Tai tas atvejis, kai sekėjų išaugimas „Facebook“ tiesiogiai koreliuoja su visuomenės parama. Pagal „Vilmorus“, Anušauską palankiai vertina apie 43,6 proc. lietuvių, o nepalankiai – apie 26,2 proc. Naujausioje „Baltijos tyrimų“ apklausoje šie rodikliai atitinkamai yra 56 (palankiai) ir 25 (nepalankiai) procentai.
Visuomenės apklausos turi paklaidas, tačiau kai jau dviejų tyrimų kompanijų rezultatai sutampa – tai aiški tendencija. Anušauskas patenka į pirmą politikų penketuką ir ten, ir ten. „Vilmorus“ apklausoje jis nenusileidžia amžinai populiariai Vilijai Blinkevičiūtėi (ją palankiai vertina apie 45,7 proc.), o „Baltijos tyrimuose“ prezidentei Daliai Grybauskaitei (apie 56 procentus).
Ši tendencija įdomi ir svarbi keliais kampais.
Pirmas dalykas – tai tikrai pozityvus ženklas iš visuomenės Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje.
Tai, kad lietuviai pasitiki ir prezidentu Gitanu Nausėda, kuris yra vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, ir krašto apsaugos ministru Anušausku, yra labai svarbi prielaida mūsų vienybei sudėtingame, įtemptame tarptautiniame kontekste. Kartu tai netiesioginis indikatorius, kad visuomenė palaiko Lietuvos saugumo ir gynybos politiką, griežtą, bekompromisę poziciją – ar bent pasitiki politikais, kurie skirtingose vykdomosios valdžios grandyse palaiko šį kursą.
Kita vertus, toks staigus ministro iškilimas į populiariausių politikų viršūnes yra retas reiškinys ir gali turėti rimtų pasekmių vidaus politikai. Naujai iškeptiems reitingų lyderiams reikia elgtis atsargiai.
Bene paskutinis toks ryškus atvejis – Sauliaus Skvernelio konfliktas su tuometine Seimo pirmininke Loreta Graužiniene ir žodinis apsistumdymas su prezidente Grybauskaite 2015 metais, kai visą Vilnių ant blakstienų pastatė iš pareigūnų globos su ginklu į laisvę ištrūkęs bėglys. Pusiau rimtai galime kalbėti, kad šis įvykis ne tik kad užtvirtino Skvernelio pozicijas reitingų viršūnėse – jis sudarė prielaidas valstiečių ir žaliųjų pergalei 2016 metų Seimo rinkimuose.
Ir nuvedė Skvernelį iki premjero posto. Vėliau politikas turėjo ambiciją tapti prezidentu, bet čia 2019 metais atsimušė į antro turo barjerą.
Nors situacijos labai skiriasi, iš Skvernelio istorijos yra, ko pasimokyti. Labiausiai dėl tų prezidentinių ambicijų, kurių, kaip jau dabar kalbama politikos kuluaruose, Anušauskas gali turėti.
Konservatoriams reikės kažką kelti į kandidatus 2024 metais. Tai tikriausiai nebus Ingrida Šimonytė. Manau, kad dalyvauti tik dėl dalyvavimo, kai šansų laimėti yra dar mažiau nei anksčiau, ji nenorės.
Jeigu išsilaikys Anušausko populiarumas (turėtų; nebent ministras pradės daryti komunikacines klaidas dažniau ir aktyviau), konservatorių sprendimas atrodytų labai akivaizdus. Kas tada?
Čia yra du aspektai. Pirmas – ar yra šansų laimėti prieš dabartinį prezidentą Nausėdą (nebent šis nedalyvautų). Anušauskas yra populiarus, tačiau populiarumas nėra viskas. Rinkimų kampanijoje ministras neišvengiamai būtų siejamas su konservatorių partija, kurioje jis yra ilgametis narys.
Mažai tikėtina, kad partinis kandidatas, ypač konservatorių, artimoje Lietuvos ateityje įveiktų nepartinį prezidentą, kuris turi gerokai laisvesnes rankas kalbėti tai, ką nori girdėti žmonės.
Visgi antras aspektas yra žymiai svarbesnis, nes jis aktualus Lietuvos valstybei, o ne tik vienos partijos (ar jos ministro) prezidentinėms ambicijoms. Sunku tikėtis, kad 2024 metais saugumo ir gynybos klausimai taps mažiau aktualūs, o Rusija bus sudėjusi ginklus ir pamiršusi imperines ambicijas.
Kuo čia dėti Lietuvos prezidento rinkimai?
