Mažvydas Jastramskis. Šimonytė, dešiniųjų rinkėjas ir kalinio dilema

Žvelgiant iš Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pusės, kito pasirinkimo lyg ir nebūta. Sąrašui reikia garvežio. TS-LKD aplinkoje Šimonytė turi geriausią patirties ir įvaizdžio santykį.

Paprasčiausia būtų vertinti, kad Šimonytės pramuš „stiklines“ konservatorių lubas ir išplės rinkėjų ratą.

Tačiau viskas taip paprasta nebus. Sumoje TS-LKD turėtų išeiti į pliusą. Bet galimi ir praradimai.
Pradėkime nuo pliusų. Šimonytės lyderystė stiprina TS-LKD pozicijas konkurencijoje su Liberalų sąjūdžiu (LS) ir Laisvės partija (LP). Jeigu bus renkamasi konkuruoti iki galo, nesutariant dėl dešiniųjų koalicijos.

Ideologiniu požiūriu Šimonytė įtinka Lietuvoje pamažu augančiai jaunai, socialiai liberalių rinkėjų grupei. Ji remia tos pačios lyties porų partnerystę, sutiktų su marihuanos legalizavimu medicininiais tikslais.

Kalbant apie socialinį reprezentatyvumą, dešinėje dabar bus trys partijos, vedamos moterų, kurių įvaizdyje matyti aiškus orientavimasis į žmones su aukštuoju išsilavinimu.

Esant keliems panašiems variantams (pagal lyderį), dalis rinkėjų rinksis strategiškai, didesnę partiją. Šimonytė turi ir papildomų pliusų – politinę patirtį, darbą Vyriausybėje.

Tai, kad už ją gali balsuoti liberalų rinkėjai, nėra tik teorinė galimybė. Pagal 2019 metų porinkiminės apklausos duomenis, neskaitant TS-LKD, būtent liberalai ją rėmė labiausiai.

Pirmame ture už Šimonytę balsavo apie 52 procentus LRLS elektorato (pagal Europos parlamento rinkimus), kai už Nausėdą – apie 39 procentus. Žinoma, tada nebuvo liberalų kandidato.

Beje, Šimonytė buvo pirmas pasirinkimas ir tarp Aušros Maldeikienės komiteto rinkėjų.
Turint galvoje neprognozuojamus Seimo rinkimus ir balsų fragmentaciją, pervilioję liberalius rinkėjus TS-LKD gali užlipti ant grėblio. Jų nėra daug, tačiau tie keli procentai galimai užkirs liberalų partijoms kelią į Seimą. TS-LKD gaus kelis papildomus mandatus, bet ieškodami koalicijos partnerių turės dairytis į Darbo partiją, valstiečius ir socialdemokratus.

Dešinei kolektyviai racionalus sprendimas būtų trijų partijų koalicija. Tačiau Lietuvos politikoje, kur kiekvienas tempia antklodę į savo pusę, ši dešiniojo kalinio dilema tikriausiai spręsis standartiškai.

Aišku, jeigu kas dešinėje ir galėtų suderėti dėl TS-LKD, LRLS ir LP koalicijos, tai būtų Šimonytė.

Tačiau yra ir kitas klausimas. Nagrinėjant balsų tarp prezidento ir EP rinkimų persidengimą, išryškėja įdomus momentas – apie 29 procentus TS-LKD rinkėjų nebalsavo už Šimonytę (dauguma jų rinkosi Nausėdą). Galima svarstyti, kad tai nėra ištikimi konservatoriai ir todėl „nepaklausė“ partijos lyderių. Tačiau šių rinkėjų simpatijos TS-LKD atžvilgiu yra tokios pačios, kaip kitų. Kas rodytų, kad Šimonytė daliai partijos rėmėjų neįtiko kaip kandidatė. Gal dėl bendro įvaizdžio, gal dėl liberalumo.

Sunku pasakyti, kaip jie elgsis Seimo rinkimuose, kur nebus tokio didelio gravitacinio veiksnio, kaip Nausėda. Nei Arvydas Juozaitis, nei Rimantas Jonas Dagys neatrodo kaip itin rimti konkurentai. Tačiau faktas tas, kad daliai konservatorių rinkėjų Šimonytė visgi kelia skepsį.

Žvelgiant plačiau, sociologinė dešinė Lietuvoje susidaro iš trijų segmentų – jaunesnių, liberalesnių (siaura, bet auganti grupė), griežtai anti-sovietinių (plačiąja prasme sąjūdininkai, siauresne politiniai kaliniai ir tremtiniai) pažiūrų ir religingų, konservatyvių, vyresnių rinkėjų.

Šios grupės nepersidengia idealiai, ypač paskutinė su kitom dviem. Ainės Ramonaitės analizė (knygoje Ar galime prognozuoti Seimo rinkimus?, 2018) rodo, kad dalis religingų žmonių į sovietmetį žiūri nei blogai, nei gerai. Be to, dalis TS-LKD rinkėjų, sovietmetį vertinančių neigiamai, į Bažnyčią vaikšto gana retai. Jaunimas apskritai yra didele dalimi nereligingas.

Plačios rinkėjų koalicijos galimos, bet tada, kai nėra drastiškai besiskiriančių pažiūrų. Lietuvai integruojantis į Vakarų politinį pasaulį ir augant naujoms kartoms, kolizijos tikimybė didėjo.

Susijungus su krikdemais TS-LKD kurį laiką dėl to nesuko galvos. Kad nėra problemos, kurį laiką rodė ir politikų pažiūrų tyrimai, pagal kuriuos partija buvo griežtai anti-sovietinė (akcentuojanti Rusijos grėsmę) ir konservatyvi moraliniu pagrindu. Gana nuosekliai konservatyvi.

Tačiau nuo maždaug 2012 metų TS-LKD nusprendė plėsti savo elektoratą didmiesčių jaunimo sąskaita, kviesti į partiją daugiau progresyvesnių, socialiai liberalesnių žmonių.

Tuo pačiu metu Lietuvoje pradėjo rastis ideologinės politikos, kurios anksčiau būta mažai, ženklų. Trintis dešinėje išryškėjo visais lygmenimis: vertybių, konkrečių politikų ir pačių rinkėjų. Tapo akivaizdu, kad prieita kryžkelė. Šimonytė signalizuoja, koks kelias joje pasirinktas. Belieka išsiaiškinti, ar juo TS-LKD eis viena, ar su partneriais.