Partijos pavadinimas ilgą laiką puikiai atitiko turinį. 1990 m. ji vadinosi Lietuvos valstiečių partija ir save laikė tarpukario Lietuvos valstiečių sąjungos (nuo 1922 m. tapusios Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, žymiausi politikai – Mykolas Sleževičius ir Kazys Grinius) tradicijų tęsėja. Nors partijos pavadinimai kelis kartus keitėsi, bet iki 2016 m. Seimo rinkimų buvo gana aišku, koks tai politinis darinys. Visų pirma, buvo orientuojamasi į regionų rinkėjus, ypač ūkininkus, santykiai su kairiaisiais visada buvo artimesni negu su dešiniaisiais.
2009 m. vasarį į tuomet Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga besivadinusios partijos pirmininko kėdę grįžo Ramūnas Karbauskis, šias pareigas ėjęs 1997-2001 m. Tai nebuvo pats lengviausias laikas partijai – prieš 4 mėnesius buvo įvykę Seimo rinkimai, kuriuose „valstiečiai“ gavo vos 3,73% balsų (kiek daugiau negu 46 000 balsų). Po pasirodymo 2004 m. Seimo rinkimuose (6,6%, beveik 79 000 balsų ir 10 mandatų) tai buvo rimtas fiasko.
2001-2009 „valstiečiams“ vadovavusi Kazimira Prunskienė jau buvo nusprendusi dalyvauti prezidento rinkimuose kaip nepriklausoma kandidatė, todėl naujos kadencijos nesiekė, o lyderio rinkimuose rėmė europarlamentarą Gintarą Didžioką. R. Karbauskis dėl pralaimėjimo Seimo rinkimuose atvirai kaltino partijos pirmininkę teigdamas, jog ši partiją naudojo savo asmeninio įvaizdžio formavimui, o tai pakenkė rezultatams.
323 partijos nariai balsavo už R. Karbauskį, 244 už G. Didžioką ir taip prasidėjo antrasis politiko etapas „valstiečių“ pirmininko kėdėje. Logiška, kad po nesėkmingų rinkimų buvo ieškoma, kaip sustiprinti partijos pozicijas. Pasinaudodamas tuo, kad pasaulyje po Fukušimos katastrofos sustiprėjęs nepasitikėjimas atomine energetika, R. Karbauskis kartu su žaliųjų organizacijomis pradėjo rinkti parašus, kad dėl Visagino atominės elektrinės būtų rengiamas referndumas.
2012 m. partija pekaitė pavadinimą į dabartinį – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), į savo gretas pavyko pritraukti žaliųjų aktyvistų, kartu kovojusių prieš Visagino elektrinės statybas (į Seimą 2016 m. iš šios grupės buvo išrinkta dabar buvimą LVŽS nare klaida vadinanti Virginija Vingrienė).
Partijos populiarėjimo tendencijas buvo galima fiksuoti jau 2014 m. Europos parlamento (EP) rinkimuose. Nors LVŽS liko septintoje vietoje, bet už ją balsavo daugiau negu 75 000 rinkėjų (6,6% balsų) ir Bronis Ropė gavo vietą EP, kurią jam užleido R. Karbauskis.
Sunku pasakyti, su kokiomis idėjomis į 2016 m. Seimo rinkimus būtų ėjusi LVŽS, jeigu ne Sauliaus Skvernelio pasirinkimas priimti R. Karbauskio pasiūlymą tapti partijos vedliu. Prisijungus būsimajam premjerui, tikrai nebuvo logiška išskirtinai tapatintis su agrarine ar žaliąja politika, nes S. Skvernelis sunkiai būtų radęs savo amplua. Todėl LVŽS programa 2016 m. buvo gana marga, o dar margesnė komanda, su kuria R. Karbauskis šturmavo Seimą: senieji LVŽS nariai, S. Skvernelio aplinkos žmonės, visuomenei žinomos ir daug savo srityse pasiekusios asmenybės, perbėgėliai iš kitų politinių jėgų. Sunku pasakyti, kas bendro tarp Dovilės Šakalienės ir Agnės Širinskienės.
Todėl nėra keista, jog daugelis tikėjosi, kad „valstiečiai“ dar būdami valdančioji partija ims skilti į skirtingas stovyklas – R. Karbauskio ir S. Skvernelio. Taip neįvyko, nors kaip dažniausiai ir nutinka valdančiosioms frakcijoms, keli nariai nubyrėjo. Vidinės įtampos bene labiausiai išryškėjo dabar, kai LVŽS dirba opozicijoje. R. Karbauskis surado aiškiai apibrėžtą nišą savo partijai, kurios ketina laikytis. Ir pliuralizmas nebebus pageidaujamas, nors vidinės demokratijos trūkumo problema ne kartą buvo keliama ir praeityje.
Šie procesai – savo politinės nišos išsigryninimas ir R. Karbauskio vienvaldiškumo stiprėjimas, tarpusavyje glaudžiai susiję. Partijos lyderis nori, kad partija būtų tokia, kurioje jo galios stiprėjimo oponentai vien dėl savo politinių pažiūrų iškristų iš bendro LVŽS konteksto.
