Ir premjeras, ir opozicija remia baltarusių kovą su diktatoriumi Aliaksandru Lukašenka. Seimas vieningai priėmė rezoliuciją, kuria prezidento rinkimus Baltarusijoje įvardijo kaip suklastotus. Ir paragino tarptautines institucijas įvesti sankcijas. Buvo du susilaikę, bet kada jų nebūna. Visiems formuluotės neįtiks.
Net Viktorui Uspaskichui atrodo, kad rinkimai Baltarusijoje buvo pavogti iš žmonių.
Tik Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) vadai turi atskirą nuomonę. Partijos pirmininkas Valdemaras Tomaševskis sako, kad Lukašenka yra stiprus lyderis, o baltarusių dauguma jį remia. Sąrašo lyderis Zbignevas Jedinskis prideda – pasirodo, prieš protestuotojus smurtą naudojusi policija gynė Baltarusijos konstituciją. O Lietuvai nedera kištis į kitų reikalus.
Po teisybei, tokios LLRA-KŠS pažiūros nėra naujiena.
2014 metų prezidento rinkimai Lietuvoje vyko tada, kai ukrainiečiai Maidane kovojo dėl demokratijos ir teisės eiti į Europą. Natūralu, kad projekte „Mano balsas“ buvo užduota daug klausimų apie užsienio politiką. Visi kandidatai, išskyrus vieną, buvo linkę orientuotis į Vakarus.
Išskyrus ir tuometinį, ir dabartinį LLRA-KŠS lyderį, europarlamentarą Tomaševskį. Kurio atsakymus galime apibendrinti kaip siekį nekonfrontuoti, neerzinti Rusijos. Demokratijos sklaidos kaina.
Štai keli iliustratyvūs klausimai ir Tomaševskio atsakymai į juos.
Ar pritariate, kad Lietuva remtų po Maidano įvykių suformuotą Ukrainos vyriausybę?
Ne.
Ar pritariate, kad Lietuva palaikytų glaudžius aukščiausio lygio santykius su Baltarusija, nepaisant demokratinių normų pažeidimų šioje šalyje?
Tikriausiai taip.
Ar pritariate, kad dabartinė Rusija yra grėsmė Lietuvos saugumui ir nepriklausomybei?
Tikriausiai ne.
Ar pritariate, kad santykiuose su Rusija Lietuva turėtų laikytis pragmatiškos, o ne vertybinės pozicijos?
Tikriausiai taip.
Žinoma, ne Tomaševskis išrado pragmatinę Lietuvos balansavimo tarp Rytų ir Vakarų „doktriną“. Eikime toliau į praeitį ir pamatysime: dar prezidentas Algirdas M. Brazauskas nenorėjo erzinti Rusijos, o į NATO pradžioje žiūrėjo skeptiškai. Ir savo požiūrį į Rytus pagrindė pragmatinėmis, o ne vertybinėmis nuostatomis. Kaip rašoma Brazausko atsiminimuose „Penkeri Prezidento metai“:
Tad su Rusija, kaip galinga kaimyne iš Dievo malonės ir neaprėpiama rinka, buvo tikslinga pradėti naują lygiateisių ir abipuse nauda pagrįstų santykių etapą. <...> Laimi tik ta politika, kuri vadovaujasi interesais ir yra orientuota į ateitį.
Skirtumas tas, kad tada dvi mūsų Rytų kaimynės – Rusija ir Baltarusija – dar balansavo ties demokratijos riba. O dabar, kalbėdami apie pragmatinę politiką, mes turime reikalą su konsoliduotomis diktatūromis. Ir savo retorika aiškiai renkamės, ar remti laisvę, ar ne.
Kol tai likdavo tik atsakymuose į testų klausimus, toks LLRA-KŠS požiūris į užsienio politiką netrukdė dalyvauti nei savivaldybių koalicijose (taip pat ir Vilniaus), nei dviejose vyriausybėse. Tačiau dabar situacija iš esmės pasikeitusi – LLRA-KŠS dirba vyriausybėje, kuri nepripažįsta Lukašenkos prezidentu ir įgyvendina sankcijas. Premjeras ir partneriai negali nereaguoti.
Todėl natūralu, kad Lietuvos socialdemokratų darbo partijos pirmininkas Gediminas Kirkilas dėl požiūrio į įvykius Baltarusijoje kviečia LLRA-KŠS svarstyti valdančiųjų koalicinėje taryboje.
Ramūnas Karbauskis sutinka dėl to, kad partneriams reikia pasišnekėti, bet ir atkreipia dėmesį – LLRA-KŠS visgi balsavo už Seimo rezoliuciją dėl Baltarusijos rinkimų klastojimo ir sankcijų.
Iš tiesų, už balsavo penki LLRA-KŠS parlamentarai.
Bet dar trys be rimtesnių priežasčių posėdyje nebuvo. Ir ne bet kas. Pirma, nedalyvavo ir už rezoliuciją nebalsavo rinkimų sąrašo lyderis Jedinskis. Antra, Irina Rozova – Rusų aljanso atstovė. Lyg tyčia, du sąrašo „garvežiai“ skirtingoms tautinėms mažumoms.
Iš vienos pusės, LLRA-KŠS, kaip Seimo frakcija, galutiniams sprendimams lyg ir netrukdo. Iš kitos pusės, retorikoje jų lyderiai visgi kalba visai priešingus dalykus, nei vyriausybė ir prezidentūra.
Būtų keista manyti, kad užsienio politikoje retorika yra nesvarbu.
Jeigu Lietuva siekia imtis lyderystės, padedant Baltarusijai sukti link demokratijos, visa vykdomoji valdžia – ir prezidentūra, ir vyriausybė – turi rodyti vieningą poziciją.
Atskirųjų nuomonių pasitaiko kiekviename parlamente. Tačiau vyriausybė yra kitas reikalas. Koalicija, kurios galvos remia laisvę, bet viena ranka (LLRA-KŠS) Lukašenkai rodo liuksą, pasauliui atrodys veidmainiškai.
LLRA-KŠS vadai mažina Lietuvos patikimumą Baltarusijos klausimu tarptautinėje erdvėje.
Todėl LLRA-KŠS pasitraukimas iš vyriausybės, jei Jedinskis ir Tomaševskis nepakeis savo nuomonės ir neatsiprašys, būtų vienintelis logiškas žingsnis. Juolab jokiam valstybės politiniam stabilumui tai nepakenks – kiti Seimo rinkimai jau ant nosies. Apie tai užsiminti galėtų ir prezidentas.
Aišku, jei Lietuvos vyriausybė iš tiesų nori imtis lyderystės Baltarusijos laisvės klausimu.