M.Garbačiauskaitė. Žiniasklaidos kokybė ritasi žemyn kartu su ekonomika?

Krizę žiniasklaida pajuto gana anksti ir gana aštriai. Amžina taisyklė: artinantis krizei įmonės pirmiausiai nukerta, kaip jos mano, mažiau būtinas išlaidas - rinkodaros ir reklamos. Nežinau, kas taip optimistiškai nuteikė kolegą D.Radzevičių, tačiau tie judesiai, kurie dabar pastebimi žiniasklaidoje, verčia susimąstyti apie visiškai priešingas pasekmes.

Po poros metų (kaip pranašaujama) pasibaigus krizei turėsime ne kokybiškesnę, pilną analitikos ir solidžių tekstų žiniasklaidą, bet visiškai nuniokotą, sulysusiais puslapiais, paskutinius analitinius įgūdžius praradusią, pilną tekstų su užrašu PR – tai yra dar labiau parsidavusią žiniasklaidą.

Reklamos davėjai visada norėjo, kad jų žinia pasiektų klientą ne per tradicines reklamos formas, o per žinias, laidas - per turinį - ir būtų sumaitinta nieko neįtariantiems vartotojams kaip bet kuri kita informacija. Žodžiu, siekė padidinti tos reklaminės žinios efetyvumą: pasirodžiusi ne kaip reklama, o kaip žurnalistinis turinys (jei tai atliekama profesionaliai), tokia žinia atrodo kur kas išskirtiniau bei patikimiau.

Pastaruoju metu greitėjantis gyvenimo tempas ir intensyvėjantis informacijos laukas bei didelė konkurencija verslininkus vertė dar labiau sukti galvas dėl netradicinių reklamos formų, ir jie ėmė dar labiau gvieštis turinio. O atėjusi krizė ir naujosios valdžios užkrauti padidėję mokesčiai viską vainikavo: kodėl nepaspaudus sunkioje padėtyje atsidūrusios žiniasklaidos priemonės, kad ji šalia reklamos dar išleistų „nekaltą“ pranešimą apie jų produktą ar paslaugą.

Baisiausia, kad už būvį kovojančių (o gal godumo apimti) žiniasklaidos priemonių valdytojai patys pasiūlo tokias išeitis reklamos davėjams. Reikia įdėti pranešimą spaudai? Smulkmena. Reikia straipsnių serijos – prašau, padarysim. O jei neduosite reklamos, pasitelksime senus gerus vienos visiems žinomos leidinių grupės metodus ir išvanosim jus – iškapstysim jūsų būtas nebūtas „aferas“, prisiminsime menamas nuodėmes ir darysime tai be atvangos. Kol padidinsite savo reklamos išlaidų biudžetą mūsų priemonei.

Atakuojami net ir viešųjų ryšių specialistai – gal jų klientai turi lėšų reklaminiams tekstams?.. Vis daugiau žiniasklaidos (daugiausiai, mano žiniomis, spaudos – nes jai sunkiausia) imasi švelnesnio ar žiauresnio reklamdavių šantažo.

Rezultatas? Kaip neturėjome laisvos ir geros žiniasklaidos, taip ir neturėsime. Turėsime dar blogesnę. Regis, pastaraisiais metais laisvo žodžio ir garbingos žurnalistikos daigeliai įgavo daugiau šansų sutvirtėti – sumenko dviejų žiniasklaidos „tiesos monopolininkų“ galia: sumažėjo „Respublikos“ leidinių grupės įtaka, „Lietuvos rytas“ gerokai susigadino savo patikimumą ir pretenzijas į solidų dienraštį aklai gindamas „Leo LT“, Gediminą Kirkilą, kovodamas beatodairiškus karus su konservatoriais ir juodindamas pulkininką Vytautą Pociūną. Oligarchai įsigijo savo žiniasklaidos ar prisiminė turėtą. Suklestėjo interneto portalai, pateikiantys įvairių nuomonių. Taigi iš keleto žiniasklaidos priemonių mozaikos bent jau buvo galima susidėlioti kad ir kreivą, aptrupėjusį, bet daugmaž panašų į tiesą vaizdą.

