Psichologai sveiką individą ir netgi sveiką visuomenę dažnai apibrėžia pagal jo/jos santykį su aplinka. Paprastai dėstant, normalus žmogus gerai vertina save ir gerai aplinkinius. Tie, kurie save vertina geriau ar prasčiau už kitus, nėra visiškai normalūs. Ar bent jau brandūs.
Ministro L.Linkevičiaus atsiprašymu piktinosi konservatoriai, tautininkai ir visi kiti, garsiai rėkiantys. Savo ruožtu patyrę ir autoritetą turintys diplomatai bei intelektualai tvirtino priešingai.
Rėkiantieji nesigilino, kad ministras atsiprašė ne tiek dėl paties Seimo sprendimo, kiek dėl nevykusio sutapimo – kad sprendimas buvo priimtas būtent Lietuvos bičiulio Lecho Kaczynskio vizito dieną. Buvo tuoj pat prisiminta, kaip Algirdas Brazauskas atsiprašė žydų, neva neturėdamas tam įgaliojimo, ir kiti esą nemotyvuoti atsiprašymai.
Žinoma, nieko keisto, kad Lietuvoje dar gyvos Pilsudskio padarytos žaizdos, kurias labai sąmoningai, siekdami sumenkinti LDK paveldą ir galybę, vis padraskydavo sovietai. Taip pat reikia pripažinti, kad po Smolensko tragedijos Lenkijoje pasikeitus valdžiai labai smarkiai pasikeitė ir jos retorika. Niekas neginčija, kad ji buvo pakankamai užgauli Lietuvos atžvilgiu.
Lietuvos lenkų mažumos problemomis pastaraisiais metais naudojosi visi netingintys abiejų šalių politikai – pradedant Radoslawu Sikorskiu bei Bronislawu Komorowskiu, kurie nepraleisdavo progos pakurstyti vietos bendruomenę ar netgi pagrasinti mūsų pareigūnams, baigiant Valdemaru Tomaševskiu, kuriam kiršinant vietos lenkų bendruomenę su likusia Lietuva pavyko padaryti politinę karjerą ir netgi peržengti 5 proc. barjerą Seimo rinkimuose (ir kaip matome iš paskutinių judesių dėl koalicijos, jis neketina sustoti). O kur dar konservatorių bei jų „įsisavintų“ tautininkų radikalumas: šie privirė tiek košės dvišaliuose santykiuose, kad srėbsime ją ilgai.
Situacija ilgą laiką atrodė įtempta ir beviltiška. Bjauriai elgėsi Varšuva, bet skolingas neliko ir Vilnius. Lietuva buvo apmėtyta itin nemaloniais įvairaus rango politikų pareiškimais. Ypač nedraugiškai prieš porą metų elgėsi R.Sikorskis, kandžiomis pastabomis palydėjęs premjero Donaldo Tusko vizitą į Lietuvą ir pats neatvykęs į ESBO susitikimą. Provokuojančią retoriką pasirinko prezidento B.Komorowskio patarėjas tarptautiniais klausimais Romanas Kuzniaras, pareiškęs, kad Lenkija išlepinusi lietuvius ir prikišęs jiems kompleksus. O viską vainikavo paties prezidento valstietiškas išsireiškimas, kad „Lietuviška ožka“ pas jokį vežimą neateis.
Po L.Linkevičiaus vizito ir atsiprašymo dvišaliuose santykiuose galima pastebėti jei ne atšilimo, tai bent optimizmo ženklų, nors lenkai dar išdidžiai paburbėjo netikį atšilimo tikrumu. Po ministro vizito sekė premjero viešnagė, kuri galų gale praėjo be piktų abipusių pareiškimų ir pasižymėjo santykinio geranoriškumo ir net entuziazmo tonacijomis.
Taip pat reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad dar prieš vizitą pakito ir Varšuvos tonas: lietuviai net pritūpė iš netikėtumo, kai dar neseniai lietuvius vanojęs Sikorskis šiemet per Sausio 13-ąją „Twitter“ prisiminė sovietų ataką Vilniuje ir solidarizavosi, sakydamas, kad Sausio 13-ąją visi buvo lietuviai.
Vykdydamas, kaip reikėtų manyti, su Prezidentūra derintą misiją tuos santykius sušildyti, ministras L.Linkevičius pademonstravo kilnų gestą ir pridėjo pastangų nuo savęs: atsiprašė lenkų pirmas. Reikia įvertinti, kad jis žengė rizikingą, sau kaip politikui nenaudingą ir nesaugų žingsnį. Galima buvo numanyti, koks nepopuliarus bus tas atsiprašymas Lietuvoje, o reitingai (tokia jau ta politinė realybė) yra vienintelė politiko valiuta.
Prezidentė pasirinko nevykusius argumentus: ji sakė, kad Valstybės vardu pareiškimus daryti gali tik tautos renkami, o ne skiriami pareigūnai. Keistas pareiškimas, kvestionuojantis ir dažno buvusio Lietuvos premjero atstovavimą valstybei. Net teisės studentas privalo žinoti, kad užsienio reikalų ministras ex officio atstovauja valstybei. O pagal Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės, užsienio reikalų ministras gali pasirašinėti tarptautines sutartis, ne tik daryti pareiškimus.
Remiantis prezidentės logika, liūdnai pagarsėjęs Seimo narių ketvertukas, pavadintas keturiais komunarais, kurie 2003 m. savo iniciatyva lankėsi Baltarusijoje, gyrė Aleksandro Lukašenkos kolūkius ir peikė Lietuvą, elgėsi teisingai. Išeitų, kad šie nesusipratėliai (tarp kurių, beje, yra ir dabartinis Seimo finansų ir biudžeto komiteto pirmininkas Bronius Bradauskas), turėjo teisę taip elgtis, nes yra išrinkti, tad tokiu atveju tai atspindėjo oficialią Lietuvos valstybės poziciją.
Premjeras irgi neatrodė solidžiai. Užuot palaikęs savo paties pasirinktą užsienio reikalų ministrą, prieš vykdamas į Lenkiją a priori pareiškė neketinąs pakartoti užsienio reikalų ministro žingsnio ir atsiprašyti lenkų. Grįžęs atkartojo prezidentės žodžius. „Aš nemanau, kad to nereikėjo daryti, nes jis tokių įgaliojimų neturi“, – ketvirtadienį Žinių radijui sakė A.Butkevičius. Tačiau po pusdienio susizgribo ir sakė, jog L.Linkevičius yra puikus ministras ir jis nemanąs, kad dėl šio pareiškimo jam nereiktų atsistatydinti.
Taigi galiausiai turime keistą situaciją: santykiai su Lenkija kaip ir šyla, Donaldas Tuskas glėbesčiuojasi su A.Butkevičium, džiaugdamasis, kad dvišaliai santykiai „gali ir turi būti geresni nei geri“, o Lietuvoje be penkių minučių pasirengta pakarti pareigūną, kuris, paaukodamas asmeninį populiarumą, pralaužė ledus.
Gal vertėtų prisiminti seną išmintį, kad pirmas atsiprašo tas, kuris išmintingesnis. Ir vis dėlto – tegul tai skamba idealistiškai – taip dažnai neaukoti vardan reitingo kur kas svarbesnio ir valstybei, ir kiekvienam jos piliečiui dalyko – teisingumo.