Mažvydas Jastramskis. Tuščiavidurė demokratija

Lietuvoje rengiami laisvi ir sąžiningi rinkimai. Gerbiamos žodžio, asociacijos ir žiniasklaidos laisvės. Turime valdžios padalijimą – Seimas, vyriausybė ir prezidentas riboja vieni kitų sprendimus, kaip ir daugybė nerenkamų institucijų, tokių kaip Konstitucinis teismas ar Lietuvos bankas.

Liberalius politinius institutus sukūrėme gana sėkmingai. Bet kartais atrodo, kad pamiršome demokratijos šerdį – galia, valdžia (kratos) šioje santvarkoje turi kilti iš žmonių, liaudies (demos).

Į rinkimus Lietuvoje įprastai ateina kas antras rinkėjas (o kartais – stebėkite Trakų ir Kelmės rajonų merų rinkimus – ir gerokai mažiau). Tai vieni mažiausių skaičių visoje Europos sąjungoje. Partijos – žmonių atstovės, tarpininkės tarp visuomenės ir valdžios – reitinguose atrodo tragiškai, nėra nei vienos jėgos, kuria pasitikėtų bent penktadalis visuomenės. Į jų veiklą įsijungia mažytė mažuma. Nors pagal garsiausiai rėkiančius negalime apibendrinti visos tautos, ignoruoti irgi neišeina – daliai artimiausias politinis principas yra „Seimą lauk“.

Šiuolaikinis demokratijos modelis yra ne tik liberali, konstitucinė, bet ir atstovaujamoji demokratija. Jeigu tai pripažįstame, tai kartu turime pripažinti, kad kažkas negerai su atstovavimu.

Peteris Mairas, vienas iš įžvalgiausių partinės demokratijos (beveik visame demokratiniame pasaulyje atstovavimas vyksta per partijas) tyrėjų, paskutinėje savo knygoje 2013 m. pristatė sąvoką „tuščiavidurė demokratija“. Skaitant jau po tyrėjo mirties išleistą veikalą, nepaleidžia įspūdis, nors rašoma apie Vakarus, lyg būtų pateikta tiksli Lietuvos demokratijos diagnozė.

Pagal Mairą, demokratijos centrinė arena – viešoji erdvė, kurioje turėtų virti aktyvi konkurencija dėl politinių sprendimų – yra vis labiau apleidžiama tiek piliečių, tiek politinio elito.

Piliečių pasitraukimą rodo gausybė rodiklių – mažėjantis rinkiminis aktyvumas ir įsitraukimas į politines organizacijas, didėjantis nepasitikėjimas partijomis ir kitomis atstovavimo institucijomis, augantis rinkėjų preferencijų nepastovumas, balsavimas už populistus.

Paraleliai vyksta ir politinio elito pasitraukimas. Mažėja skirtumai tarp partijų ideologijų, politinių programų. Partijos Vakaruose (ne visos, bet būtent masinės) kilo iš pilietinės visuomenės ir buvo žmonių atstovais valdžioje (puikūs pavyzdžiai – istorinės katalikų ir socialdemokratų partijos). Dabar situacija apsivertė, partijos tampa valdžios agentais visuomenės atžvilgiu. Negalėdamos išsilaikyti iš žmonių paramos, jos vis labiau remiasi valstybės resursais.

Šiems procesams yra objektyvios priežastys: kintanti visuomenės sandara (socialinės grupės tampa menkiau apibrėžtos), informacijos priemonių kaita (video ir socialinių tinklų politika, palanki asmenybėms), sudėtinga valstybės infrastruktūra (vis daugiau reikia įsigilinimo priimamiems sprendimams). Bet suprasti priežastis nėra tapatu mėgautis jų rezultatais – o tai yra apatiški piliečiai ir nuo jų nutolę politikai, dažnai net nesivarginantys aiškinti savo sprendimų.

Mairo argumentas yra tiesiogiai susijęs su kito politikos mokslo klasiko E. E. Schattschneider'io teze, kad atstovaujamojoje demokratijoje vyrauja pusiau-suverenitetas. Modernybėje nėra iliuzijų, kad kiekvienas pilietis įsitrauks į politiką ir liaudis lems visus sprendimus. Visgi rinkdami, deleguodami į valdžią savo atstovus, dalį suvereniteto žmonės išlaiko.

Bet kai piliečiai nedalyvauja, o atstovai – neatstovauja, reiškia, nebėra ir to pusėtino suvereniteto.

