aA
Šiomis dienomis buvo tyliai gražiai pakabinta ant Mokslų akademijos bibliotekos fasado jau restauruota memorialinė lenta, skirta Jonui Noreikai. Vilniaus meras ištesėjo viešai duotą pažadą. Tačiau skilusios atminties apie mūsų sudėtingą praeitį taip paprastai sulipinti neišeina.
© DELFI / Karolina Pansevič

Prisipažinsiu, kad J. Noreika mane ir atstumia, ir vilioja. Kaip mįslė, kuri niekad nebus įminta.

Juk dėl jo tarp istorikų ir žurnalistų užvirė tokia „košė“, kad persiliejo į stambiausius pasaulio laikraščius (taip pat ir – kas be ko – į Kremliaus propagandos malūną; tarkime, kovo mėnesį publikacijoje apie Stanislovo Tomo išpuolį su kūju „EurasiaDaily“ buvo teigiama neva „teisės profesorius“, neapsikentęs dėl to, kad garbinamas karo nusikaltėlis, griebėsi kūjo).

Ir prieštaringą įspūdį man paliko tas kurčio pasikalbėjimas su aklu, kuris Lietuvoje vadinamas istorikų diskusija skaudžiausiais mūsų praeities klausimais.

Juk nuėjome ilgą kelią nuo tų laikų, kai „The New York Times“ paskelbė (1993), kad tarp urmu reabilituotų Lietuvoje sovietinių represijų ir trėmimų aukų, esama ir nacių kolaborantų (Lietuva tai pripažino).

Nuo naujojo amžiaus pradžios Lietuvos valstybė, švietimo institucijos, asociacijos, diplomatai, ekspertai, istorikai, intelektualai nuveikė didžiulį darbą Holokausto tema ir vadinamųjų žydų-lietuvių santykių srityje, kad „išsigrynintų sąžinę“, kaip kalbėdavo inteligentiškiausi proceso dalyviai, ir – kad įgytų mums būtiną partnerių Vakaruose pasitikėjimą.

O šiandieninė Rusija, kuriai šiaip jau talentų ir intelektualų netrūksta, net ir ją valdant autokratui ir smaugiant laisvę archajiškiems homo sovieticus, įsitvirtinusiems įstatymų leidyboje ir teismuose, galėtų, žvelgiant apibendrintai, Lietuvai pavydėti tolerancijos, demokratijos, atvirumo ir viešų diskusijų kultūros.

Tačiau, deja, savotiška mūsų raidos ypatybė yra kaip toji valtis Čechovo apsakyme „Dvikova“ – aplinkybių bangos ją sviedžia pirmyn, o po to dar smarkiau atitraukia atgal.

Štai ir vėl vaiduoklis iš praeities – J. Noreika.

Užburtas ratas

Anądien, kai lentos dar nebuvo, eidamas pro Vrublevskių biblioteką stabtelėjau šalia jos durų. Čia į sieną, virš glėbio gėlių ir tuzino žvakių, degančių ir užgesusių, buvo atremtas jauno kariškio fotoportretas. Aiškus ir tiesmukas šviesių akių žvilgsnis iš po snapiukės, akys žmogaus, mąstančio iš esmės ir kalbančio be užuolankų.

Bet istorija, mums palikusi šį portretą, sukta kaip velnio bizūnas. Tad stotingas vyriškis, atsistojęs šalia, kažką atsidėjęs aiškino paaugliui, matyt, sūnui.

Nežinau, kas buvo aiškinama vaikinukui, nusinešiančiam tai, ką jis išgirsta saulėtą pavasario dieną su taikaus gyvenimo debesėliais tolyn į šį, nerimastingą ir didelių vilčių apžvalgininkams nebeteikiantį šimtmetį.

Galimai vyriškis aiškino supaprastintą versiją, eiliniam žmogui labiau suprantamą: „Sudaužyta lenta – tai Rusijos agento provokacija prieš mūsų laisvės kovotojo atminimą.“ Jis, mačiau, taip pat rodė šūkį prie „Generolo Vėtros“ portreto: „Laisvės kūju nesudaužysi.“ (Deja, tai tik skambūs žodžiai, laisvę faktiškai buvo suskaldęs kūjis su pjautuvu, ją buvo sutrynusi svastikos mėsmalė – katastrofų pasekmes tebesinešiojame pasąmonėje ligi šiolei.)

