Kai kitų metų gegužę ekspertai analizuos dabartinę Prezidento rinkimų kampaniją, bus kalbama apie vieno ar kito kandidato plakatus, šūkius, reklamas ar kitus komunikacinius ėjimus. Tačiau faktas – Prezidento kampanijos nelaimimos per tuos kelis mėnesius, kurie yra skirti oficialiai agitacijai. Tiek JAV, tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse kandidatai į prezidentus reputaciją kuria kelerius metus, jei ne dešimtmečius.
Nebent, kaip įvyko per Seimo rinkimus Lietuvoje 2016-aisiais, politinė aukštuomenė būna taip save diskreditavusi, kad bet kas, kas naujas, atrodo geriau.
Trumpas laimėjo ne todėl, kad transliavo genialius klipus, nusisamdė Cambridge Analytica ar Rusijos trolius, o todėl, kad reputaciją su aiškia žinia – „you are fired!“ – kūrė dar nuo praeito amžiaus.
G. Nausėda taip pat, nepaisant to, ką darys per kelis kampanijos mėnesius, remsis tuo, ką kūrė paskutinius penkiolika metų – kvalifikuotas, išsilavinęs, kultūringas ekonomistas, pasveriantis kiekvieną žodį, turintis atsakymus beveik visais rimtesniais gyvenimo klausimais.
Didžiulis kontrastas nuo nuolat besipešančių, ideologiškai angažuotų ir niekada paprasto teisingo sprendimo nesugebančių priimti politikų.
Centristinė pozicija G. Nausėdai leis puikiai atmušti atakas – bet kurį politikoje pabuvusį oponentą bus galima stumti į partinius-ideologinius rėmus, siūti jam bendražygius ir rėmėjus bei daryti plačius apibendrinimus apie politikų klasę.
Patekus į antrą turą, kultūringa vidurio pozicija irgi bus patraukli, nes ten galima semti balsus iš abiejų ideologinių flangų, stumiant oponentą tolyn nuo centro pozicijos, kuri yra gal ir ne pati seksualiausia, bet tikrai priimtiniausia didžiausiam skaičiui rinkėjų.
Iššūkis didelis, tačiau, sumaniai žaidžiant, Nausėdą įveikti įmanoma.
Nėra jokios prasmės mėginti diskutuoti temomis, kuriose kandidatas yra stiprus. Ekonomika, kiti valstybės reikalai – čia ilgametis įdirbis klausytojui neleis priimti jokių argumentų, kokie pagrįsti jie bebūtų. Jei rinkėjams patogu manyti, kad G. Nausėda gerai išmano ekonomiką, bergždžias reikalas mėginti įtikinti atvirkščiai – žmonėms nepatinka naujienos, kurios prieštarauja jų įsitikinimams.
Dar Aristotelis sakė, kad politikas arsenale turi tris argumentus – ethos, logos ir pathos. Pathos apeliuoja į visuomenėje nusistovėjusią moralę, logos – į protu suvokiamas logines konstrukcijas, o ethos – į įrodymus, kad kalbėtoju galima pasitikėti.
Politikoje ethos tiriamas apklausose „pasitikite ar nepasitikite išvardintais asmenimis?“ (nors dėl tokios formuluotės lietuviško vertimo ir galima būtų diskutuoti). Pasitikėjimas, t. y. tam tikras politiko „savumas“, savanoriškas kritinio mąstymo išjungimas ir dažnai nebūtų gebėjimų adoravimo objektui suteikimas yra svarbiausias lyderio turtas.
Žmogus, kuriuo tikima, visada laimės prieš tą, kuris yra tiesiog teisus.
Būtent stipraus oponento retorikoje ethos, pasitikėjimas, gali tapti silpniausia Gitano Nausėdos vieta. Tam reikia turėti drąsos smeigti į esmę, į pačią širdį.
„Nausėda klausys ne piliečių, o užjūrio bosų, maklerių ir financierių“, kvestionuos darbinę patirtį pirma atakos banga.
Esi ekonomistas ar, vis tik, BANKO ekonomistas?
