Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksijus Danilovas: „Lietuva taps kitu Putino taikiniu, jei Rusija laimės karą prieš Ukrainą.“ (The Kyiv Independent, Twitter paskyra, kovo 13d.).
Suprantamas Ukrainos nerimas. Bet dar svarbiau – mūsų nerimas. Jei NATO dangų virš Ukrainos uždarytų, tada viso pasaulio dangus susimaišytų su žeme. Kaip tvirtina štai taip pagrįstai įsibauginę politikai: neišvengiama eskalacija tarp NATO ir Rusijos reikštų III-ąjį Pasaulinį karą. Tuo tarpu kiti autoritetingi ekspertai aiškina, kad III-asis Pasaulinis karas jau prasidėjo. Nes Ukrainai tiekdamos ginklus, duodamos pinigus NATO šalys bei kitos valstybės iš įvairių žemynų jau netiesiogiai įsitraukė į šį konfliktą. Juk, iš esmės, vyksta ne lokalus, bet vertybinis konfliktas dideliu geopolitiniu, o ir istoriniu mastu: demokratija prieš tironiją, pagaliau, žmogiškumas prieš beprotystę.
Aišku ir tai, kad „pasaulinio karo“ sąvoka vartojama dažniausiai nepaaiškinant tokio karo esmės; tokia vartosena labiau skirta Vakarų bauginimui beigi savo baimės slėpimui, išvengiant būtinos diskusijos apie Laisvojo pasaulio stovį ir ateitį. Gi patys NATO lyderiai irgi užsiima saugių viešų žinučių šaudymu: aršiai ginsime kiekvieną NATO valstybės centimetrą! Suprask, esame gynybinis aljansas ir tiesiogiai nesivelsime į nieką daugiau nei savos teritorijos gynimą. Suprask, Laisvojo pasaulio gynyba lai užsiima savo laisvę, savo europietiškumą ir savo teritoriją ginanti Ukraina. Mes, Laisvasis „dorasis“ pasaulis, liksime nuo konflikto per saugų atstumą.
Ir mes tikime, kad NATO „teritorija“, Lietuva, šiandien yra saugi kaip niekada. Vokiečių batalionas, keletas šimtų JAV karių Lietuvoje, dešimt lėktuvų – pakankama atgrasa. O štai stipria priešlėktuvine gynyba ginkluota Lietuvos kariuomenė sugebės atsispirti netikėtam puolimui „iš dangaus“. Dar daugiau. Vilniaus savivaldybė, esanti 600 km nuo fronto linijos, siunčia drąsią žinią Rusijos Prezidentui: „Putin, the Hague is waiting for you“ (Putinai, Haga laukia tavęs). Neabejojame, kad Vilniaus meras turės progos nusifotografuoti prie tribunolo pastato V. Putino teismo metu, ir iškilmingai per socialinius kanalus paskelbs visam pasauliui apie Laisvojo pasaulio pergalę.
Šios straipsnių serijos tikslas – atsakyti į klausimą, kodėl kelis dešimtmečius Rusijos strategija padaryti „rusiškąjį pasaulį“ naujos Europos ir pasaulio saugumo architektūros pagrindu buvo ne tik ilgai toleruojama Vakaruose, bet ir palaikoma. Kitaip tariant, kodėl mes, Vakarai, įsileidome Rusiją į savo kiemą ir leidome jai spardyti mūsų demokratiją kaip leisgyvę mazgotę?
Iki išgyvenimo instinktas mus pažadino, supurtė ir privertė stoti į šiokią tokią priešpriešą. Kodėl buvome ir, pripažinkime, vis dar esame savo kiemelio gerovę baugščiai saugantys lengvatikiai? Sakysime, mes, Lietuva, tokiais nebuvome. Buvome. Gerą dešimtmetį apgaudinėjome save „niekas mūsų nepuls“ mantra, o mūsų kariuomenė nyko dėl spėriai politikų menkinamo finansavimo. Tuo tarpu jau antrus metus kariaujame „kultūrinius karus“, kurie, neabejotinai yra „kremlinų“ palaikomi, nes silpnina tautos tapatybę, bendrojo gėrio supratimą ir piliečių visuomenės sanklodą bei santarvę. Tai yra – žlugdo pačią demokratiją.