Tačiau atėjus krizei laikraščiai neatpažįstamai sumenko – sumažino ir puslapių skaičių, ir tiražus, televizijos pradėjo uždarinėti savo skyrius, visi apkarpė išlaidas iš šalies perkamam, originaliam turiniui. Kai kurie atsisakė brangiai kainuojančių, t.y. profesionaliausių žurnalistų.

Kai kurie specializuoti rimti leidiniai – mokslo, IT žurnalai – buvo ir bus priversti užsidaryti apskirtai. Jie numirė net padoriai negimę (kai kurie buvo leidžiami metus-dvejus). Specializuotos žiniasklaidos tradicijai net nepradėjus formuotis, žlunga viltis, kad lietuviai kada nors turės ne tik masinę, labai susiniveliavusią, pramogų ir kriminalų, bet ir kitokią žiniasklaidą. Ar bent galimybę pasirinkti.

D.Radzevičius sako, kad žiniasklaida nuo pramoginės turėtų grįžti prie rimtos. Turėjo jau seniai, bet niekada to nedarė. Ir juolab nedarys dabar, kai sunkmečiu veikla bus kaip tik sukoncentruota į tai, kas neša reitingus ir tiražus, taigi ir pelną – pramogą, kriminalus ir pinigus. Tą amžiną mirties-sekso-pinigų instinktų trikampį. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pinigai krizės akivaizdoje įgauna svaresnę proporciją šiame trikampyje – sudėtinga situacija šalyje privertė auditoriją atsigręžti į pamirštas „kietąsias“ naujienas – politiką, ekonomiką. Kita vertus, pavargę nuo neišsenkančių niūrių naujienų srauto, žmonės ieškos išsigelbėjimo – lengvos, mąstymo nereikalaujančios pramogos.

Ši krizė bus labai svarbus testas Lietuvos visuomenei – pasitikrinsime, ar tvirtos mūsų vertybės, kokios jos. Ji išryškins, o gal net pristatys naujus lietuvių bruožus, apie kuriuos istorikai ir sociologai gal net ir neįtarė…

Netrukus pamatysime, ar kaip visuomenė perėjome į kitą, aukštesnę pakopą, tapome brandesni, draugiškesni, išmintingesni. Ar atvirkščiai - dėl išgyvenimo, tiksliau, truputį geresnio gyvenimo esame pasiryžę perkąsti vieni kitiems gerkles.

Žurnalistai ir verslininkai (ar bent dalis vienų ir kitų) yra to paties vadinamojo šalies elito dalis. O elitas turi ne tik privilegijas, bet ir pareigas. Pagal jo turinį, o gal seklumą, galima spręsti apie visos tautos vertę. Tai, žinoma, naivus šūksnis į tyrus, tačiau kviečiu pažvegti į krizę kaip į šansą pasiekti naują kokybinį lygmenį ir visiems pagalvoti apie tas pareigas, nes sunaikinę ir taip silpnos žiniasklaidos likučius, atimsime ir iš tautos dalį sąmoningumo, pažinimo, išsilavinimo ir trypčiosime toliau savo mažoje purvinoje balutėje.

Kita vertus, žiniasklaidos silpnybes pinigams bei įtakai pajuto ir vis geriau atpažįsta ir auditorija – tą rodo smukęs pasitikėjimas žiniasklaida apskritai ir tokie fragmentiški reiškiniai kaip žmonių plojimas katučių (kad ir straipsnių komentaruose) po to, kai žurnalistų darbą Seime bandė apriboti vienas iš trijų svarbiausių valstybės pareigūnų, ar kalbančiųjų radijo laidose nuomonės, kad žiniasklaida vis dėlto leidžia sau per daug.

Nepasitenkinimas korumpuotais politikais, žiniasklaida, oligarchų įtaka, augantis pilietiškumas palieka viltį, kad tauta-auditorija nebesileis taip mulkinama kaip anksčiau. Galbūt ir didėjantis „kietųjų“ naujienų poreikis privers žiniasklaidą bent kiek pasitempti ir visiškai neparsiduoti.