Gal net ne banko, o BANKŲ? Ponas Gitanai, prisipažinkit – kai kalbat, kaip reikia tvarkyti šalies ekonomiką, savęs gi nenuskriaudžiat? Jei bankas laikė penkiolika metų, matyt, sakėt, kas jam naudinga? Kas jums tuos penkiolika metų labiausiai rūpėjo – bankrutuojančių lietuvių godos ar bosai iš Volstryto, kuriems akyse sukosi kronų, dolerių ir jenų ženkliukai?
Ir, svarbiausia, ko klausysi – gal visas tas kandidatavimas tėra gudraus didžiojo verslo plano galutinai užvaldyti valstybę dalis? Gi matom MG Baltic, Agrokoncerną ir darbdavių konfederaciją.
Aptrupinus pasitikėjimą daliai žmonių, galima kelti kitus su pasitikėjimu susijusius klausimus. Ar kandidatas sugebės priimti sudėtingus sprendimus – gi neturi jokios vadovavimo patirties? Valstybę tvarkyti – tai ne šiltame kabinete kavutę gurkšnoti ir po priėmimus lakstyti. Nausėda gal yra didelis ir gražus, bet ar ne taip atrodo ir sarginiai šunys, kurie patys nežino kodėl, bet aklai klauso savo šeimininko?
Trečia pasitikėjimą griaunanti dalis yra susijusi su kandidato gyvenimo istorija. Prieš dešimtmetį, per 2009 kampaniją, gal spauda buvo ne tokia kandi, gal stiprių kandidatų buvo mažiau, bet D. Grybauskaitė sėkmingai uždarė knaisiojimąsi po jos biografiją.
2019 metais bus ne taip – jei kandidatas pats nepasiūlys savo gyvenimo versijos, ją turėtų pradėti rašyti oponentai. Ar mes norime prezidento, kuris gimė su sidabriniu šaukštu burnoje ir namu draustinyje? Kuris dirbo, dėmesio, Privatizacijos institute?
Iš gyvenimo kelio, kuris meistriškai kabina platesnes, visuomenėje gerbiamas vertybes, ateina kandidatų stiprybė ir pasitikėjimas. Tamsi dėžutė, biografijos tarpai ar bandymai nutylėti užleidžia iniciatyvą oponentams. Paradoksas, tačiau būtent gyvenimo istorija duos daugiau pasitikėjimo kandidato programa ar pasiūlymams, o ne atvirkščiai.
Rinkimai yra baltas lapas – demokratijos laukas neturi langelių ar linijų. Kandidatai gali piešti tokį paveikslą, kuris jiems naudingas, rašyti žodžius, kuriais jie tiki, raidėmis, kurios gražios jų rinkėjams Siekdami parodyti savo gerąsias savybes, neišvengiamai turi pozicionuoti ne tik save, bet ir oponentus.
Ir tai yra labai gerai – aštri rinkimų kampanija leidžia patikrinti mūsų lyderių charakterius, gebėjimą dirbti su komanda, priimti sprendimus ir neprarasti šaltų nervų. Kuo kampanija aršesnė, tuo labiau grūdinamos šios savybės.
Kuo labiau užgrūdintas kandidatas, tuo geresnį prezidentą turėsime.
Tiems piliečiams, kurie balsuos už vieną ar kitą lyderį, arši kova bus naudinga. Matysime šalies vystymosi alternatyvas, matysime skirtingus prioritetus, matysime mažiau nusivylimo, nes žinosime, ko tikėtis iš tų, kuriuos mes patys ar kiti bendrapiliečiai išrinks.
Galų gale, kampanijos, kuriose bus daugiau Holivudo, įtrauks daugiau žmonių, vadinasi, šalyje bus daugiau kritiško, bet blaivaus požiūrio, supratimo, kad per vieną naktį gyvenimas nepasikeičia ir tolerancijos – kad kitas žmogus irgi gali turėti savo nuomonę.
Dėl demokratijos likimo jaudintis neverta – pateikiamas scenarijus yra hipotetinis, autorius neturi jokių sąsajų, simpatijų ar antipatijų.
Straipsnyje viso labo siekiama parodyti politinių kampanijų virtuvę, rinkėjų nuostatas ir būdus joms daryti įtaką. Žmonės vis tiek išsirinks geriausius.