Laisvės! & Co adeptai šiandien ne tik nepraleidžia progos patylėti ir neskaldyti Lietuvos visuomenės karo Europoje ir agresijos pavojaus mūsų valstybei akivaizdoje; bet ir toliau spiriami komjaunuoliško entuziazmo naikina, jų supratimu, tradicinę atgyvenusią moralę, ant kurios pagrindo suręsta Lietuvos Respublikos Konstitucija ir pati mūsų pilietinės visuomenės stiprybė beigi gerovė. Priminimas iš sveiko proto terpės!
Itin liūdnų Lietuvos visuomenės demografijos prognozių ir menkstančio gimstamumo šviesoje, LR Konstitucijos 38 straipsnio, teigiančio piliečius gimdantį ir ugdantį institutą, būtent, vyro ir moters santuoką Lietuvos valstybės pagrindu, įgyvendinimas Šeimos gyvastingumo skatinimo politikos forma tampa gyvybiniu mūsų valstybės interesu.
O gal verta visgi suklusti, ką mums šiandien sako aktualiai prieš „kremlinų“ blogio agresiją kovojantys Ukrainos didvyriai. Gal gi jie neperdeda? Gal čia yra tiesos? Taip, Ukrainos Prezidentas V. Zelenskis tą tiesą apie „kremlinų“ režimą įvardija kaip „blogį, kuris, jeigu nebus sustabdytas, nesustos ir eis toliau“. Akivaizdu, kad Ukrainos Prezidentas daugiau nei gerai supranta šito blogio prigimtį; blogio, kurio godumas galiai yra beribis; blogio, kuris naikina visa, kad tik pasiektų pasitenkinimą besočiu GALIOS kaupimu.
Štai ir vėl sau patogiai suabejokime! Greičiausiai Prezidentas Zelenskis tenori mus šokiruoti ir todėl naudoja stiprias metaforas, švelniai tariant, nemaloniems karo reiškiniams nusakyti. Juk blogis – tai tik metafora, o ne tikrovė, kuri turi prigimtį, ar ne taip?
Žinia, Vakarų pasaulyje „blogio“ samprata toliau nyksta sulig tikėjimo, jog visus blogius išsprendžia beribė gerų pasirinkimų pasiūla gėrio ištroškusioms vartotojų minioms, globaliu įsivyravimu. Blogis kaip trūkumas ir kaip moralinė kategorija, laisvose rinkose neegzistuoja iš viso. Su „gėriu“ tvarkomės efektyviai pagal vartojimo, nuotaikų ir kintančių „trendų“ visose gyvenimo srityse logiką. Suvokimas, kad nėra jokios laisvą pasirinkimą ribojančios žmogaus prigimties, taigi, ir jokių riboklių politinėje erdvėje – tiesiog klesti.
Objektyvios, t. y. nuo žmogų iš esmės sąlygojančios Gėrio / Blogio skirties – nėra. Moralinė tvarka, kuri mus verčia raudonuoti dėl nuveikto blogo „dalyko“, irgi tampa atgyvena. Visiška – Laisvė! Todėl vartotojų liberalioje demokratijoje objektyvia morale paremtos piliečių savimonės likučiai sunaikintini. Telieka laisvė trokšti bet kokio gėrio ir jį godžiai vartoti.