Formalus pretekstas veržti kilpą aplink kritikus buvo balsavimas dėl lyčiai neutralios partnerystės įstatymo. Balsuojant Seime pritrūko kelių balsų ir LVŽS tai pateikia kaip savo pergalę, tačiau ne visi frakcijos nariai balsavo vieningai. Demokratinėse šalyse įprasta prieš parlamentinius balsavimus frakcijose nuspręsti dėl to, ar balsavimas bus laisvas, ar frakcija balsuos vieningai palaikydama kurią nors poziciją. Visgi, nesistemingi atskirų narių nusižengimai frakcijos valiai paprastai praleidžiami pro pirštus. LVŽS atveju daugumos pozicijai prieštaravo trys parlamentarai: Tomas Tomilinas, Rūta Miliūtė ir Lukas Savickas (pastarieji du tėra frakcijos, o ne partijos nariai).
R. Karbauskis, neminėdamas pavardžių, „valstiečių“ suvažiavime sakė, kad kai Seimas grįš prie klausimo, „tiems žmonėms, kurie balsuos už šitą įstatymą, ne vieta mūsų frakcijoje“. T. Tomilinas, planavęs kovoti dėl didesnės vidinės demokratijos ir siekti LVŽS pirmininko posto, galiausiai buvo pašalintas iš partijos.
LVŽS suvažiavimas liepos viduryje patvirtino pokyčius renkant partijos pirmininką. Nors nuo šiol jį galės rinkti visi partijos nariai, tačiau įvestas ketverių metų narystės partijoje cenzas kandidatams, o pirmininko pavaduotojai bus tvirtinami pirmininko, o ne skyrių teikimu. Naujas cenzas aiškiai nubrėžtas siekiant R. Karbauskį saugoti nuo galimos konkurencijos iš S. Skvernelio. Jeigu šis politikas net ir nutartų tapti LVŽS nariu, į pirmininkus pretenduoti galėtų ne anksčiau negu 2024 m.
Pastaruoju metu įtampa tarp šių „valstiečių“ vedlių išaugo. Klausimai vienas kitam uždavinėjami per žiniasklaidą. R. Karbauskis mėgina įtvirtinti LVŽS kaip pro-prezidentinės partijos reputaciją, o S. Skvernelis, net ir būdamas opozicijos lyderiu, kai kuriais klausimais stoja į valdančiųjų, o ne prezidento pusę. Nesutarimų yra ir daugiau – S. Skvernelis opozicijos vardu siūlo dėl migrantų krizės įvesti nepaprastąją padėtį, o R. Karbauskis tai vadina asmenine politiko, o ne opozicijos nuomone. Buvęs premjeras kritikavo ir T. Tomilino pašalinimą.
S. Skvernelio dreifavimas nuo LVŽS galimai susijęs ir su asmeniniais skaičiavimais dėl politinės ateities. LVŽS tempė laiką dėl opozicijos bendradarbiavimo susitarimo, kuris buvo asmeniškai svarbus S. Skverneliui. Jo teikti kandidatai nebuvo įtraukti į šešėlinį LVŽS ministrų kabinetą. Tai aiškiai rodo, kad R. Karbauskis mažų mažiausiai nėra tikras dėl to, ar senasis tandemas vis dar naudingas. Nors vertybiniai posūkiai vargu ar būtų kliūtis buvusiam premjerui likti susisaisčiusiam su LVŽS, bet jis pats supranta, kad asmeninės pozicijos „valstiečių“ stovykloje gerokai susvyravo ir todėl reikia tirti kitas politinės karjeros galimybes.
LVŽS šiuo metu reitinguose koja kojon žengia su Tėvynės sąjunga (TS-LKD). Lyčiai neutrali partnerystė, Stambulo konvencijos ratifikavimas, kuriuos palaiko valdantieji, stipriai poliarizuoja visuomenę. Aiškiau apibrėždamas LVŽS vertybes ir kovodamas su valdančiaisiais LVŽS lyderis tikisi dar labiau sustiprinti savo partijos pozicijas. TS-LKD pozicijos vertybiniais klausimais vis arčiau centristinių, būtent į apleistą nišą dešinėje ir taikosi R. Karbauskis.
R. Karbauskio vizija aiški – LVŽS kaip prezidentą palaikanti politinė partija, atstovaujanti vertybiškai dešiniesiems Lietuvos piliečiams, ekonomikoje labiau dreifuojanti į populistinę kairę, mėginanti išpešti maksimalios naudos iš kiekvieno valdančiųjų paslydimo ir besinaudojanti visuomenės susipriešinimu (bei turbūt migrantų korta). Tai labai primena formulę, kurią naudodama į valdžią 2015 m. grįžo Lenkijos „Teisės ir Teisingumo“ partija. Šiuo metu šis receptas LVŽS atrodo perspektyvesnis už išbandytus anksčiau – agrarinį, žaliąjį ar profesionalų.
