Nemojuodamas kumščiais, maniakas neišgyventų.
Kremliaus cezarį šito išmokė ir jo paauglystės tarpuvartės, ir pati Rusijos praeitis. Jis įžeidus kaip ir visi kompleksuoti subjektai išpūstomis krūtinėmis, egocentrizmo pripumpuotais protais. Ką tokiam atsakysi?
Pastūmėti į šalį šaligatvio kavinėje savąjį sausvynio bokalą ir ištarti, raiškiai ir be galo turtinga rusų kalba, degradavusia į tarpuvarčių šnektą Rusijos dabartinių politikų ir telešou dalyvių kalbose: „Gausi į ragus“?
O Rusijos autokratas juk pripūstas bulvarinių ir, dažniausia, falsifikuotų Rusijos didybės epizodų, jam prišnabždėjo nesąmonių apie kaimynus jo mefistofeliški patarėjai, fašistuojantys dabartinės Rusijos profesoriai.
Pakanka vien Maskvos pareigūno ir politologo Sergejaus Karaganovo, teigusio straipsnyje anglų kalba, pavadintame (sic!) „Konstruktyvi destrukcija“, kad visas XX amžiaus pabaigos tarptautines sutartis (tarp jų – įtvirtinančias ir Lietuvos saugumą) reiktų išmesti šiukšliadėžėn. Apskritai, kaip teigia interneto šaltiniai, jis yra autorius doktrinos, skelbiančios, kad Rusijos Federacija privalo ginti pasaulinės diasporos etninius rusus. Negražu, profesoriau Karaganovai. Plagiatas. Nuo vieno žinomo asmens. Tik jis „gynė“ vokiečius.
O ką į tai Vakarų Europos lyderiai, skraidę Maskvon, šnekėjęsi su Putinu telefonu, mėgavęsi Kremliaus briediena su bruknėmis (sankcijos Kremliaus valgiaraščių niekados nepalies) ir šnekučiavęsi su Rusijos vadu per jo pagarsėjusį kilometrinį stalą?
Prieš kelias dienas kancleris Olafas Scholzas Vokietijos katalikų suvažiavime, Štutgarte filosofavo kalbėdamas apie sunkiosios ginkluotės tiekimą Ukrainai, kurį Vokietija žadėjo, bet kol kas netesėjo: „Aš žinau, tai iškelia sunkius klausimus (...) Čia apie tai, ar galima atsakyti smurtu į smurtą, ar galima ateiti prie taikos be ginklų“? Aš suprantu, kad šis slidus socdemas taikosi prie katalikiškos auditorijos. Bet banalybės aš jam negaliu atleisti.
Olafas Scholzas, buvęs teisininkas iš Hamburgo, buvusio kanclerio Schröderio globotinis („Wikipedia“), sąmoningai ar jam taip išsprūdo, pasitelkė senų laikų Levo Tolstojaus doktriną „neprotivlenije zlu nasilijem“ (nesipriešinimas blogiui smurtu). Nepaisant to, kad praėjęs amžius iškart po rašytojo Tolstojaus mirties šimtąkart paneigė ir krikščionybę, ir judaizmą, nuvertė nuo postamento Dievą-Tėvą, troškino dujomis vaikelius vardan tūkstantmečio Reicho ar marino tautas dėl „ šviesesnės ateities“ ir bataljonais prievartavo „pilną malonės“ mergelę Mariją, įgyvendinęs dar senesnįjį kito dažnai cituojamo rusų klasiko Dostojevskio pastebėjimą: „Dievas mirė“.
Kam, kaip ne Scholzo (gim. 1958) generacijos vokiečiui tai žinoti? Bet, matai, čia apie Rusiją! Didžią tautą, hitlerinės Vokietijos auką (ir nugalėtoją), ir apie šalį, ant kurios dujų Scholzo rinkėjas rytais kepasi pautienę, iš kurios naftos vamzdynų pilasi degalus, veždamas vaikus į mokyklą. Ir, beje, man nesmagu netgi buvo čia teikti tuos ne kartą cituotus rusų rašytojus pagrečiui – ir todėl, kad Ukrainoje vyksta daug baisesni dalykai, negu jie aprašė, ir todėl, kad jie – didieji be kabučių; ir dėl to man tikrai skauda širdį, tai ne pirmąkart įrodo, kad menai ir kultūra neturi jokio poveikio tautai, netgi tokiai žymiai kaip rusai, kaip ir praėjusį amžių vokiečiams, su jų giotėmis (Goethe) ir betchovenais, bet išsirinkusiems fiurerį-jefreitori;, o propaganda, deja, turi realų poveikį.
Goethe, įsuktas į totalitarinės propagandos mašiną, bus ne kas kita, o sušutęs Goebbelso sekretorius. Hitlerinės Vokietijos magistratuose ar bažnyčiose susituokusiems pastoriai dovanodavo „Faustą“, bibliją ir tautos vado „Mein Kampf“. O grafo Levo Tolstojaus proanūkis? Tai Vieningosios Rusijos parlamentaras – militaristas ir šovinistas, žiūrįs į Lietuvą kaip dramblys (iš tos pasakėčios) į brisių.
Propaganda, štai kas formuoja ir mobilizuoja tautą! Mitai, ištrimituoti šiuolaikinių infopriemonių. Soctinklai, suveikiantys taip greitai ir efektyviai, kaip švilpukas veikia dresuotą šunį. Romanų rašytojai pasislėpkit! Maršistai, pirmyn! Tauta klausosi fiurerio.
Tai kaipgi galėjo kancleris Scholzas samprotauti, kalbėdamas apie Rusiją, nesipriešinimo blogiui smurto tema? Dėkuidie, Amerika, kaip atrodo, gelbės Donbasą, mitriai tiekdama Ukrainai toliašaudžius pabūklus.