Įsivaizduokime situaciją. Prezidento rinkimų antras turas – krašto apsaugos ministras prieš vyriausiąjį valstybės ginkluotųjų pajėgų vadą. Kokią žinutę tai siunčia visuomenei? Tikrai ne vienybės. Greičiau atvirkščiai – kad du svarbiausi žmones, kurie yra tiesiogiai atsakingi už krašto apsaugą, iš tiesų konkuruoja. O dėl ko? Taip, dėl posto, bet tikriausiai ir dėl politikos turinio.
O politikos sritis, kuri labiausiai sieja juos – ir kartu turi didžiausią potencialą skirti, bent jau visuomenės akyse – saugumo ir gynybos klausimai.
Tokia žinutė yra labai pavojinga ir žalinga. Savo tyrimuose pastebėjau, kad vienas pagrindinių faktorių, koreliuojančių su pasirinkimu prezidento rinkimuose, yra užsienio politikos preferencijos. Manau, kad šis ryšys gali būti amortizuojamas asmenybių, kurios dalyvauja rinkimuose – jeigu jas tampa sunkiau sustatyti į dėžutes, geopolitinį kairės ir dešinės spektrą.
Tačiau krašto apsaugos ministras prieš prezidentą – čia turėsime dirbtinai sukeltą poliarizaciją ten, kur mažiausiai reikia.
Pamoką duoda ir Skvernelio patirtis. Kad ir kaip būtų vertinama „valstiečių“ viešoji politika, jo vyriausybė nedvejojo dėl gynybos politikos ir gana tvirtai stovėjo Baltarusijos protestų akivaizdoje. Tačiau 2019 m. rinkimų pirmame ture už jį žymiai dažniau balsavo žmonės (lyginant su Šimonyte ir Nausėda), kurie prieštaravo krašto apsaugos finansavimo didinimui ir panašiems dalykams.
Skvernelis buvo įstumtas į tą nišą, norėjo jis to ar nenorėjo. Nesu tikras, ar dešinė tikrai nori ten toliau stumti Nausėdą – kuris ir taip jau kartais paverčiamas į karikatūrą, kas nėra pelnyta, kalbant apie jo nuostatas užsienio politikoje ir gynyboje. Būtent šie klausimai buvo stipriausia prezidento metinio pranešimo dalis. Be to, labai tikėtina, kad Nausėda bus perrinktas antrai kadencijai.
Žinau, kad politikai žaidžia savo žaidimus ir jiems nerūpi politologų nuomonės, tačiau sakau rimtai – toks scenarijus būtų pavojingas ir nereikalingas. Dažnai kalbama apie susiskaldymą, kai to reikia ir nereikia, tačiau būtent prezidento rinkimai Lietuvoje turi didžiausią poliarizacijos užtaisą.
Bet jeigu konservatoriai nori sėkmės, o Anušauskas – įtakos, yra kitas, akivaizdus ir racionalus kelias. Krašto apsaugos ministras yra idealus kandidatas pakeisti Gabrielių Landsbergį partijos pirmininko poste.
Konservatoriai visada turėjo savybę išsirinkti pirmininkus, kurie yra nepopuliarūs visuomenėje – dėl subjektyvių priežasčių, tačiau dažnai subjektyvios priežastys turi objektyvias, pamatuojamas pasekmes. Pasekmės buvo tokios, kad Landsbergio-Kubiliaus-Landsbergio ašis buvo patraukli tradiciniam dešinės elektoratui. Vėliau, pridėjus Šimonytę, suėjo ir didmiesčio jaunimui. Tačiau platesnei visuomenei šie lyderiai nepatiko, kas matėsi ir 2016 metų Seimo rinkimų antrame ture.
Gabrielius Landsbergis antroje savo pirmininkavimo partijai pusėje susitvarkė gerai. Jis atidėjo į šoną savąsias ambicijas, suteikdamas galimybę premjere tapti Šimonytei, dirbo, pritraukdamas jaunus rinkėjus. Tai tikrai prisidėjo prie konservatorių pergalės 2020 metų Seimo rinkimuose.
Tačiau lubos pasiektos ir nebus pakartotos. Vesti partiją tris rinkimus iš eilės būtų jau per daug, o ir konservatoriams laikas turėti pirmininką, kuris nėra susiejamas su krize, kolūkių griūtimi ar kitomis raudonomis skepetomis.
Anušauskas yra politikas, kurio stipriosios pusės (gynybos ir istorinės atminties politika) sutampa su konservatorių tradiciniais arkliukais. Kartu jis yra dešiniosios vyriausybės narys, palankiai vertinamas sudėtingoje tarptautinėje situacijoje. Perfrazuojant populiarią frazę, a match made in political heaven. Remiantis tuo, statyčiau, kad būtent jis taps kitu partijos pirmininku.
Arba kandidatu į premjerus.
Aišku, bet kokie racionalūs svarstymai dažnai būna bejėgiai prieš žmogiškas ir partines ambicijas.
