Taip, partijos Lietuvoje nėra stiprios. Visuomenės pasitikėjimas šia institucija retai peržengia 10 proc. barjerą. Partijoms sunku į politiką pritraukti žinomus žmones, ypač kai viešojo sektoriaus atlyginimai nevilioja. Jos ir pačios pernelyg nesistengia, kad plėstų savo narystę ir taip didintų pasitikėjimą – ir tikimybę, kad stiprūs politikai iškils iš politinės organizacijos vidaus.
Visos šios partijų bėdos yra seniai žinomos ir išsamiai apdainuotos tiek moksliniuose tyrimuose, tiek politologų komentaruose. Tai neturi vis stebinti iš naujo. Tačiau yra ir kita problema – visuomenės polinkis rinkimuose ieškoti asmenybių. Tai sujungia visas Lietuvas, nepaisant politinių simpatijų.
Atrodo, turėtų būti savaime suprantama – ryškus politikas toli gražu nereiškia geros politikos. Donaldas Trumpas yra labai ryškus, tačiau jo periodas pridarė žalos JAV demokratijai. Arūnas Valinskas į Tautos prisikėlimo partiją buvo pririnkęs daug ryškių ir žinomų veidų iš pramogų pasaulio, bet ar pasakysite vieną viešosios politikos sprendimą, kurį pasiūlė ši politinė jėga?
Seime nuolat labai ryškūs yra Petras Gražulis, Remigijus Žemaitaitis ir panašaus plauko parlamentarai. Tokių politikų rėkimas apie gėjų sąmokslus ir nuvarytą Lietuvą gauna daug dėmesio. Tačiau kalbėjimo apie valstybės problemas kokybę toks ryškumas bloškia žemiau politinio plintuso.
Žinomumas yra rimtesnė problema – jeigu ją pristatome taip, kad rimtos politinės jėgos, nesiūlydamos žinomų kandidatų, mažina atsakingos politikos galimybes konkuruoti rinkimuose.
Visgi susidaro įspūdis, kad (ne)žinomumo valkiojimas tiek pat pasako apie kandidatus, kiek ir apie mus. Jeigu nežinote sostinės vicemero, galbūt tiesiog reikėtų daugiau domėtis politika? Jeigu vyriausybės partija kelia vieną savo lyderių (ir gana ryškų), ko daugiau norėti? Kad į savivaldos postą pretenduos patys populiariausi ministrai ir partijų pirmininkai, o gal netgi Dalia Grybauskaitė?
Kuo mes daugiau kalbame apie pseudo problemas – neryškius ir „nežinomus" kandidatus – tuo mažiau erdvės lieka diskusijoms apie dalykus, kurie savivaldoje iš tiesų yra svarbūs. Pavyzdžiui, ar žinote kandidatų pozicijas dėl to, ką reikėtų daryti su civilinės saugos infrastruktūra sostinėje? Ar bent jau situacijos įvertinimą – kiek slėptuvių turime, koks pasirengimas.
Viešosios politikos pozicijos yra gerokai svarbiau nei tai, kiek iš viso žmonių kandidatą žino ar nežino (kas yra tik spėlionės). Kaip politikai siūlo tobulinti savivaldybės viešąjį transportą. Koks yra jų miesto plėtros planas. Pagaliau tai, kaip kandidatai mato vietinio biudžeto prioritetus.
Gal jie turi kokią idėją, kaip tą biudžetą papildyti? Nesužinosime, kai vis kalbame apie kandidatų ryškumą. Ir taip leidžiame politikams tingėti, plaukti rinkimuose pasroviui, neverčiame jų formuluoti programinius punktus.
Diskusijos apie tai, kokiomis spalvomis papuošti Vilniaus Kalėdų eglę ir kiek reikėtų pinigų išleisti jai generuoja daugiau turinio, nei nuolatinis kalbėjimas apie partijų kandidatų badą.
Jeigu daugiau kalbėtume apie tikrąją politiką, gal ir tas žinomumas padidėtų. Įprastai politikai yra asocijuojami su tam tikromis problemomis. Susiekime kandidatus su jomis. Politikas A akcentuoja slėptuvių poreikį. Kandidatas B kalba apie socialinių paslaugų kokybę. Kandidatas C prioritetu mato pilkų sostinės daugiabučių renovaciją. Politikas D nenustoja šnekėti apie imigraciją.
Kodėl taip į viršų keliame asmenybes?
Viena iš esminių priežasčių yra tiesioginių mero rinkimų įvedimas. Skirtingos rinkimų taisyklės kuria skirtingas paskatas. Pavyzdžiui, JAV politinėje sistemoje polinkis į politikos personalizavimą yra palaikomas tiesioginių rinkimų į visus postus. Vakarų Europoje proporcinės rinkimų sistemos pagal partijų sąrašus skatina politiką matyti kaip tam tikrų ideologijų, programų kovą.
Savivaldos tarybos ir mero rinkimų atskyrimas fokusuoja viešąjį diskursą į personalijų kovą dėl mero posto. Tačiau valdant reikia sprendimų, o ne asmenybės. Be to, kartais pamirštame, kad merai neina į kovą vieni, o su partija ar komitetu. Lietuvoje meras valdyti negali, jeigu neturi palaikymo taryboje.
Apskritai, mūsų rinkimų taisyklės visuose rinkimuose yra stipriai personalizuotos. Prezidentą renkame tiesiogiai, o ne parlamente. Pusė Seimo išrenkama vienmandatėse, o balsuojant už sąrašą penkis politikus galime išreitinguoti. Tiesioginiai mero rinkimai yra paskutinė mozaikos dalis.
Tai nereiškia, kad į partijas orientuoti rinkimai savaime būtų gėris. Tiesioginiai vadovų rinkimai pagerina atskaitomybę prieš rinkėjus, konkurenciją apriboja iki kelių esminių alternatyvų (po reformos rinkiminė fragmentacija Lietuvoje sumažėjo). Nepriklausomi kandidatai gali įnešti demokratijai gyvybės.
Tačiau diskutuojant apie savivaldos rinkimus privalome nepamiršti, kad žmogaus ryškumas ar žinomumas nevaldys miesto. Jį valdys konkreti politinė programa ir dauguma taryboje.
Ar žinome šias alternatyvas? Jeigu ne, tai laikas padėti tašką diskusijose apie kandidatų badą. Kalbėkime apie rinkimų esmę, o ne apie cirką.