Seniai Lietuvos rinkėjai savo rankose laikė tiek svarbių sprendimų, kurių pasekmes politinė sistema jaus dar ne vienus metus.
Iš pirmo žvilgsnio, Europos Parlamento (EP) rinkimai nėra tokie jau svarbūs – Lietuva siunčia tik 11 atstovų. Atrodytų, tiesiog išrinkime tokius, kurie nuvažiavę į Briuselį nemiegotų.
Tačiau šį kartą visai tikėtina, kad EP daugumą lems keli mandatai. O tradicinėms jėgoms iššūkį metančių partijų (ar kairės, ar dešinės) požiūris į Europos integraciją įprastai yra visiškai priešingas.
Todėl kiekvienos valstybės balsavimas dėl EP gali būti lemiamas. Mažų šalių delegacijos įgauna vis daugiau svorio.
Aišku, pačiai mūsų politinei sistemai daugiausiai įtakos turės prezidento rinkimai. Čia svarbūs keli pjūviai.
Pirma – priklausomai nuo to, kas laimės, labai skirtingai atrodys prezidento institucija ir jo santykiai su parlamentu.
Laimėjus Sauliui Skverneliui, pirmą kartą po 1993–1996 m. turėtume tos pačios partijos prezidentą ir premjerą. Valstiečiams pilnai atsirištų rankos priimti kokius nori sprendimus – ir dėl institucinių kompetencijų (niekas įstatymų nevetuotų), ir dėl atšviežinto legitimumo (rinkėjų mandatas).
Sustiprėtų mažoritarinis demokratijos elementas – politinės daugumos pusantrų metų iš esmės niekas nekontroliuotų.
Laimėjus Ingridai Šimonytei, būtų išlaikytas, o gal net sustiprėtų horizontalios atskaitomybės elementas. Prezidentas Lietuvoje nėra tiek galingas, kad galėtų kovoti su valdančiąja dauguma, primesti jai valią.
Tačiau stengtis užtikrinti stabdžių ir atsvarų sistemą – gali. Kaip ir derėtis su valdančiaisiais dėl atskirų ministrų.
Horizontali atskaitomybė liktų ir Gitano Nausėdos išrinkimo atveju. Tačiau jis valdantiesiems gali būti kiek atlaidesnis.
Laimėjus Šimonytei, tikriausiai matytume daugiau atsvaros ir skirtumų ne tik formaliu, bet ir idėjiniu lygmeniu.
Aišku, apskritai svarbu, kad šie prezidento rinkimai sugrąžino pasirinkimą ir politiškumą. Matome skirtumus ne tik tarp politinių blokų ir interesų. Yra perskyra tarp politikų, kurie laimėję save matytų kaip virš partijų iškilusį moralinį autoritetą, ir tų, kurie prezidento institucijoje mato politiškumą ir idėją.
Pralaimėjęs prezidento rinkimus, Artūras Paulauskas politinį kapitalą panaudojo Naujosios sąjungos sėkmei. Liberalai demokratai (dabar „Tvarka ir teisingumas") susibūrė apie Rolandą Paksą, kuris prezidento rinkimus laimėjo tik trumpam – greitai buvo nušalintas nuo pareigų per apkaltą.
Net ir Dalios Grybauskaitės dominavimo laikotarpiu prezidento rinkimai darė įtaką partijų raidai. 2014 metais netikėtai iššokęs Naglis Puteikis vėliau į parlamentą vos neištempė Lietuvos centro partijos.
Prezidento rinkimų nelaimėję, bet juose santykinai gerai pasirodę tikrai žiūrės į 2020 m. Seimo rinkimus. Nenustebčiau, jei kokie trys iš dabartinių kandidatų juose vestų naujus sąrašus.
Taigi, renkame ne tik prezidentą: balsuojame už demokratijos formą ir partinės sistemos ateitį.
Sekmadienį dar vyks du referendumai. Abu jie svarbūs, tačiau vienas – ne laiku, o kitas – ne vietoje.
Už dvigubos pilietybės pasiūlymo slypintys klausimai yra fundamentalūs: kaip matome Lietuvos ateitį globalizacijos kontekste, kaip sprendžiame emigracijos klausimą, pagaliau, kaip apibrėžiame tautą.
Tačiau būdas, kuriuo į juos pasirinkta atsakyti, nėra tinkamas. Referendumas paskendo tarp kitų rinkimų, aptakių formuluočių. Jam neskiriama pakankamai dėmesio, informacinė kampanija praktiškai neegzistuoja.
Gaila žmonių, kurie šią idėją palaiko. Referendumo nuostata neįsigalios, nes jai net nebuvo suteiktas normalus šansas.
Apie argumentus, kodėl nereiktų mažinti (o gal reiktų didinti?) Seimo narių skaičiaus, jau rašyta. Tačiau vienas dalykas neužakcentuotas – jeigu referendumo nuostata įsigalios (sprendžiant iš ankstesnių tyrimų, visuomenė tai palaiko), turėsime arba koreguoti rinkimų sistemą, arba perbraižyti apygardas.
Lengviausias kelias – tiesiog sumažinti proporciniu būdu renkamų parlamentarų kiekį iki 50, paliekant 71 vienmandatininką. Nenustebčiau, kad referendumui pavykus dabartinis Seimas taip ir nuspręstų.
Tai reikštų, kad prastokai veikiančioje, mišrioje rinkimų sistemoje sustiprės daugiau trūkumų turintis elementas. Sumažėtų moterų atstovavimas, padaugėtų iššvaistytų balsų, rinkimai taptų dar mažiau prognozuojamais.
Todėl referendumas nėra tik apie Seimo narių skaičiaus mažinimą. Čia jūs renkatės tarp dabartinės ir dar prastesnės rinkimų sistemos.
Galima kalbėti ir apie dar pavojingesnį efektą: jei nuostata bus priimta, turėsime precedentą, kai bet koks klausimas, net jeigu ir visiškai nepagrįstas, galėtų būti pateisinamas „žmonės nori" ir sprendžiamas referendumu.
Jeigu tai įtikina, referendume dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo neimkite biuletenio. Panašu, kad už nuostatą balsuos absoliuti dauguma. Klausimas tik dėl to, ar referendumas įvyks apskritai.
Apibendrinant, gegužė lems ne tik mūsų prezidentą ir Seimo narių skaičių. Čia rinksimės Lietuvos demokratijos ateitį.
Gal net ir Europos ateitį.
Todėl eikite balsuoti.