Bet kaip galėjo sena politikos lapė Kisindžeris skrįsti į Maskvą pas Putiną, aplenkdamas Kijevą, ir siūlydamas archajiškam imperialistui ukrainiečių žemes mainais už taiką?
Manau, kad jiedu abudu – du broliukai kunigai ( įskaitant ir trečiąjį – prancūziškai lankstų Macroną) ir atstovauja senąjai pasaulio tvarkai ir senąjam pasaulio supratimui – beje, tam pačiam, kurio įsikūnijimas yra antikvarinis Putinas. Might is right – kas stiprus, tas teisus. Mažieji turi pasikuklinti ir patylėti, didieji – atsipalaiduoti, gali ir pagadinti orą – jiems tai leidžiama. Vas aus mus raus, ( kas veržiasi iš organizmo turi išeiti lauk) kaip sakydavo, atsiraugėdamas šviežiais agurkais vokiečių kareivis, saugantis mano aštuoniolikmetę motiną, kasančią su kitais geto kaliniais tranšėją anuometiniame Kauno oro uoste.
Oficialiai ši glaustymosi prie gaidiškų diktatorių politika kažkodėl vadinama „realiąja“ arba appeasement; šį žodelį, neturėdami geresnio lietuviško atitikmens, verstume kaip nuolaidžiavimas, arba – „leiskime Putinui išsaugoti veidą“, —padėkime diktatoriui išsaugoti jo pergalės iliuziją.
Užšaldykime konfliktą, kol pasibaigs mūsų politinė kadencija. Ko gero, ar Vakarai teiks ar neteiks Ukrainai amerikietiškų „katiušų“ Rusija iš tikrųjų gali atsiriekti visą rytų Ukrainą. Ir vienpusiškai pasiskelbti nugalėjusi. Ir užsidėti draugiško vaikams ir kolektyviniams Vakarams klouno kaukę. Ir pasiskelbti visus mylinti, ir pagaliau išleisti į Afriką laivus su grūdais iš Juodosios jūros uostų.
Oi, kaip jai visi būtų dėkingi!
Tačiau tai būtų baisiausioji iš iliuzijų. Rusija būtų baisiausias iš klounų (baisūs klounai, beje, trumpą laiką buvo mada praėjusio amžiaus pabaigos vokiškuose teleserialuose). Rusijos Federacija turi būti viešai demaskuota ir sustabdyta jėga, o jau po to jos geriausieji, tie ir panašūs į tuos, kurie šiomis dienomis susirinko Vilniuje Rusijos forume, tegu svarsto kaip ją „pertvarkyti“ – pradedant tuo, kad reiktų rusų divizijos ar „legiono“ ukrainiečių kariuomenės gretose, gelbėjant rusų tautos garbę (jiems iš to, regis, nieko neišeis), ir baigiant tuo, ar gali Rusija išgyventi – ne kaip imperija, o kaip laisvų sričių ar centrų federatyvinė sąjunga. (Šitaip neseniai samprotavo „tinkluose“ Zelenskio patarėjas Olegas Arestovičius su opozicionieriumi Gariu Kasparovu.)
Bet ir tai gali būti inteligentų iliuzija – per daug aktyvūs ir veiklūs, ir kariškai pasitempę šiuo metu yra Rusijos fašistai-rašistai, kritikuojantys Kremlių už karo veiksmų „neprofesionalumą“ iš kraštutinės dešinės pozicijų.
Prisiminkime ir tai, kad be didelių sukrėtimų, pilietinių ir kitokių karų Rusija niekad kardinaliai nesikeisdavo. 1918 m. Lietuvoje, pavirtusioje sulaukėjusių ir pasileidusių kareivių pereinamuoju kiemu dėl pilietinio karo Rusijoje tikrai nebuvo linksma.
Galbūt atslenka kažkas neišvengiama. Lūžta civilizacija. Bet mes turime ginti tai, ką turime, ką iškovojome su visa pažangia Europa. Apskritai, kaip rašo mano pamėgtas Londono „The Times“, Vakarai turi apsispręsti: ar jie nori, šiuo metu tiekdami Kijevui galingus (bet nevisiškai) ginklus, įšaldyti Ukrainos padalijimą ir sustabdyti karą, ar – Ukrainos pergalės? O ir ką toji Kijevo pergalė reikštų: ir Ukrainai, ir Rusijai, ir likusiam pasauliui?
Ar Kremliaus cezario pažeminimas reikštų, kad jis, likęs be išeities, griebsis beprecedentinių, nenuspėjamų, beprotiškų veiksmų?
Štai dėl šito, brač, net ir čia, Vilniuje, mano kasdieniai pašnekovai ir sugėrovai nesutaria!
Ir atleiskite, „Delfi“ skaitytojai, už metaforas. Tai samprotavimai nuo sofos. Mirties kalba lakoniška ir sausa. Kaip telegramų. Kaip kalašiaus, kalančio šviną į namą, į žmogaus kūną. Ir mes, atsisukdami veidu į Rusiją turime pastūmėti į šalį taurę raudonojo mūsų senosios Europos šaligatvio kavinėse, kur taip maloniai šypsosi padavėjos ir Dieve, gardus Tavo mums duotas maistas, ir nebijoti mirties.
Tarkime sau tai, ką pasako žmogus, išvežamas į širdies operaciją: „Nebijok! Susidrausmink! Išgyvensi bet kokia kaina!“
Tegu JIE išsigąsta. Tie, išlindę iš prosenelių spintų.
Apginkime mūsų gyvenimo būdą!
