aA
Nors Seimo rinkimai dar tik po metų, jau girdime kalbas apie naujas partijas.
Mažvydas Jastramskis
Mažvydas Jastramskis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Nieko keisto – kadangi reikalavimai steigimui dideli (du tūkstančiai narių), roges ruošti reikia jau šį rudenį. Laukdamas paskutinės akimirkos, gali ir nespėti partijos įregistruoti prieš rinkimų kampaniją.

Nieko keisto ir tai, kad naujos partijos pas mus suvokiamos kaip natūralus dalykas, lyg rudeninių obuolių derlius. 1996 metų Seimo rinkimai (su viena išlyga) buvo paskutiniai, kuriuose neturėjome naujovių.

Ta išlyga – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS) traktuosime taip, kaip rinkėjai. O jie valstiečius matė kaip naują jėgą.

Polinkis į naujoves yra mūsų elektorato charakteryje. VU TSPMI profesorė Ainė Ramonaitė knygoje „Kaip renkasi Lietuvos rinkėjai?“ (2012) iš duomenų daro išvadą, kad dalis Lietuvos visada renkasi naują, kad ir kokį pavidalą jis įgytų – Darbo partiją, „Drąsos kelią“ ar Tautos prisikėlimo partiją.

Šie pasirinkimai mažai susiję su ideologija ar konkrečiu interesu – kitaip, nei įprasta Vakaruose. Ten žalieji atsirado, nes visuomenėje paplito į saviraišką ir ekologiją orientuotos vertybės. Radikali dešinė iškilo, nes kitos partijos neatliepė aktualaus imigracijos klausimo.

Lietuvoje, kaip ir kitose pokomunistinėse šalyse, dažnai būna paprasčiau – čia elementarus naujumas yra tam tikra ideologija (Alan Sikk, 2011), sukurianti pranašumą. Jeigu galima rinktis, dalis pokomunistinių rinkėjų rinksis naują. Nes naujas, kitaip nei seni, nesusitepęs.

Ainė Ramonaitė tai lygina su loterija – rinkėjai galvoja, o jei ištrauksime laimingą bilietą? Ir rizikuoja. Vėl ir vėl.

Naujos partijos pas mus suvokiamos kaip natūralus dalykas, lyg rudeninių obuolių derlius. 1996 metų Seimo rinkimai (su viena išlyga) buvo paskutiniai, kuriuose neturėjome naujovių.
Mažvydas Jastramskis


Kita vertus, jeigu nebūtų naujos pasiūlos, visuomenė būtų priversta rinktis iš senų partijų (ar nebalsuoti). Yra požiūris, kad dėl rinkiminio nestabilumo Vidurio ir Rytų Europoje labiausiai kaltas ne įgimtas rinkėjų polinkis į eksperimentus, o elito pasirinkimai (Margit Tavits, 2008).

Šie pasirinkimai dažnai gana savanaudiški, orientuoti į (trumpalaikį) politinės karjeros gelbėjimą ar pradžią. Pavyzdžiui, socialdemokratų skilimo ideologiškai niekaip negalima pateisinti – jis tampa prasmingas tik tada, jeigu kalbame norą truputį ilgiau pasimėgauti valdžia.

Aišku, ne visada yra tik asmeninis dėmuo. Kai kurios naujovės turi ideologinį pagrindą – Laisvės partija pasižymi kultūriniu liberalumu, planai apie naują krikščionių demokratų partiją primena konservatorių 1996 metais ir dabartinės Vakarų radikalios dešinės amalgamą.

Kita vertus, žiūrint iš pragmatinės pusės, Lietuvoje tinklą užmesti reikia kiek plačiau – dauguma rinkėjų čia nesupranta ideologinio balsavimo. Kitos naujovės tikriausiai bus „centristinės“.

Naujos partijos gali prireikti Sauliui Skverneliui – ir politinės karjeros pratęsimui, ir Ramūno Karbauskio šleifo atsikratymui. Nors Visvaldas Matijošaitis ambicijų apie nacionalinę valdžią nerodo, jeigu nepavyks prijungti Kauno rajono, netikėtų interesų Vyriausybėje gali atsirasti ir jam.

Kitas įdomus veikėjas, kuris yra suinteresuotas naujomis partijomis – prezidentūra. Vyriausiasis Gitano Nausėdos patarėjas Povilas Mačiulis neseniai prasitarė, kad prezidentas iš Seimo rinkimų tikisi naujovių.

Dabartiniame Seime Nausėdos įtaka jaučiama tik per įstatymų veto – vyriausybės korekcijos parodė, kad arba į prezidentą dėmesio nekreipiama, arba jis tiesiog neturi noro derėtis su šia dauguma. Tačiau pastarieji rinkimai prezidentą supriešino ir su konservatoriais, kurie galimai bus kitos koalicijos ašis.

Jei Nausėda nori daugiau įtakos, tiesiog populiarumo neužteks – reikės atramos, bendraminčių parlamente. Todėl nenustebkite, jei prezidentas atvirai ar netiesiogiai parems kokį naują darinį.

