Mažvydas Jastramskis. Rinkimai – ne „Netflix“, bet už ką balsuoti yra net ir Šalčininkuose

Tokie pasvarstymai turi dvi variacijas. Pirmoji jau nuo seno žinoma politinio elgesio Lietuvoje tyrėjams – dalis žmonių mano, kad nėra skirtumo, kas yra valdžioje. Šis vertinimas labai siejasi su aktyvumu rinkimuose. Kuo labiau pritariama tokiai nuomonei, tuo pasyviau balsuojama. Ir atvirkščiai – jei žmogui atrodo, kad didelis skirtumas, kas yra valdžioje, tikimybė, kad jis eis į rinkimus, smarkiai išauga.

Teiginys, kad Lietuvos partijos ir politikai yra beveik vienodi, nėra visiškai nepagrįstas. Jeigu pažiūrėtume į pastarųjų kelių vyriausybių darbus socialinėje ir ekonominėje politikoje, skirtumai būtų minimalūs. Didesni ideologiniai prieštaravimai iškilo tik pastaraisiais metais, tačiau ir jie yra iš esmės apriboti kelių probleminių klausimų, susijusių su progresyvumu, – visų pirma, tos pačios lyties partnerystės.

Jeigu skirtumus dažnai būna sunku įžvelgti nacionalinėje politikoje, savivaldoje dar sunkiau. Pastebima, kad daugelyje šalių renkant vietos valdžią aktyvumas būna mažesnis.

Žurnale „Journal of Democracy“ išskiriamos kelios priežastys, kodėl žmonėms šie rinkimai rūpi mažiau. Pirma, trūksta žinių apie tai, kokias kompetencijas turi vietos valdžia, už kurias paslaugas yra atsakinga. Taigi, yra problemą tą skirtumą įžvelgti ne tik tarp politikų, bet ir tarp valdžios lygmenų. Antra, savivaldybei gali trūkti resursų – įskaitant ekspertizę – siekiant įgyvendinti tikslus. Trečia, nacionalinės partijos kartais savivaldą mato kaip savo galios instrumentą ir taip mažina pasitikėjimą išrinktais pareigūnais. Galiausiai, žmonės gali turėti nepamatuotų lūkesčių vietos valdžios atžvilgiu ir greit ja nusivilia.

Daugelis šių veiksnių aktualūs ir Lietuvoje. Bet įdomu tai, kad aktyvumas savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose, kaip mūsų šaliai, pastaruoju metu yra visai patenkinamas. 2019 metais rinkti vietos valdžią atėjo netgi truputį daugiau žmonių (47,9 proc.) nei 2020 metais balsuojant Seimo rinkimuose (47,8 proc.).

Tai reikėtų sieti su tiesioginių mero rinkimų įvedimu. Galimybė patiems žmonėms išrinkti savivaldybės vadovą padidina susidomėjimą. Tačiau kartu iškilo kita problema, pastaruoju metu linksniuota Vilniuje: rinkėjams pritrūksta ryškių kandidatų, pasirinkimo. Jeigu dėl to skundžiamasi sostinėje, kitur situacija objektyviai prastesnė. Kaune lyg ir nėra rimto kandidato, kuris galėtų mesti iššūkį Visvaldui Matijošaičiui. Šalčininkuose ir Rietave, kur ilgą laiką valdo viena politinė jėga, mero posto siekia vos po tris kandidatus.

Tačiau pasirinkimas iš trijų – ar tuo labiau iš keliolikos, kaip Vilniuje, – tai ne pasirinkimas iš vieno, kaip Šiaurės Korėjoje.

Kalbėjimas, kad visi politikai ir partijos yra vienodi, būdingesnis žmonėms, kurie politika mažiau domisi. Bet pastebiu, kad pasirinkimo trūkumą šiuo metu akcentuoja ir politinius įvykius sekantys rinkėjai. Čia yra antroji „nėra už ką balsuoti“ variacija. Ją siečiau su noru rasti sau idealiai subalansuotą kandidatą ir pasirinkimų begalybės, kurią dabar turime kitose gyvenimo srityse, projektavimu į politiką.