O gal priešingai vyresnysis praeivis įsileido į anų laikų ištakas ir praskleidė moksleiviui siaubingą laikotarpį, „įtraukusį“ (žodelis iš LGGRTC pažymos apie J. Noreiką, paskelbtos kovo pabaigoje) Lietuvos karininką į savo verpetus?

Tai, dėl ko jis jau eilę metų yra tapęs prieštaringai vertinama asmenybe.

Kaip ten bebūtų, „galvomis suaugę profesoriai“, pasak poeto Binkio, šiuo klausimu Lietuvoje smarkiai nesutaria.

Aklavietė?

Kai „teisininkas-chuliganas“ Stanislovas Tomas suskaldė memorialinę lentą, DELFI TV surengė pokalbį apie tai, ką daryti. Vilniaus meras, kaip žinome, pažadėjo lentą restauruoti, bet patarė neskubėti su svarstymais apie J. Noreikos istorinį vaidmenį ir apsibrėžė kreidos ratą nuo visokių mūsų praeities velnių. Svarstysime vėliau, pirma atstatykime apnaikintą turtą.

Tuo pat metu ir toje pat studijoje kalbintam buvusiam konservatorių užsienio reikalų ministrui Audroniui Ažubaliui buvo viskas aišku kaip ant delno. Kas yra didvyriai, nustato teismas – J. Noreikos atveju jau turime ir Genocido centro pažymą, ir Vilniaus administracinio teismo nutartį, kad viskas okay.

Galutinai ir neapskundžiamai.

Taip nėra.

Ką jis atsakytų į tai, kad šiuo metu dvi Lietuvos valstybinės įstaigos yra paskelbusios dvi viena kitai prieštaraujančias pažymas apie šį asmenį.

Juk okupacinių režimų Lietuvoje nusikaltimų įvertinimo komisijos tyrėjai, atstovaujantys ir tarptautinę ekspertų bendriją, dekonstravo ir paneigė Genocido ir rezistencijos centro pažymą, paskelbtą kovo mėnesį ir pabrėžtinai atmetančią kaltinimus Šiaulių apskrities viršininkui J. Noreikai kaip Holokausto vykdytojui. Pažymai prieštarauja respektabilūs, Vakarų akademiniame pasaulyje, susijusiame su Holokausto tyrimais, žinomi asmenys ir tyrėjai, atstovaujantys penkias Vakarų valstybes (įskaitant ir Lietuvą).

J. Noreikos herojinio įvaizdžio šalininkams šito nepakanka (juk jie sau į koją, kaip sakoma, nešaus). Tačiau tuojau pat po minėtos LGGRC pažymos paskelbimo paskelbė pareiškimą ir gerokai stambesnio masto institucija, kurioje taip pat atstovaujama Lietuva. Tai visam Vakarų pasauliui žinoma organizacija, pavadinimu International Holocaust Remembrance Alliance (Tarptautinis Holokausto atminties aljansas), teikianti pasaulio vyriausybėms rekomendacijas iš atminties politikos, akademinių tyrimų ir švietimo sričių.

Ji pareiškė apie minėtą Genocido tyrimų centro pažymą: „Tekstas, Centro paskelbtas 2019 m. kovo 27 d., yra naujausia iš pastangų reabilituoti Noreiką, žmogų, kuris, kaip rodo dokumentiniai šaltiniai, suvaidino esminį vaidmenį suvarant į getus ir nusavinant Šiaulių apskrityje žydų turtą 1941 metais.“ Šią išvadą pasirašė visi buvę ir einantys pareigas Tarptautinio Holokausto atminties aljanso (IHRA) komitetų pirmininkai.

Šią, jau kitų ekspertų išvadą mūsų žiniasklaida apskritai paėmusi pratylėjo.

Taigi vienai pusei – tarptautiniams ekspertams, žurnalistams, Holokausto aukų palikuonims – J. Noreika dažniausia visiškai juodas, nes kaltinimai Holokaustu (kurio stadija buvo deportacijos į getus, už ką jis buvo dalinai atsakingas Šiauliuose), jam niekaip neleistų švytėti didvyrių panteone; kitai pusei – keliems vietiniams istorikams ir politikams, – jis visiškai baltas, toks „riteris spindinčiais šarvais“; taip, kaip J. Noreika atrodė jo anūkei, Čikagos mokytojai Silvijai Foti vaikystėje ir jaunystėje iki tol, kol ji, penėta gražiais pasakojimais apie senelį, nutarė apie jį parašyti knygą, o senelė „nusisuko į sieną“, jei tiksliai pamenu jos frazę; ir dar iki tų dienų, kai, atvykusi į Lietuvą, išgirdo tai, ką prisimena senieji Plungės gyventojai.

