Ko gero, mažai kas pastebėjo, kad tuo pat metu Rusija paskelbė besitraukianti iš Baltijos jūros valstybių tarybos. Šis žingsnis ir Suomijos bei Švedijos narystė NATO yra geopolitinis ir paradigminis pokytis Europos šiaurėje ir Baltijos jūros regionas čia yra geriausias lakmuso popierėlis. Štai kodėl.
Po Šaltojo karo pabaigos SSRS/Rusija pralaimėjo, kaip sakoma futbole, „į vienus vartus“. Visgi, Vakarai, susirūpinę nusilpusios Rusijos geba kontroliuoti didelį branduolinį arsenalą bei didele, daug žadančia rinka Vakarų prekėms ir paslaugoms, nutarė įtraukti Rusiją į įvairius bendradarbiavimo formatus. Buvo tikima, kad Rusija pasikeis, atėjus rinkos ekonomikai. Atsiras vidurinioji klasė, kuri pareikalaus demokratijos, teisės viršenybės – visi jie ilgai bei laimingai gyvens. Įvyko priešingai: oligarchinį kapitalizmą pakeitė kleptokratinė diktatūra. Visgi, ilgai su Rusija buvo bendradarbiaujama.
Viena pirmųjų regioninių iniciatyvų buvo vokiečių ir danų sugalvotas niekada neegzistavęs Baltijos jūros regionas ir Baltijos jūros valstybių taryba (BJVT), įkurta 1992 metais. Jos idėja buvo paprasta: susodinti prie vieno stalo Rusiją, Baltijos valstybes ir Lenkiją; šalia prisijungė penkios Šiaurės šalys ir Vokietija. BJVT turėjo tapti regioninio bendradarbiavimo platforma ir mini-taisyklių rinkinys. Tam, kad šalys nekibtų viena kitai į atlapus dėl istorinio teisingumo ar imperinių ambicijų, buvo sugalvota bendradarbiauti ...postmoderniai. Jei modernizmas tarptautiniuose santykiuose siejasi su suverenitetu, saugumu, griežtomis sienomis, tai Baltijos jūros regione atsirado siūlomi „naujieji viduramžiai“ su silpna periferijos kontrole iš valstybės centro ir daugybe savarankiškų veikėjų kaip savivaldybės, universitetai, NVO ir t.t.
Vakariečiai, remdamiesi ES vienos erdvės dvasia, siūlė sienas daryti ne skiriančiomis, o jungiančiomis ir taip radosi su panašiomis problemomis pasienio bendradarbiavimo sub-regionai, jungiantys skirtingas valstybes. Buvo mąstoma, jog vietos veikėjai (pvz. savivaldybės) geriau žino, ko reikia pasienyje, tarkim, su Rusija, nei sostinė. Galiausiai, buvo siūloma bendrauti „švelniojo saugumo“ temomis, kurios nieko per daug nenervina, kaip antai aplinkosauga, transportas, komunikacijos, sveikatos apsauga. Juk niekas nesipyks, jei visi rūpinsis švaresne Baltijos jūra ar geresne kelių infrastruktūra prekybos srautams didinti.
Į projektą buvo įtraukta ir Karaliaučiaus sritis, kuri tapo pilotiniu ES ir Rusijos bendradarbiavimo projektu. Dar daugiau, 2009 m. Europos Sąjunga priėmė Baltijos jūros strategiją, kuri tapo parodomuoju pavyzdžiu ES, kaip reikia draugauti šalims per jų pasienio ir kitur regionus ir sukūrė pasekėjus Europos Sąjungoje – apie tai kadaise rašiau.
Dabar visam tam, panašu, atėjo galas. Rusija atvėrė Pandoros skrynią ir visas postmodernizmas dingo. Pažiūrėjus į Rusijos, Lenkijos ir Baltijos valstybių geopolitinį supratimą po Šaltojo karo, postmodernizmas buvo tik imitacija, nes suverenitetas, skiriančios „mus“ ir „juos“ sienos bei griežtojo saugumo klausimai liko prioritetiniais. Moderni, o ne postmoderni mąstysena tarptautiniuose santykiuose plečiasi.
Rusijos karas išmetė tradicines suomių ir švedų neutraliteto nuostatas. Saugumo prasme Suomijos ir Švedijos prisijungimas prie NATO praktiškai paverčia Baltijos jūrą ne tik vidiniu ES, bet ir NATO „ežeru“, o Rusijai atsiranda dar daugiau problemų – nenorėjote NATO plėtros į vieną šalį, gavote dvi …pradžiai.
Sienos tampa dar labiau stiprinamos ne tik dėl tikslingai siunčiamų migrantų Vakarų link. O protesto balsai Baltijos jūros regione dėl kai kurių vakariečių Ukrainai siūlomų „susitaikymų“ su suvereniteto praradimais „vardan taikos ir Putino veido išsaugojimo“ liudija, kad postmoderniu kurtas Baltijos jūros regionas su įtraukiamu „priešu“ tapo tuščias. Inter arma silent post recentem.