Pastarieji rinkimai prezidentą supriešino ir su konservatoriais, kurie galimai bus kitos koalicijos ašis. Jei Nausėda nori daugiau įtakos, tiesiog populiarumo neužteks – reikės atramos, bendraminčių parlamente. Todėl nenustebkite, jei prezidentas atvirai ar netiesiogiai parems kokį naują darinį.
Mažvydas Jastramskis


Atitinkamai, labiausiai naujų partijų nereikia Seimui – ir kaip frakcijoms (mažiau darbo vietų), ir institucijai (prarastų dalį galios). Visų pirma čia bijoti turėtų valstiečiai, kaip patys „atjoję“ ant nuomonę keičiančių rinkėjų.

LVŽS konkurencija iš naujų partijų gali reikšti krachą – ypač jeigu viena iš tų partijų bus Skvernelio.

Aišku, tai nereiškia, kad kitoms Seimo jėgoms naujovės nė motais. Gal tik konservatoriai jų norės truputį, jeigu iki 2020 metų susipyks su visai kitais ir neturės su kuo sudaryti koaliciją.

Kita vertus, net jei rinkėjai daug ir nepersidengia, kitam atitenkanti pyrago dalis palieka mažiau tau. Socialdemokratai ir konservatoriai turi sekėjų su partine tapatybe. Tačiau jiems kartais pritrūksta tų kelių procentų (kaip Tėvynės sąjungai 2016 metais, kaip Gintautui Paluckui Žirmūnuose), kurie galėjo arba neateiti, arba atitekti jiems – jeigu ne nuolat besikeičianti pasiūla.

Kaip dėl kitų partijų? Liberalų sąjūdžiui grėsmė jau realizavosi Laisvės partijos pavidale. Lietuvos lenkų rinkimų akcijai naujovės nepalanku, nes gali padidinti aktyvumą ir kainuoti penkių procentų barjerą.

Vieninteliai socdarbiečiai gali nebijoti – jiems jau tikriausiai niekas nebepadės (bus normaliai, kaip sakė Irena Šiaulienė).

Iki šiol komentare buvo aptariami įvairių pusių interesai ir norai, vengiant esminio klausimo. Ar reikia naujų partijų Lietuvos demokratijai?

Į šį klausimą atsakyti keliais sakiniais sunku. Viena vertus, naujos partijos demokratijos kokybei darė žalos – kėlė politinį chaosą, žarstė nepamatuotus pažadus, neapsibrėždavo ideologiškai, greit sugriūdavo.

Labiausiai naujų partijų nereikia Seimui – ir kaip frakcijoms (mažiau darbo vietų), ir institucijai (prarastų dalį galios). Visų pirma čia bijoti turėtų valstiečiai, kaip patys „atjoję“ ant nuomonę keičiančių rinkėjų.
Mažvydas Jastramskis


Tie patys valstiečiai gavę valdžią tiesiog užsidarė, nepriimdami naujų narių į partiją.

Kita vertus, jau kliše tampa pasakymas, kad Lietuvos partijos turi problemų. Jos jų turi visur, kaip ir pati partinė demokratija. Tačiau mes gyvename Lietuvoje. Ir čia sunku nepastebėti, kad partijos dažnai primena uždarus klubus, arogantiškai elgiasi ir rinkėjų, ir specialistų atžvilgiu.

Bene didžiausia problema yra tai, kad partijos visuomenės akyse yra lygios klanams. Tradicinės jėgos prie to prisidėjo, tačiau naujovės problemos neišsprendė, veikiau pagilino („drakonas mirė, tegyvuoja drakonas“).

Todėl Lietuvai nereikia, kad partijos būtų senos ar naujos, tradicinės ar modernios.

Lietuvai reikia atsakingų, žmonių problemas išklausančių ir atvirų partijų.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(50 žmonių įvertino)
4.1400

Top naujienos

Pirmoji Kremliaus reakcija po Navalno sulaikymo: tai visiška nesąmonė papildyta 13.39 (285)

Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas vakar atšaukęs spaudos...

VESK: siūloma parengti etapinį ribojimų atlaisvinimų planą (285)

Šiandien Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos (VESK) posėdyje išklausyta ekspertų...

Juozapaitis apie padalintus pinigus: tai baisi klaida papildyta (203)

Seimo Kultūros bei Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetai antradienį surengė bendrą posėdį,...

Norvegija bando išsklaidyti abejones dėl vakcinos nuo koronaviruso po senyvų žmonių mirčių (73)

Norvegijos sveikatos priežiūros institucijos bando išsklaidyti abejones dėl saugumo, kilusias po...

Vokietijoje – nauji siūlymai: įprastos kaukės nebepakaktų virusologai perspėja: gali atnešti priešingą rezultatą (173)

Vokietija svarsto, ar pasekti Austrijos ir Bavarijos žemės pavyzdžiu, kur tapo privaloma viešajame...

Kai kurie pėstieji – pavojus kelyje ir sau, ir aplinkiniams: krenta po ratais, nemoka pereiti gatvės

Vieni dažniausių pėsčiųjų daromų nusižengimų kelyje – ėjimas per perėją, degant...

Savaitgalį feisbuke siautėjęs, kolegas įžeidinėjęs ir grasinęs Rimas Bružas sulaukė ne tik kritikos, bet ir griežtos LRT vadovų reakcijos pasisakė ir R. Bružas, kita pusė kreipėsi į teisininkus (1079)

Penktadienį LRT Radijo laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė pasidžiaugė...

Gėlių salonų savininkai: nusivylimą kelia nesąžininga konkurencija

Gėlių salonų savininkai sako, kad ruošėsi antrajam karantinui, tad nuostoliai įsivyravus veiklos...