Polemikos dėl J. Noreikos vaidmens sunaikinant Šiaulių žydus dalyviams akivaizdu, kad po incidentu su jam skirta memorialine lenta Vilniuje slypi sudėtingesni mūsų atminties politikos dalykai.
M. Zingeris


Apie atminties politiką (jeigu tokia egzistuoja)

Manau, kad šiuo metu polemikos dėl J. Noreikos vaidmens sunaikinant Šiaulių žydus dalyviams akivaizdu, kad po incidentu su jam skirta memorialine lenta Vilniuje slypi sudėtingesni mūsų atminties politikos dalykai.

Iškėlus klausimą apie Šiaulių apskrities viršininko veiksmus 1941 m. vasarą, kai Lietuvą neva valdė Laikinoji Vyriausybė, o šalyje siautėjo barbarybė (žr. kad ir gydytojos Elenos Kutorgienės tų dienų dienoraštį), kai Kauno savivaldybė išleido potvarkį nesimaudyti Nemune, nes „upe plaukia lavonai“, istorikams iškyla klausimai ir apie kitų miestų savivaldybių veiksmus, juk ir ten kažkas pasirašinėjo įsakymus perkelti „žydų kilmės piliečius“ į getus arba uždaryti Kauno VII forte, kur prieš bejėgius civilius įsisiautėjo smurtininkai ir žudikai.

Beje, vykstančioje polemikoje retokai pasiremiama J. Noreikos pasaulėžiūra, išreikšta jo straipsniuose, o labiau pasinešama į sentimentus: koks jis buvo jautrus likimo draugams ir bendražygiams. O juk vieša paslaptis – J. Noreikos etnocentrinė pasaulėžvalga su stipriu antisemitizmo kvapeliu, kitaip nepavadinsi, išreikšta jo brošiūroje „Pakelk galvą, lietuvi“: „Lietuva priklauso tiktai Lietuviams“ (1933) ir jo fašistinės pažiūros: „Vado idealizmas-užkrečiantis, jo autoritetas, politinės programos aiškumas bei pastovumas ir visos tautos gyvenimo dinamizmas – štai svarbiausi veiksniai, kurie apvaisina nacionalsocialistinių-autoritarinių arba moderniai diktatūrinių kraštų politiką“ (cituojama iš interneto: J. Noreika „Autoritarinės politikos vaisingumas“, Kardas, Nr. 1, 1939).

Ką gi, valio Musoliniui ir Hitleriui (tų metų pavasarį aneksavusiam Lietuvos „Memelį“).

Pamąsčius vien tik apie J. Noreikos pažiūras, kurių, deja, neatsveria, galvojant apie šį asmenį, jo jausmingi santykiai su šeimos nariais ir draugais (tai vienas iš pretekstų jam pagarbinti, kuriuo neretai remiasi jo herojinio įvaizdžio rėmėjai), tenka pastebėti, kad man, nei mano vaikams, nei vaikaičiams negali būti sektinu pavyzdžiu žmogus, garbinęs fiurerius – net ir dar prieš tuos slogius laikus, kai gyventojams tapo privalu organizuoti „džiaugsmo manifestacijas“ (iš J. Noreikos 1941 m. vasarą leidžiamo laikraščio „Žemaičių žemė“), dėkojant „didžiajai nacionalsocialistinei Vokietijai“.

Jeigu vėliau Jonas Noreika ir nusivylė Vokietija, tai nereiškia, kad jis tapo nacistinių idėjų priešininku: du broliukai kunigai gali ir kivirčytis. J. Noreika kalėjo Štuthofe, tačiau tai man niekaip neliudija jo idėjinės metamorfozės.

Beje, „kacete“ buvusiam Šiaulių apygardos viršininkui, kiek teko skaityti, buvo leistini siuntiniai, susirašinėjimas – ne taip, kaip ten pat kalėjusiai mano devyniolikmetei motinai Polinai, traumuotai jos lageriniame „bloke“ vyravusio sadizmo visam likusiam gyvenimui.

Anuomet skambėjusios komandos Schnell schnell! ir Beweugt euch, bewegt euch! (Greit,greit, pasijudinkit, pasijudinkit – vok.) ją persekioja iki gilios senatvės. O Štuthofo žydų-moterų prižiūrėtojos būdavo po karo nuteisiamos kalėjimui ligi gyvos galvos arba pakariant.