Atsimenu laikus, kai mano pasirinkimas, ką klausyti per muzikinį centrą, buvo tarp gerokai apibraižyto „Blink-182“ kompaktinio disko ir naujo „Linkin Park“ albumo, pirkto turguje iš kišenpinigių, sutaupytų per dvi savaites. Sunku suskaičiuoti, kiek kartų „Pentium 4“ monitoriuje peržiūrėjau pirmą „Šreką“. Man nebuvo prieinamas „Amazon“ ir knygų užsakymai per Vilniaus knygynus, todėl reguliariai iš naujo perskaitydavau Andriaus Tapino verstą „Žiedų valdovą“. Pasirinkimo trūkumas formavo prisirišimą prie pažįstamo.

Dabar esame išlepinti pasiūlos ir galimybės visiškai individualizuoti skaitomų knygų sąrašus, muzikos grojaraščius, penktadienio vakaro serialus. Kartais netgi pamiršti perklausyti „Discover Weekly“ per „Spotify“. „Nieko gero neberandu ‚Netflix‘“, – skundžiasi draugas. „Pabandyk ‚Disney+‘, ten beveik visi ‚Marvel‘ filmai“, – atsakau. Jei anksčiau per savaitę matydavome vienas NBA krepšinio rungtynes, ir tai dvi paros po jų pabaigos, dabar jau galiu gyvai stebėti visą Finikso „Suns“ reguliarųjį sezoną. Tik atsikelk anksti ryte.

Rinkimai taip neveikia. Nesusikursime iš tūkstančių politikų ir partijų to vieno „grojaraščio“, kuris visiškai atitiktų mūsų individualų skonį ir pažiūras. Bet galime atsirinkti tuos, kurie artimesni – pirma atmesdami tai, ko nenorime matyti valdžioje.

Puikus pavyzdys yra „Žinių radijo“ surengtas balsavimas „Facebook“, kuriame internautai (koks puikus žodis, grąžinkime jį į viešąją erdvę) turėjo pasirinkti tarp Vytauto Sinicos ir Valdemaro Tomaševskio.

Po įrašu pakomentavo kitas kandidatas į Vilniaus merus – Tomas Vytautas Raskevičius. Jis pabalsavo už Sinicą. Juokas juokais, bet tai turi logikos. Abu pasirinkimai labai konservatyvūs ir Raskevičiaus pažiūroms tolimi. Bet jeigu jam reikia rinktis, Sinica yra artimesnis dėl savo griežto požiūrio į Rusiją, o Tomaševskis dar neseniai ryšėjo Georgijaus juostelę.

Jeigu tarp Sinicos ir Tomaševskio sugeba pasirinkti Raskevičius – tai rinkimuose tikrai galite išsirinkti ir jūs.

Įprastai kandidatuoja esamas meras. Paklauskite savęs, ar norite jį matyti toliau einantį pareigas. Nenorite? Puiku, vadinasi, rinksimės iš opozicijos.

Ten nėra jums patinkančios asmenybės? Ką gi, pažiūrėkite, galbūt kandidatą kelia partija, kurią palaikote nacionaliniame lygmenyje. Visada galima balsuoti pagal partinę tapatybę. Arba už tuos, kurie bendrai yra mažesnis blogis.

Peržvelkite, ką siūlo kandidatai. Gal nerasite to vienintelio jums reikalingo sprendimo – pavyzdžiui, dviračių tako tiesimo tarp Vilniaus ir Balbieriškio. Bet tikrai atsirinksite artimiausią kandidatą. Ar tiesiog mažiausiai tolimą.

Galiausiai – esminis skirtumas tarp rinkimų ir „Netflix“ yra tai, kad jūsų balsas rinkimuose kažką vis tik lemia. O balsuoti demokratijoje visada yra už ką. Ar prieš kažką. Tiek Vilniuje, tiek Kaune, tiek Šalčininkuose.