Be to blogio prigimties tikroviškumo pripažinimas mus verstų pripažinti ir patį Blogio šaltinį, o ir „pragarą“ sugebančios užkurti laisvos ir, mūsų įsitikinimu, visada gerų norų kupinos valios prigimtinį polinkį į blogį. Taip pat ir Gėrį, kurį žmogus turėtų pripažinti kaip savo paties žmogiškumo, taigi, ir Laisvės būtinuoju matu. O šito „išsilaisvinęs“ žmogus leisti – negali! Todėl, su visa pagarba Ukrainos Prezidentui, tenka pripažinti, kad tokios jo kalbos nėra politkorektiškos ir mūsų visuomenėse – netoleruotinos! Moralūs ir pasiaukojantys didvyriai tėra graži praeitis, bet ne dabartis ir ateitis. Dievas juk mirė. Išaušo amžinai laimingo Vartotojo era.
Užtenka to, kad karo grėsmės nerimas mus, nuo pandemijos išsekusius vakariečius, ir taip smarkiai išgąsdino ir dar labiau suneramino. Tik betrūko čia mums nepatogių svarstymų apie demokratijos prigimtį! O jei dar pasirodytų, jog laisvė yra ne šiaip vartojimo gėrio beribio pasirinkimas, bet labiau žmogaus gebėjimas ieškoti ir pasirinkti nepriklausomai nuo žmogaus prigimties egzistuojantį Gėrį, t. y. Tiesą, žinote, kas tada atsitiktų?! Ogi tektų pripažinti, jog gerovė demokratijoje turėtų būti sąlygojama tvarios moralinės tvarkos ... kur ne viskas „auksas, kas auksu žiba“, o ir užpakalio viešai demonstruoti nedera ... Ir taip būtų labai labai baisu!
Ukrainos pamoka Vakarams jau virto, pirma, nuostaba, po to, gėda pasireiškusiu atradimu: „kremlinų“ režimo blogis apsigyveno mūsų gerovės visuomenėse, o mes to blogio nei matėme, nei norėjome matyti. Ir tai mus atveda į itin nepatogią dargi išsamiai apmąstytiną įžvalgą: fanatiškas tikėjimas liberalios demokratijos gerovės mitu su visomis jo „grožybėmis“ (pvz., godus kaupimas, demokratijos deficitas, pseudolygiateisiškumas, vartojimo sudievinimas, kitaminčių mobingas, genderizmas, amoralumo garbstymas, negimusių gyvybių žudymas ir t. t.) neleidžia atpažinti ir pripažinti blogio prigimties; įkalina mus saviapgaulėje ir žlugdančiose priklausomybes: nuo žudančių ir kvailinančių vartojimų įpročių iki klastingų geopolitinių jėgų, ypač, Rusijos ir Kinijos.
O dabar sugrįžkime į karinės padėties realijas ir apariamo blogio šviesoje suvokime Lietuvos padėtį. Blogio prigimtis yra aklas godumas, kuris griebia viską, ką gali pasiekti ir pagrobti. O Lietuva turi šimtakilometrinę sieną ne tik su Rusijos vasale Baltarusija, bet ir su pačia Rusija.
O ten – Rusijos toliašaudės raketos ir šiaip pilna visokio karinio šlamšto, kurį beatodairiškai panaudoti prieš mus gali žlungantis ir agresyvėjantis režimas. Be abejonės, ukrainiečių perspėjimai remiasi ne tik patirties pagrindu logiškai brėžiama grėsminga perspektyva, bet ir ukrainiečių ir JAV žvalgybos tarnybų duomenimis. Tai reikštų, kad tokie Rusijos operatyviniai planai Lietuvos atžvilgiu – jau paruošti.
Kodėl, anot Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Oleksijaus Danilovo, Lietuva būtų pirma? Pirmas į galvą šaunantis dalykas – Suvalkų koridoriaus patrauklumas. Pagal matytą „Zapad“ pratybų scenarijų, numanome, kad NATO pajėgas Lietuvoje ir, neišvengiamai, Lenkijoje, pultų Kaliningrado apskrity ir Baltarusijoje dislokuotos Rusijos, taip pat ir Baltarusijos pajėgos. Tačiau susiklosčiusios padėties Ukrainos fronte šviesoje numanome, kad Baltarusijos kariai iš viso atsisakytų kariauti; o demoralizuoti Rusijos „šaunuoliai“ į ataką labai jau nesiveržtų. Be to, Rusija nesugebėtų sutelkti pranašaus karinių pajėgų ir ginkluotės skaičiaus. Jos ginklų arsenalas sparčiai mažėja, o NATO ir taip pat Ukrainos – nuolat pildosi. Dviem frontais toli gražu kariauti nesisektų. Tad „Suvalkų koridoriaus“ scenarijus – pabrėžkime! – protingos karinės strategijos požiūriu atkrenta.