Taip, J. Noreika buvo savaip principingas ir ypač vyriškai laikėsi jį tardant po karo sovietams. Taip, jis buvo gabus pogrindinio ginkluoto pasipriešinimo sovietams organizatorius, kaip pasakyta memorialinėje lentoje. Bet vien tik dėl jo savaip suprantamo Lietuvos modelio, jis neturėtų būti pavyzdys demokratinei visuomenei, siekiančiai nusikratyti praeities naštos, išgyti nuo pražūtingų ideologijų poveikio, kai valstybinio švietimo prievolė yra ne vadinti jo vardu mokyklą, o diegti imunitetą paaugančioms kartoms nuo šovinistinio užkrato, atsparumą nuo bet kokio antidemokratinio viruso, nuo politinės ekstremalios kairės ir ultradešinės.

Juk didvyrių to meto Lietuvos istorijoje netrūksta. Ir aš čia pagalvoju ne tik apie žmones, gelbėjusius žydus, bėgančius iš geto, apie vaikus, kuriuos, būdavo, slepia net ir okupacinio režimo tarnautojo ar pareigūno šeima. Jų būta ir tarp kovojusių su naciais žydų kilmės partizanų (kiek pamenu, būtent pabėgusios iš geto žydaitės, jos vienintelės, nusprogdino Lietuvoje nuo bėgių nacistinį ešeloną), ir, žinoma, tarp lietuviško pogrindžio pokario partizanų-idealistų, ir tarp lenkių vienuolių ir tarp lietuvių kunigų, ir vienkiemių gyventojų; čia ir dainininkas Kipras Petrauskas, ir prof. Landsbergio artimieji.

Man regis, didvyrius į panteoną reiktų rinkti pagal kitokią kartelę, negu ligi šiol buvo daroma.

Man panašus į didvyrį, man teikia pamokomą pavyzdį kitas Šiaulių apygardos viršininkas. Keistoka, kad ligi šiol nė vienas iš polemistų neminėjo asmens, ėjusio tas pareigas iki jas perimant J. Noreikai. Tai Ignas Urbaitis, tragiško likimo asmenybė (jis buvo po karo nušautas sargybinio Sibire). I. Urbaitis 1941 m. rugpjūčio mėn. atsistatydino dėl „humanistinių įsitikinimų, negalėdamas pasirašyti kai kurių sprendimų“.

Istorikams žinoma, kas vyko Lietuvoje 1941 m. liepą–rugpjūtį (čia ir masinės žudynės, ir tas Bekanntmachung vokiečių ir lietuvių kalbomis, tai įsakymas visiems žydams kraustytis į getus). Tad nesunku įspėti I. Urbaičio atsistatydinimo „dėl humanistinių įsitikinimų“ priežastis. O J. Noreikos, užėmusio atsilaisvinusias Šiaulių apskrities viršininko pareigas 1941 m. rugpjūtį, praėjus porai dienų nuo I. Urbaičio atsistatydinimo, tokie skrupulai, matyt, nekankino.

Pamąsčius vien tik apie J. Noreikos pažiūras, kurių, deja, neatsveria, galvojant apie šį asmenį, jo jausmingi santykiai su šeimos nariais ir draugais, tenka pastebėti, kad man, nei mano vaikams, nei vaikaičiams negali būti sektinu pavyzdžiu žmogus, garbinęs fiurerius.
M. Zingeris


„Padėkime kryžių“ ant praeities

Kitas ginčo aspektas: ginčijamasi, ar getų steigimas buvo Holokausto dalis, neva tai buvo daroma dėl pačių žydų saugumo (tai veikla, susijusi su Šiaulių apskrities viršininko J. Noreikos pasirašytais potvarkiais, jo atsakomybės sritimi).

Varšuvos geto mirštantys iš bado ant šaligatvio mažamečiai, nufilmuoti nacių kareivio ar lenkų policininko, tai vienas iš paveikiausių Jeruzalės Jad Vašem muziejaus eksponatų. Getai ir, vartojant to meto policijos žodyną, apskritai „žydų tautybės piliečių“ suvarymas į tam tikras vietas, tai neabejotinai svarbi logistinė genocido visoje nacių okupuotoje Rytų Europoje stadija. Šios mažumos kaip ir kitų vėlesnių ar ankstesnių XX amžiaus genocidų metų visame pasaulyje sunaikinamų tautų ar grupių kelias į mirtį buvo laipsniškas, bet neišvengiamas. Kaip tai vyksta?

