Pirmas rimtesnis ženklas buvo savivaldos rinkimai – 5,2 procentai balsų ir vienas meras per Lietuvą. Europos parlamento rinkimuose jau 8,5 procento ir ketvirta vieta. Į ketvertuką partija patenka ir dabartiniuose reitinguose.
Šis sugrįžimas įdomus savaime. Lietuvoje partijos, kurios nepatenka į Seimą (neperžengia 5 procentų barjero), įprastai jau nebeatsigauna. Valstiečiai buvo išimtis iš taisyklės, apėmusios eilę atvejų – kelias krikdemų partijas, Naująją sąjungą, Artūro Zuoko ir Arūno Valinsko projektus, „Drąsos kelią“.
Kodėl Darbo partija pretenduoja būti kita išimtimi?
Pirmas ir banaliausias veiksnys – elementari Uspaskicho charizma. Pakilimas reitinguose sutapo su jo sugrįžimu (nuo tada didelių šuolių nebuvo). Apskritai, didelį Lietuvos politinės kultūros susifokusavimą į personalijas pažymi ir užsienio politikos mokslininkai (Raunio ir Sedelius, 2017).
Tai, kad Uspaskichas (net ir po visų skandalų ir nesėkmių valdžioje) dar sugeba įterpti partiją tarp pretendentų į Seimą šį tą pasako ir apie bendrą politinių lyderių (partijų) pasiūlą Lietuvoje.
Visgi galimybės net ir tokioje pasiūloje ribotos. Uspaskichas nebe tas, koks buvo Darbo partijos aušroje. Ir net nebe tas, koks buvo 2012 metais, kai vedė sąrašą su minimalios algos pažadu ir močiutės blynais.
Pagal 2014 m. Jūratės Kavaliauskaitės tyrimą, didžiausią įtaką rinkėjų palankumui lyderių atžvilgiu „turi įsitikinimas, kad politikas yra nuoširdus ir atsidavęs Lietuvai“. Dėl pirmojo aspekto, Uspaskicho atsivertimas į gyvenimo būdo guru kažką gal ir gali įtikinti. Dėl antrojo, didelei visuomenės daliai po dviejų Darbo partijos kadencijų valdžioje kyla stiprių abejonių.
Taip, iš užribio gali sugrįžti. Tačiau yra labai aiškios lubos, į kurias atsiremsi. Todėl net ir po pastangų, dėtų į Uspaskicho įvaizdžio auros išvalymą, jo vertinimo santykis visuomenėje yra aiškiai neigiamas. Pagal „Vilmorus“, jį dabar palankiai vertina 28 procentai, nepalankiai – 43 procentai respondentų. „Baltijos tyrimų“ skaičiai rodo didesnį nepalankumą – 53 procentai.
Tos lubos susijusios ne tik su pasitikėjimu lyderiu. Svarbu ne vien pati asmenybė (Uspaskicho, kaip žmogaus bruožai), bet ir tai, ką ji įkūnija, reprezentuoja (į kokius visuomenės segmentus jis panašus, orientuojasi).
Pagal 2014 m. knygą „Kaip renkasi Lietuvos rinkėjai?“, Uspaskicho vertinimui įtaką darė tai, ką žmogus galvoja apie sovietmetį ir tautinis statusas (jį labiau mėgo nelietuviai). Darbo partijos elektoratas buvo geros nuomonės apie sovietmetį (pusė manė, kad tada buvo geriau gyventi ir vos 11 procentų nesutiko). Be to, rinkėjai šią partiją įvertino kaip Rusijoje matančią partnerę, o ne grėsmę.
Uspaskicho sugrįžimas signalizuoja šioms visuomenės grupėms, kad vėl atsiranda atitinkama pasiūla. Ar bent politinis lyderis, panašus į jas.
Pagal paskutinės (po 2019 m. Europos Parlamento ir prezidento rinkimų atliktos) porinkiminės apklausos duomenis, apie 60 procentų Darbo partijos rinkėjų sutiko, kad sovietmečiu buvo gyventi geriau. Apie 10 procentų šios partijos elektorato buvo nelietuviai (atrodo nedaug, bet reikia žiūrėti santykinai: tai antras rezultatas tarp visų partijų po Lietuvos lenkų rinkimų akcijos).
Ir po Uspaskicho sugrįžimo rinkėjai Darbo partiją vėl vertina kaip draugišką Rusijai – matančią joje naudingą partnerę, o ne grėsmę. Atitinkamai mano ir jos pačios elektoratas.
Taigi, partija labai aiškiai „atsistoja“ dviejose takoskyrose – etninėje ir sovietinio režimo griūties laimėtojų-pralaimėtojų.
Kaip buvo minėta, toks profilis Darbo partijai buvo būdingas ir anksčiau. Tačiau tada ji surinkdavo ir daug plaukiojančių balsų, kuriems takoskyrų logika (balsavimas pagal tai, kas esi, už tai, kas panašus į tave) buvo antraeiliai po ekonominės gerovės pažadų. Dabar su tuo bus sunkiau.
Uspaskichas ir Darbo partija taiko į nišą, kuri Lietuvoj visada egzistavo. Tačiau ji yra ribota ir kartu atstumia daug kitų rinkėjų. Prie to prisideda suprastėjusi partijos ir lyderio reputacija.
Ar to užteks patekti į Seimą? Galbūt. Ir 2016 m. partijai reitingai nieko blogo nežadėjo – prieš rinkimus apklausų vidurkis buvo panašus į dabartinius skaičius (8,5 procento). Tačiau galų gale balsų pritrūko. Ir dabar galimas scenarijus, kuriame socialdemokratai „susiurbia“ dalį tokių rinkėjų ir palieka Darbo partiją už barjero. Mažai kas jai jaučia stiprią partinę tapatybę.
Iš Uspaskicho sugrįžimo Darbo partija gali išpešti keliolikos žmonių frakciją Seime. Bet gali gautis ir didelis šnipštas.