2015 metais įvedus tiesioginius mero rinkimus, būta nemažai skepsio. Pirma, nerimauta, kad šis sprendimas silpnins partijas, kuriomis pasitikėjimas ir taip itin mažas. Antra, kritikuota tai, kad mero galios nepriderintos prie rinkimų būdo – tiesiogiai išrinktas savivaldos vadovas be daugumos taryboje efektyviai valdyti negalės. Trečia, baimintasi, kad reforma sustiprins ir taip nuolat perrenkamus vietos karaliukus.
Pirmoji baimė išsipildė tik iš dalies. Visuomeniniai komitetai ir nepriklausomi kandidatai po reformos iš tiesų sulaukė daugiau sėkmės. Tačiau partijos ir toliau gauna absoliučią daugumą balsų savivaldoje. Be to, nepartinių politikų konkurencija jas verčia pasitempti, ieškoti naujų kelių į rinkėjų pasitikėjimą.
Antroji problema buvo išspręsta Seime. Priėmus Vietos savivaldos įstatymo pataisas, merai tapo tuo, kuo ir turėtų būti tiesiogiai renkamas vadovas – vykdomąja valdžia. Dabar meras kaip politinio pasitikėjimo pareigūną skirs administracijos direktorių. Merai galės vetuoti savivaldybės tarybos sprendimus, rengs ir vykdys savivaldos biudžetą. Tai nereiškia, kad paramos taryboje nereikės, tačiau jos įgaliojimai susilpnėjo.
Papildomai įvedus trijų kadencijų iš eilės apribojimą, atrodo, kažkiek išspręstas ir amžinų vadovų klausimas. Aišku, trys kadencijos yra ilgas laiko tarpas, o norintys toliau valdyti galės tiesiog praleisti ketverius metus. Nors tiesioginiai rinkimai lyg ir turėtų įlieti šviežio kraujo į savivaldą, realybėje merų perrinkimo lygis padidėjo.
Bet kokiu atveju, traukinys važiuoja su visais pliusais ir minusais. Atgal negrįšime, reforma įgyvendinta iki galo. Merus rinksime tiesiogiai ir toliau. Bet tada atrodytų logiška, kad taip rinktume ir savivaldybės tarybą. Dar daugiau, savivaldos lygmeniu tai prasmingiau, nei renkant Seimą.
Štai kodėl.
Seimas ir Vyriausybė yra nacionalinio lygmens institucijos ir atitinkamai sprendžia nacionalinius klausimus: valstybės finansų, švietimo, sveikatos politiką. Atrodo, logiška, kad į Parlamentą renkamos partijos konkuruotų skirtingomis programomis, ideologijomis. Ir atstovautų skirtingų rinkėjų grupėms, pasklidusioms geografiškai. Pavyzdžiui, socialdemokratai atstovautų darbininkams. Nesvarbu, kokiame mieste ar gatvėje jie gyvena.
Tam geriau tinka proporcinė rinkimų sistema, kai balsuojama už partijų sąrašus.
Lietuva yra centralizuota valstybė ir neturime antrųjų parlamento rūmų. Todėl vienmandatėse išrinkti Seimo nariai neatstovauja regiono ar miesto rajono interesų. Gana akivaizdu, kad jie neužsiima ir savivaldos lygmens problemomis – pavyzdžiui, neišasfaltuotu keliu ar piktžolėmis apaugusiu parku. Tačiau į Seimo narius žmonės dėl tokių dalykų kreipiasi. Todėl, kad tai artimiausias jiems politikas, išrinktas tiesiogiai.
Savivaldos rinkimuose proporcinė sistema yra prasminga tol, kol taryba formuoja valdančiąją koaliciją, kuri skiria merą. Tokiu atveju partiniai ar komitetų sąrašai struktūruoja konkurenciją, palengvina vadovo rinkimus. Šiuos sąrašus vedantys lyderiai atitinkamai signalizuoja, kokios gali būti mero alternatyvos.
Įvedus tiesioginius mero rinkimus ir ypač sustiprinus mero galias, toks poreikis išnyksta. Be to, atitinkamai susilpnėjus tarybai, iškyla svarbus klausimas: kokia yra tarybos nario mandato prasmė? Kam jis atstovauja?
Logiška būtų, kad daugumos savivaldybės rinkėjų (atėjusių į rinkimus) balsais išrinktam merui taryboje atsirastų atsvara, sudaryta iš narių, kurie atstovautų konkrečioms vietos kaimynystėms. Jos kažkiek atitiktų dabartinių seniūnijų ribas, tačiau idealiai nepersidengtų. Tokiu atveju taryba nebūtų merui į taktą linksintis partijų ar komitetų ansamblis – kas gresia su dabartine sistema, kai tiesiogiai renkamas meras turi daug galių.
Taip renkami savivaldos tarybos nariai įgytų daugiau savarankiškumo ir naują funkciją – tiesioginį atstovavimą savo kaimynystei.
Toks sprendimas paprastu būdu sustiprintų mūsų savivaldą, priartintų vietos valdžią prie žmonių. Lietuvos savivaldybės Europos Sąjungoje yra vienos stambiausių – pagal gyventojų skaičių, tenkantį vienetui. Mažai tikėtina, kad įgyvendintume jų smulkinimo reformą. Tiesioginis seniūnų rinkimas – galima alternatyva. Tačiau efektyviai savivaldą link visuomenės pastūmėtų ir tarybos rinkimai vienmandatėse.
Gyventojai žinotų, į ką reikia kreiptis dėl vietos problemų. Nereikėtų dėl šiukšlių konteinerių rašyti laiškų Kultūros komiteto nariui Seime. Be to, dabar savivaldoje nėra aišku, ką atstovauja konkretus partijos ar komiteto sąrašas. Pakeitus tarybos rinkimų tvarką, atsirastų prasmė – nariai atstovautų konkrečios kaimynystės interesams.
Reikia prisiminti, kad savivaldos tarybos narys negauna atlyginimo, jam tik kompensuojama už posėdžiuose praleistas valandas. Tai sukuria ydingas paskatas, kai į tarybą einama nerimtai arba atvirkščiai, labai rimtai, tačiau darant žalą demokratijai – ginti savo asmeninių interesų. Jeigu būtų renkami tiesiogiai, nariai patirtų gerokai daugiau sveiko, demokratinio spaudimo. Gal tada ir atlyginimų klausimas iškiltų.
Žinoma, toks sprendimas sukurtų ir papildomų problemų – reikėtų subraižyti daug vienmandačių apygardų savivaldos lygmeniu. Tačiau su dabartiniais duomenų mokslo metodais tai neturėtų būti esminis iššūkis. Ties kiekvienais savivaldos rinkimais apygardų ribos būtų koreguojamos, kad išlaikytume maždaug panašų rinkėjų skaičių. Kadangi tas pats dalykas vyksta ir su vienmandatėmis Seime, patirties turime.
Ar du, ar vienas turas? Siekiant paprastumo, skirtingai nei meras, savivaldybės tarybos nariai galėtų būti renkami paprasta dauguma. Į tarybą iš karto patektų tas, kuris konkrečioje apygardoje finišavo pirmas su daugiausia balsų.
Ir nereikėtų laukti balsų iš didžiųjų apygardų – visos apygardos būtų vienodos.
