Centro istorikai yra produktyvūs ir moksline produkcija, ir kitokia specifine Centro produkcija, pvz., trumpų, vos porą lapų užimančių tikslinių pažymų rašymu, kurioms parengti dažnai reikia peržiūrėti medžiagos ne mažiau nei normaliam akademinio formato straipsniui. O reformų ir nori, ir jas patys siūlo. Toks naratyvas – labai sėkminga technika, kai nori suklaidinti ir paslėpti esmę. Pvz., taip sovietų ideologai peraiškinėjo, kad partizanų karas yra klasių kova, ar pilietinis karas, bet kuriuo atveju, – vidinės visuomenės rietenos.
Bet noriu grąžinti tikruosius dalyvius (puses) į scenos vidurį, nes dėl triukšmo, keliamo ažiotažo, sąmoningo užšiukšlinimo (vien ko vertas administracijos suorganizuotas administraciją palaikantis raštas, sukurtas nevengiant spaudimo tiesioginiais viršininkų skambučiais nedarbo valandomis, pandemijos metu verčiant fiziškai važiuoti į įstaigą padėti parašų), jie pasimeta.
Kai Auksė Ūsienė (Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento vyr. specialistė) sako, kad mokslininkų-ekspertų išsakomų nuogąstavimų „turinys primena sovietmečio darbo kolektyvų kreipimąsi“, o „paralelių galima rasti“ kreipimuose „į Lukašenką ar net Putiną, kad gelbėtų“, ir kviečia įvertinti ir suprasti situaciją ant pirštų skaičiuodama dviejų raštų parašus – aš girdžiu ir į kvietimą atsiliepiu, nes situacija darosi rimta. Jos nesuvokimas gali ne juokais pakenkti valstybei.
Istorija yra keistas mokslas, bet vis tik mokslas. Dėl to sukaupto, akumuliuoto žinojimo, ištobulintų metodų, tyrimo įrankių. Ne be reikalo žmonės mokosi juos naudoti daugybę metų, per bakalauro ir magistro, doktorantūros studijas, gilina žinias podoktorantūros stažuotėse, gludina mokslo renginiuose – ne parodomosiose valstybinėse konferencijose jubiliejų proga, bet rimtuose, intensyviuose mokslo renginiuose Lietuvoje ir pasaulyje. Ir skaito, dėl Dievo, šitų visų ilgų metu eigoje SKAITO šaltinius, nuolat lindėdami archyvuose. Kruopštumas, kantrybė ir disciplina – trys fundamentai, per ilgus metus pagimdantys tuos gerus istorikus.
Aišku, galima tiesiog imti ir skaityti, kas įdomu. Bet be nuodugnaus išankstinio pasiruošimo gali nelabai pavykti, kaip rodo ne toks senas Rūtos Vanagaitės pavyzdys – Adolfo Ramanausko-Vanago bylą ji tikrai perskaitė gerai, viskas, ką ji perskaitė, toje byloje tikrai parašyta. Bet ką perskaitė – nieko nesuvokė.
Grįžkime prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Svarbiausias žodis tame neištariamame pavadinime yra TYRIMO. Tačiau kitaip nei universitetų ir institutų atveju šitai įstaigai valstybė kelia daugiau užduočių. Pasakysiu kelias ypatingiausias: okupacijos padarinių teisinis įvertinimas; bendradarbiavimas su teisėsaugos institucijomis teikiant medžiagą apie konkrečius genocido vykdytojus, laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo įamžinimas. Taip pat – bendradarbiavimas su įvairiomis žinybomis ir vykdomosios valdžios institucijomis, pvz., ministerijomis.
Būtent todėl, kad Centras nėra VIEN TIK mokslinių tyrimų įstaiga, t.y. mokslinę produkciją pateikiantis tyrimo centras, jis yra toks svarbus ir keliantis tokias aistras. Funkcijos yra labai plačios, o klaidos ir kliauzės baigiasi ne vien tik nepalankiomis kolegų iš istorikų cecho recenzijomis mokslo žurnaluose.
Pažadėjau straipsnį apie du Noreikas. Ieškantieji informacijos apie Joną Noreiką – aš jus apgavau clickbait‘u, toliau galite nebeskaityti, tekstas nebus apie Jono Noreikos biografiją. Skaitantieji apie Genocido centro problemas – toliau jums per du pavyzdžius pateiksiu problemos, dėl kurios sukilo Centro istorikai, esmę.
I) 2020 m. spalio mėnesį istorikas Dainius Noreika (žmogus, kurį labai norėjau matyti Genocido tyrimų centre planuotame partizanų tyrimo projekte, bet po praeitą savaitę išreikšto istorikų bendruomenės atsiribojimo nuo Centro tegaliu apie tai svajot, kaip vėlyvuoju brėžnevmečiu žmonės svajodavo apie savaitgalį Paryžiuje) parašė disertaciją, kuri pagaliau leidžia atpinti Holokausto ir partizanų karo temas. Tai – įsiklausykite visi atminties karų kariai – buvo vienas pagrindinių rusiškosios progandos „istorinių“ naratyvų: Lietuvos partizanai – tai buvę žydšaudžiai, partizanų sąjūdis išaugęs iš Holokausto dalyvių gretų.
