimo minutės – tiek laiko Kauno „Žalgirio“ krepšininkai nežino, ką reiškia...

Nuo erkinio encefalito Lietuvoje mirė dar du žmonės šiemet – 6 aukos (26)

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC) patvirtino, kad šiemet LIetuvoje yra žinomi dar du...