Bet mes, kaip matome, susiduriame ne su protingais strategais Rusijos pusėje, bet su pseudoreliginiais bepročiais, kurie tapatinasi su mitine Rusios GALIA kaip savo mesijinio pasitenkinimo šaltiniu ir tikslu.
Pastarųjų veiksmus apsprendžia tikėjimas Maskovijos Rusios GALIA kaip pačiu valstybės tapatybiniu principu. Ir štai čia slypi stiprus beprotiškas motyvas provokuoti ar užpulti Lietuvą. Maskvos GALIOS sklaidos istorijoje, „kremlinų“ mitiniu-geopolitiniu požiūriu, Lietuva yra ta valstybė, kuri suskaldė Rusios žemes, jas atkariaudama iš Aukso Ordos, vadinasi, sudarydama sąlygas Rusiai vystytis nepriklausomai nuo Maskvos GALIOS ir jos kuriamos „deržavinės“ tapatybės (rus. „deržava“ – užlaikytoja, Rusijos imperijos galios funkciją nusakanti sąvoka).
Dar daugiau, nepriklausoma Lietuva pastarųjų dešimtmečių bėgyje, remdama Ukrainos valstybingumą ir galutinę bei negrįžtamą jos integraciją į Europos erdvę, įrodė savo istorinį vektorių. Tai reikštų – galutinį ir negrįžtamą Rusios galios suskaldymą ir dabar įgyvendinamos istorinės „kremlinų“ istorinės misijos sužlugdymą. Kartu žlugtų ir Maskvos ordos GALIOS orgija. Todėl „kremlinų“ visagalybės svajų iškreiptoje vaizduotėje Vilnius jau dega kartu su Kijevu. O užrašas ant Vilniaus savivaldybės – „Putin, the Haga is waiting for you“ – yra lyg įsiutusiam jaučiui raudona spalva. Taigi, suvokiant žlungančio ir agresyvėjančio režimo beprotystę, suvokime provokacijų Lietuvos teritorijoje ir, ypač, Vilniuje galimybę. Būkime protingi ir budrūs.
Mes gi, kolektyviniai Vakarai ir kartu vakarietiška Lietuva, turime pagaliau nusiimti „rožinius akinius“ ir stoti į akistatą su mūsų pačių nesusivokimo ir nežinojimo problema. Dar metų pradžioje tūlas Vakarų lyderis vapėjo, kad Europos saugumo architektūra turi atsižvelgti į Rusijos saugumo interesus. Juokingai skamba iš dabartinės perspektyvos, ar ne?
Mes tik dabar pradedame nutuokti, kokiu mastu ekonominė ir politinė priklausomybė, taigi, sisteminė korupcija „su linkėjimais iš Rusijos“ persmelkė Vakarų valstybių politinius ir visuomeninius institutus. Kijevo užėmimas lyg vyšnia ant torto „kremlinų“ vaizduotėje turėjo tapti ne tik Rusios suvienijimo simboliu, bei ir galutinės ir neskundžiamos Aukso Ordos pergalės prieš Vakarų demokratiją simboliu.
Štai ir problema, kurią toliau spręsime: kodėl „kremlinų“ praktikuojama GALIOS
pseudoreligija tapo tokia paveiki Vakarams? Kodėl iš Mordoro kilmės gerovės pažadai, o kartu ir stingdanti baimė, jau kelis dešimtmečius paralyžuoja Vakarų visuomenes? Kokį „gerovės“ pažadą mums ir visam pasauliui buvo sumaniusi Rusija?
Toliau – tęsinyje.
