Dabar partijų sąrašai Lietuvoje turi surinkti bent 5 procentus balsų, kad pretenduotų į mandatus proporciniu būdu (tai netaikoma vienmandatėms). Rinkiminėms koalicijoms taikomas 7 procentų barjeras.
Pagal liberalo Simono Gentvilo pataisą, kartelės būtų sumažintos iki 4 procentų partijoms ir iki 6 koalicijoms. Naglis Puteikis ir jį palaikantis Ramūnas Karbauskis eina dar toliau – jie siūlo atitinkamai 3 ir 5 procentus.
Kodėl tai daroma ir ar to reikia?
Žiūrint į ilgesne perspektyvą, valstiečių noras atrodo keistai. Citata iš 2015 m. pabaigos Ramūno Karbauskio pareiškimo: „Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga nuosekliai pasisako, jog Lietuvoje reikia mažinti Seimo narių skaičių ir visus juos rinkti tiesiogiai, vienmandatėse rinkimų apygardose“.
Abu šie pakeitimai, kurių vieno valdantieji nebandė įgyvendinti (tik vienmandatės), o kitas nepraėjo per referendumą (Seimo narių skaičiaus mažinimas), būtų nenaudingi mažoms partijoms.
Panašu, kad nuoseklumas dingo ir pozicija apsivertė. Dabar siekiama, kad į Seimą patektų dar daugiau partijų pagal sąrašus.
Priežastis akivaizdi. Valstiečiai žiūri į dabartinius (galimus) koalicijos partnerius ir mato: jie visi rizikuoja nepatekti į Seimą. Lietuvos socialdemokratų darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“, Lietuvos lenkų rinkimų akcija, Naglio Puteikio vadovaujama Centro partija – visos reitinguose krapšto po kelis procentus. Ir savo ruožtu žiūri į valstiečius – padėkite, kitaip bus problemų su valdančiąja dauguma. Prie iniciatyvos dedasi ir opozicinis Liberalų sąjūdis, nes prieš juos kabo ta pati grėsmė.
Kaip žavu, kai net ir didelius politinius priešininkus trumpam suvienija baimė prarasti vietas Seime.
Aišku, gal ir patys valstiečiai ruošiasi juodžiausiam scenarijui: jei reitingai ir toliau čiuoš žemyn. Jau turime precedentą, kai didelė valdančioji partija vienuose rinkimuose pasirodo sėkmingai, o kituose net nesurenka 5 procentų – taip nutiko Darbo partijai tarp 2012 ir 2016 metų.
Ta 3 procentų riba, tikėtina, parinkta ne šiaip sau. Nuo 2000 metų imtinai nei vienuose Seimo rinkimuose valstiečiai nesurinko mažiau. Tačiau yra surinkę mažiau nei keturis – būtent taip nutiko 2008 ir 2012 metais.
Pagrindinis argumentas – rinkimų sistema taps daugiau demokratiška. Taip, barjeras kiek sumažins iššvaistytų balsų. Tačiau pamirštama, kad mūsų sistemoje ne proporcinis elementas yra problemiškas.
Jei valdantieji nuoširdžiai norėtų pagerinti demokratinį atstovavimą, jie atkreiptų dėmesį į kita – nepaisant 5 procentų barjero daugiamandatėje, iššvaistytų balsų skaičius ir neproporcingumas yra gerokai didesnis vienmandatėse apygardose. Ten išrenkama gerokai mažiau moterų.
Tačiau ne apie nuoširdumą juk kalbama. O apie elementarų paskirų politikų norą išgyventi Seime.
Barjero mažinimas yra susijęs su proporcingumo idėja: kad partijų gautų mandatų pasiskirstymas turi kuo geriau atspindėti joms atiduotų balsų pasiskirstymą. Tačiau mažinti barjerą paliekant neproporcingą ir neprognozuojamą vienmandačių elementą, švelniai tariant, nenuoseklu.
Kita vertus, nėra idealiai pagrįsto teorinio argumento, koks turi būti barjeras proporcinėje sistemoje. Atsiranda erdvės manipuliacijai.
