Šis komentaras yra apie orbanišką politiką Lietuvoje. Viktoro Orbano, ypač jo vidaus politikos gerbėjų tautiškame (ar taip save vadinančiame) ir populistiniame spektre turime. Tačiau daugumos jų įtaka arti nulio.
Lietuviškas Orbanas, kaip ir Vengrijos premjeras, yra gerokai gudresnis ir tiesiogiai ditirambų savo kolegai nežarsto. Jį rasime Kaune. Paralelės tarp Visvaldo Matijošaičio ir Orbano – akivaizdžios.
Abu, matydami besipumpuruojančias imperines Rusijos ambicijas, vis tiek investavo į ryšius su ja ir to nestabdė po Krymo okupacijos. Vienas įtvirtino visišką savo valstybės priklausomybę nuo rusiškos naftos ir dujų – tiek, kad, kaip pats pasakė, be jų Vengrijos ekonomika negali funkcionuoti. Kito sukurti verslai buvo toliau plėtojami Rusijoje, prekės tiekiamos į okupuotas Ukrainos teritorijas.
Abu ryšių neišsižadėjo Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą. Orbanui yra nusispjauti į Europos nuomonę, netgi ir panašaus ideologinio profilio kolegas Lenkijoje. Su Matijošaičiu susiję verslai tempia gumą, ignoruodami Ukrainą stipriai remiančias Lietuvos vyriausybę ir pilietinę visuomenę.
Abu tai daro, nes gali – ar bent yra įsitikinę, kad gali – išsisukti nuo neigiamų tokios nemoralios politikos pasekmių. Jų politinės pozicijos atitinkamai Vengrijoje ir Kaune yra saugios.
Suprasti orbaniškos politikos sėkmę padeda kitos paralelės.
Nors Orbanas – tikrai gudrus politikas, jo sėkmė rinkimuose nėra tik „Fidesz“ lyderio savarankiškas kūrinys, daug prisidėjo 2002-2010 m. valdžiusių Vengrijos socialistų susikompromitavimas ir ekonominis krachas. Orbanas efektyviai naudoja populizmą, ieškodamas tautos priešų. Vidaus politikoje tai pasireiškia gąsdinimu, kad sugrįš daugelio nekenčiami kairieji.
Matijošaičio pergalė ir ligšiolinis dominavimas remiasi į prieš jį Kauną valdžiusių dešiniųjų, visų pirma konservatorių, nesėkmes. Tai lokalizuotas anksčiau lietuviškos kairės mėgto recepto „jeigu ne mes, tai grįš konservatoriai“ variantas. Dažnas mero palaikytojas argumentuoja šia linkme, o kai kurie Kauno ekspertai net kalba apie dešiniųjų paliktą „traumą“.
Tiek Orbano, tiek Matijošaičio perrinkimą gerokai palengvino tai, kad tiesiog nebuvo stiprios, kokybiškos konkurencijos. Kai Vengrijoje opozicija galiausiai susivienijo, buvo šiek tiek per vėlu. 2019 metais Matijošaitis ir be manipuliacijų rinkimų taisyklėmis (Orbanas tai darė) surinko 80 proc. balsų. Nepanašu, kad dabar Kaune yra rimtų politikų, galinčių mesti iššūkį.
Aišku, tokie veiksniai nepadėtų, jeigu rinkėjai neremtų viešosios politikos. Tyrimas apie Orbano rinkėjus žurnale „East European Politics and Societies“ (Scoggins, 2020) rodo, kad su vengrų parama „Fidesz“ geriausiai koreliuoja ne požiūris į ES ar kultūrinės nuostatos, o pasitenkinimas ekonomika.
Bendrai paėmus, prie Orbano ekonomika augo, bet kažkokių stebuklų nedemonstravo, pavyzdžiui, vidutinis atlyginimas vienas iš mažesnių ES. Tačiau yra kiti rodikliai. Nedarbas – tai labai svarbu pokomunistiniam elektoratui – prie Orbano nuolat mažėjo ir 2018 m. buvo vos 3.7 procentai.
„Fidesz“ savo pirmose kadencijose mažino energijos kainas – tai pagrindinė priežastis, kodėl vengrai Orbaną dėl rusiškų dujų palaikys. Imperinės nostalgijos, Trianono sutartis ir irredentizmas (daug vengrų gyvena aplinkinėse valstybėse) irgi svarbu. Tačiau dujų atžvilgiu ne tiek.