Jeigu Mairas kalbėjo apie Vakarų demokratijų tuštėjimo procesą, tai reikia pripažinti, nepriklausomoje Lietuvoje demokratija niekada ir nebuvo labai pilna. Tiek žmonių įsitraukimo, tiek partijų kokybės rodikliai pas mus prastoki. Apie 50 proc. rinkiminis aktyvumas ir kelios stabilesnės partijos, kurioms kažkiek rūpi politinė programa – partinė demokratija „ant plauko“.

Tam tikruose visuomenės baruose atstovavimo esama, jo gal net šiek tiek padaugėjo. Tėvynės sąjunga seniai turi ištikimų rinkėjų ratą, Laisvės partija mobilizuoja progresyvų didmiesčio jaunimą, „valstiečiai“ išgrynino labai konservatyvų profilį ir nori atstovauti galimybių paso priešininkus.

Iš šių (ir panašių) stovyklų sankirtų gali atrodyti, kad Lietuvos visuomenė yra labai politiškai susiskaldžiusi. Tai vienas iš dabar dominuojančių naratyvų apie mūsų demokratiją, kuriuo abejočiau. Didžiausia dalis visuomenės visgi yra ta, kuri neranda atstovų ir pasyviai žvelgia į konfliktus tarp valstiečių ir vyriausybės, liberalų ir neliberalų, ir t.t. Retai ateina į rinkimus.

Dalis lietuvių ne tik kad neranda atstovų – jie atmeta pačią atstovaujamąją demokratiją. Bendrąja prasme tai didelis nepasitikėjimas Seimu, partijomis. Konkrečia forma tai pastarieji mitingai (maršai), kurie, nors ir turi kelis programos punktus (beveik visi – atšaukti kažkokį sprendimą), visgi labiausiai vienijami principo „Seimas lauk“. Ne visi žmonės jo laikosi, bet skeptiškumas ir nusivylimas atstovavimo institucijomis yra gerokai platesnis, nei keli įvykę mitingai.

Pagal Mairą, demokratijai su žmonių įsitraukimu iškilo dvi alternatyvos – ekspertų ir populistinė. Lietuvoje abi yra labai įtakingos.

Dalis politinės klasės, kuri apima didesnę dalį Seimo, dažnai dengiasi nuo piliečių ekspertais, teisininkais, biurokratais. Nereikia suprasti neteisingai – egzistuoja viešosios politikos sritys, kur tiesiog privalo būti remiamasi mokslu ir yra vienas teisingas tikslas. Tikimybė numirti nuo COVID-19 nepasiskiepijus yra gerokai didesnė, nei tikimybė numirti pasiskiepijus. Taškas.

Bet yra ir svarbių pasirinkimų, kurie reikalauja platesnio konsultavimosi su visuomene, atstovavimo, politinių vizijų. Nėra teisingo atsakymo, kuris modelis – ar britiškas laisvos rinkos, ar skandinaviškas socialdemokratijos – yra geriausias Lietuvai ar jos konkrečioms grupėms (pavyzdžiui, darbininkams). Čia politinė klasė negali užsidengti nepartiniais ekspertais ir numoti ranka į žmones. Visuomenė, pasyviai stebinti politikų beletristikas, irgi nėra be (pilietinės) nuodėmės.

Kita alternatyva, apimanti Seimo paribius ir už-parlamentinę politiką, yra populizmas – retorika, kuri, akcentuodama bendrą tautos valią, atmeta ir liberalumą, ir visą politinę klasę. Pagal nutylėjimą, tą valią išreikš vienas stiprus lyderis, kurio nevaržys nei parlamentas, nei teismai, nei vyriausybė.

Bet ignoruodami visuomenės pliuralizmą, populistai ją apgaudinėja net labiau nei nepavykę partiniai atstovai. Jie nesugeba paslėpti to, kad nėra vieningos žmonių nuomonės, o ši retorika – tik priemonė atimti valdžią iš politinio elito, su kuriuo kovojama.

Šeimų maršo ir visos eilės populistinių jėgų (Centro partija, tautininkai ir t.t.) skaldymasis liudija, kad nei jie žino tautos valią, nei nuoširdžiai nori ją atstovauti. Blogiausiu scenarijumi, populistai tarnauja priešiškiems išorės interesams, vidutiniu – tiesiog nori postų, o geriausiu – išryškina siaurus klausimus.

Ir ekspertinė (liberali), ir populistinė (neliberali) atstovaujamosios demokratijos alternatyvos turi teisę egzistuoti. Be to, jeigu tektų rinktis tik iš jų, gana akivaizdu, kuri visumoje būtų naudingesnė valstybei.

Tačiau net jei kažkuri alternatyva yra geresnė, nei viena jų nėra paremta žmonių suverenitetu, įsitraukimu ir atstovavimu. Mūsų demokratija turi politinių institutų kevalą. Bet viduje – tuštoka.