Noreika kruopščiai ištyrė 1 000(!) partizanų biografijų – nuo tokių faktų, kaip kilmė, išsilavinimas, veikla tarpukariu, iki karo metų dalyvavimo įvairiausiose organizacinėse struktūrose, tokiose kaip viešoji ir pagalbinė policija, kaimų savisauga, Vietinė rinktinė etc. Nepriekaištingas darbas su šaltiniais (šaltinių kritika), preciziškai taikomi tyrimo metodai leidžia pateikti de-ideologizuotą, empiriškai pagrįstą, patikimą faktinį atsakymą.
Pagaliau galime kalbėti skaičiais ir faktais: į žydų persekiojimą ir žudynes buvo įsitraukę ~5,8 % būsimųjų partizanų. Po šito neįtikėtino kruopštumo, penkeriuss metus trukusio tyrimo, varyti įtikinamą propagandą apie partizanų genetinį ryšį su Holokaustu yra IŠ TIKRŲJŲ nebeįmanoma. Finita la comedia.
II) 2019 m. gruodžio mėnesį pasirodė Genocido centro viešųjų ryšių specialisto Daliaus Stanciko parengta pažyma, esą Jonas Noreika gelbėjęs žydus. Pažymos rengimas ir skelbimas vyko – gėda kam ir pasakyti – ne tik neinfomuojant, bet sąmoningai slepiant visą sumanymą ir procesą nuo Istorinių tyrimų departamento istorikų. Pagrindinis šaltinis – jėzuito kunigo Jono Borevičiaus 1986 m. (!) Jungtinėse Amerikos Valstijose teisme pasakytas liudijimas. Borevičius liudijo vienoje iš 8-9 deš. atnaujintų Sovietų Sąjungos ekstradicijos bylų – reikalavimų grąžinti į SSRS nusikaltimais žmoniškumui kaltinamus asmenis.
Panašių liudijimų tais laikais buvo pateikta begalės. Dauguma liudininkų buvo labai palankūs savo tautiečiams – kaltinamiesiems. Dėl savaime suprantamų priežasčių, niekas nenorėjo atiduoti savo tautiečių į Sovietų Sąjungos rankas – valstybę, kurioje nebuvo teisingo teismo ir grėsė politinis susidorojimas. Liudijimas apie Joną Noreiką, pateiktas iš atminties praėjus daugiau nei 40 metų nuo įvykių, kaip papildomas siužetas, pasirodo būtent tokiame kontekste. Šaltinio vertimas, beje, buvo nupirktas viešaisiais pirkimais (pažymos autoriui neužteko kalbos žinių perskaityti originalą). Iš to paties vertimų biuro, kuris frazę „Gulago skyrius“ išvertė „Gulag chapter“.
Dėl nemokšiško šaltinio panaudojimo (nesilaikant elementarios šaltinio kritikos elementų ir žingsnių), buvo sukurtas ir į viešumą išleistas produktas, kuris suklaidino visuomenę, įsiutino žydų organizacijas, prajuokino istorikus. Šis neva sensacingas atradimas sukėlė įtampą ir visiškai bereikalingą ir Lietuvai žalingą reakciją už Lietuvos ribų.
Pasakysiu labai paprastai – jei propagandinis karas būtų karas, Dainius Noreika parūpino optinį taikiklį, o Dalius Stancikas, pasiaštrinęs titnago kirvuką, garsiai rėkdamas ir keldamas sumaištį prišaukė baudžiamąjį priešo būrį.
Jei Genocido centre yra dvi pusės, tai štai jų veiklos, supratimo ir susigaudymo pavyzdžiai. Pirmoji siekia dirbti taip, surinkti ir pateikti tokią informaciją, kuri leistų IŠ TIKRŲJŲ duoti atkirtį priešiškai propagandai. (Taip pat naudoti tą informaciją visais kitais Centro įstatyme numatytais tikslais – įamžinimo, edukacinėje, muziejinėje ir kt. veikloje. Jie irgi yra ne mažiau svarbūs, nes, pvz., be istorinių tyrimų pagrindo bet kokia įamžinimo veikla bus tas pats, kas Aliaksandro Lukašenkos Minske statomas Disneyland‘as, kurį jis vadina senamiesčio rekonstrukcija).
Ko siekia antroji, aš gerai nesuprantu. Matau tik rezultatą, kuris išeina vis tas pats – bereikalingi skandalai, grasantys nesusipratimais, o gal ir konfliktais jau ir su mūsų strateginiais Europos, Artimųjų Rytų ir transatlantiniais partneriais.
Pakartosiu dar kartą – apsiginti nuo priešiškų valstybių propagandos yra nepaprastai svarbu, bet mūšius šitame kare galime laimėti tik naudodami adekvačius, tinkamus ginklus. Informacinio karo ginklai turi būti nepriekaištingi – ne kreivi, savadarbiai kardai.