Kai kauniečiai kalba apie Matijošaitį, dažniausiai referuoja į tai, kad miestas yra tvarkomas, taisomos gatvės, gražėja aplinkos. Toks ūkiškas trinkelių meras. Ryšiai su Rusija nepadeda, bet ir nemaišo.
Bet vadinamoji „orbanomika“ turi kainą. Nors nedarbas ir mažėjo, bet išaugo pajamų nelygybė. Dar daugiau, pagal „Transparency International“ duomenis, pastarąjį dešimtmetį Vengrijoje daugėjo ir korupcijos.
Neturime tokių duomenų Lietuvos miestų lygmeniu. Tačiau neseniai įtarimai dėl korupcijos buvo pateikti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui. Galbūt Matijošaitis nieko apie tai nežinojo. Tačiau kartais ir nereikia tiesiogiai prižiūrėti, užtenka atmosferos, kuri sugestijuoja – galima.
Savo gimtajame miestelyje Orbanas pastatė stadioną: su dvigubai daugiau sėdimų vietų, nei miestelis turi gyventojų. Jis puikiai supranta apčiuopiamų objektų, orientuotų į vietinį ar nacionalinį pasididžiavimą, reikšmę. Tokie pabarstymai, kurie kursto tautines emocijas, bet nekuria socialinio kapitalo.
Matijošaitis Kaune pastatė Vytį. Atrodo, kad stadionas irgi bus, kas svarbiausia – net greičiau nei Vilniuje.
Orbanas puikiai supranta, kad populiariam politikui svarbu barstyti ir socialiniuose reikaluose – stovėti daugumos pusėje ten, kur stovėti yra paprasta. Vidurio ir Rytų Europoje visuomenės yra konservatyvios, LGBT teisės joms mažai rūpi. Orbanas tai išnaudojo ne kartą. Šalia parlamento rinkimų vyko ir referendumas, kuriuo siekta uždrausti nepilnamečius informuoti apie seksą (oficiali priežastis), o realiai – apie LGBT (tikroji priežastis). Jis neįvyko, bet dauguma balsavo „už“.
Matijošaičio vadovaujama Kauno savivaldybė neišdavė leidimo LGBT eitynėms, kurios įvyko tik po teismo sprendimo.
Žinoma, visos šios paralelės neatsako į klausimą: ar tai yra problema, jei politikai perrenkami su balsų dauguma, juos palaiko žmonės?
Dėl Orbano yra sudėtinga pasakyti, kaip nutiktų kontrafaktinėje situacijoje – Vengrijoje, kurioje „Fidesz“ nebūtų gavusi konstitucinės daugumos, laisvų rankų turėti įtakos tiek, kiek užsimano.
Vengrija nėra diktatūra, kurioje fiziškai būtų persekiojama opozicija, klastojami rinkimų rezultatai. Tačiau nėra ši šalis ir visai laisva, teismų nepriklausomybė ten abejotina, opozicija turi gerokai mažiau resursų rinkiminei kampanijai. Kas itin svarbu, visuomeninė žiniasklaida yra visiškai palanki „Fidesz“ – absoliučią daugumą naujienų sudaro pranešimai apie Orbaną ir jo kolegas.
Taigi, mes nežinome, ar Orbanas būtų perrenkamas tokia pačia persvara lygioje, laisvoje konkurencijoje.
Žinoma, Kaunas, kaip savivaldybė, nėra lygintina su Vengrija, čia nėra žiniasklaidos, teismų monopolio. Tačiau susidaro įspūdis – čia tik nuomonė – kad viešųjų ryšių fonas toks stiprus, kad įvaizdžio formavimas apie tai, koks Matijošaitis yra puikus meras, nustelbia adekvatų vertinimą ir demokratiją.
Didžiausia problema tame, kad abu lyderiai atsisako universalios moralės ir žmogiškumo dėl rinkėjų paramos. Kartais tai, ką palaiko dauguma, ir tai, kas yra teisinga, būna labai skirtingi dalykai.
Kita vertus, nėra taip jau ir aišku, kas Kaune nutiks 2023 metais. Pastaruoju metu Matijošaičio nacionalinis reitingas krito.
Lietuva visgi nėra Vengrija. Rusiškų dujų jau atsisakėme.