Bet tam yra faktai. Kai barjeras itin mažas, šalis susiduria su fragmentuoto parlamento ir nestabilių koalicijų problemomis. Lenkija 1991 m. pasirinko proporcinę sistemą be teisinės kartelės.
Į parlamentą pateko 26 partijos, tarp jų – alaus mėgėjų sąrašas. Kaimynai greit pasimokė ir 1993 m. paankstinti (nes nebuvo galimas normalus darbas) rinkimai jau vyko su 5 procentų barjeru.
Europoje yra Nyderlandų išimtis – jie neturi barjero (tiksliau, efektyvus yra 0,67 procento). Tai iš dalies lėmė istorinis susiskaldymas religiniu pagrindu. Siekiant kompromiso, visiems reikėjo suteikti atstovavimą.
Tai gal ir būtų siektina, jeigu Lietuvoje turėtume spektrą skirtingų pažiūrų, konfesinių, etninių grupių. Realybėje mūsų partijos ideologiškai skiriasi nedaug. Tautinės mažumos įgauna atstovavimą ir dabar (arba joms galima taikyti išimtį, kaip Vokietijoje ir kaip buvo 1992 m. Seimo rinkimuose).
Kuo skiriasi „socdarbiečiai“ nuo Darbo partijos? O Liberalų Sąjūdis nuo Laisvės partijos? Kokie gi tie esminiai ideologiniai nesutarimai tarp „Tvarkos ir teisingumo“, Puteikio ir kitų „gerovės“ įsikūnijimų?
Jei ir skiriasi, tai ne tiek, kad pateisintų pataikavimą jų lyderių valdžios troškuliui.
Faktai yra tokie, kad penkių procentų barjerą taiko daugiau nei pusė Europos šalių, turinčių proporcinę sistemą. Trijų procentų barjeras gerokai atsilieka – jį naudoja penktadalis. Panašiai paplitę ir 3,5-4 procentų slenksčiai.
5 procentai yra „vokiškas standartas“. Pokario Vokietijoje šis sprendimas padėjo sukurti stabilią partinę sistemą ir apsisaugoti nuo nedemokratinių partijų. Būtent barjeras užkirto kelią komunistų ir fašistų atsigavimui.
Jeigu turėtume 3 procentų barjerą, į 2008 metų Seimą būtų patekusi Fronto partija su Algirdu Paleckiu priešakyje.
Galima pastebėti, kad tie trys procentai yra riba, kurią nesunkiai pasiekia kraštutinės jėgos ir iš demokratijos darantys šou. Būtent 3 procentus 1991 m. Lenkijoje surinko alaus mėgėjai.
Kaip teisinio slenksčio mažinimas atsilieptų parlamentui? Jei 3 procentų kartelę būtume turėję anksčiau, į 2016 m. į Seimą būtų patekę 8 (vietoje 6), į 2012 m. 8 (vietoje 7), 2008 m. – net 11 partijų (vietoj 7).
2008 m. (nuo 7 iki 8) ir 2016 metais (nuo 6 iki 8) partijų skaičių būtų padidinęs ir 4 procentų barjeras.
Reikia suprasti, kad ir su dabartine sistema Lietuva turi didesnę nei vidutinę (ES lygiu) parlamento fragmentaciją.
Ar padės parlamento darbui tai, kad koalicijoms reikės 5 ar daugiau partijų? Vargu. Tokios istorijos, kaip nepavykęs Viktoro Pranckiečio atstatydinimas, gali tapti norma. Pasitikėjimo Seimu tai nepadidins.
Be to, valdantieji pamiršta, kad Seimo frakcijai reikia bent 7 narių. Sumažinus barjerą, turėsime daugiau partijų, kurios negali sudaryti frakcijos.
Apibendrinant, kartelės mažinimas nei iki 4, nei iki 3 procentų nepagerins demokratijos kokybės Lietuvoje. Bet padidinti „bardaką“ Seime – gali.