Pirmiausia tokia bendrija paverčiama atpirkimo ožiu (ji ujama ir nužmoginama spaudos antraštėmis – šiuo atveju ir J. Noreikos leisto laikraščio „Žemaičių žemė“ tekstais – iš imtuvų, ekranų ir netgi parodų okupacinio režimo muziejuose, pliekiant galingai neapykantos mašinai, užsuktai propagandos ministerijos); po to ji išstumiama iš visuomenės, ją izoliuojant ar kitaip marginalizuojant; ir, galiausiai, ji sunaikinama be didelio atbukusios ir išgąsdintos visuomenės pasipriešinimo.

Tai žino bet kuris sąžiningas Holokausto tyrėjas Vakaruose.

Ar Šiaulių apskrities viršininkas nežinojo, kas laukia žydų, šitaip eliminuojamų iš visuomenės?

Christophas Dieckmannas, Berno universiteto profesorius ir apimlaus tyrimo „Nacistinė okupacija Lietuvoje“ (vok. k.) autorius, patikslina: „Nacių okupuotoje Lietuvoje, apskričių viršininkai ir nuovadų viršininkai, kurie surinkdavo žydų kilmės piliečius, turėjo žinoti vėliausiai rugpjūčio pabaigoje, kad žydai yra izoliuojami ne deportacijoms, kad jie netrukus mirs.“ (Tai iš būsimos knygos. Šiuo metu ši medžiaga internete.)

Panašiai rašo ir Lietuvos valstybinės, tarptautinės istorikų komisijos nacių okupacijos pakomisės pirmininkas prof. Saulius Sužiedėlis.

Vartojant šiuolaikinį žodyną, kraustymas į getus buvo „etninis valymas“, kuriam priskirtinos ne tik žudynės, bet ir deportacijos.

Beje, ar nebuvo toje žiaurioje gadynėje kolaborantų ir tarp pasmerktų mirti žydų?

Toks klausimas taip pat pasigirsta diskusijose dėl J. Noreikos iš jo gerbėjų pusės. Tačiau pirmoji šį klausimą iškėlė filosofė Hannah Arendt savo reportažuose iš Holokausto organizatoriaus Otto Adolfo Eichmanno teismo Jeruzalėje įtakingam JAV savaitraščiui „The New Yorker“ (1961), vėliau tapusiuose knyga „Eichmanas Jeruzalėje“. Ji taip pat daug kuo kaltino getų vidinę administraciją ir apie tai smarkiai diskutavo Holokausto tyrėjai ir išgyvenusios aukos už Geležinės uždangos Šaltojo karo laikais.

Visgi, manau, kad nekorektiška, žinant realias aplinkybes, lyginti kolaborantus, nacių kalinius, geto tarybas ir policiją, su ne žydais kolaborantais, gyvenančiais kitapus getų spygliuotos vielos ir įsitaisiusiais nuovadose, ir kabinetuose, ir nebadmiriaujančius (geto meniu – 700 ar 800 gr. duonos per savaitę žmogui ir viskas, o toliau „špyga su marmeladu“, jei po „padalkais“ neįsineši, eidamas iš privalomų darbų, bulvių ar lašinių; o už tai mirtis).

Getų „kolaborantai“ laikui bėgant puikiai žinojo, kad nacių įsakymų vykdymas tik laikinai palengvins jų gyvenimą, bet neišgelbės jų nuo mirties. Skaitykite daktaro J. Elkeso, Kauno geto tarybos pirmininko, testamentą. Tai sukrečiantis dokumentas, kurį kažkada išvertė į lietuvių kalbą, jo paveiktas iki širdies gelmių, poetas Sigitas Geda.

Ir, beje, Kauno geto policininkai buvo – ar jie būtų kolaborantai ar ne kolaborantai – kaip ir tūkstančiai kitų geto kalinių, sušaudyti IX forte.

Taigi, toks trumpas laikotarpis toji nacių okupacija ir tokia visam šimtmečiui velniava!
Tai gal „padėti kryžių“ ant praeities, kaip pataria vienas polemistas, pavargęs ginčytis, bet adoruojantis J. Noreiką?

Gal apskritai Rytų Europoje, ne tik Lietuvoje, nereikia judinti posovietinių mitų, mums pateikiamų kaip istorija? Gal apskritai istorija – tai ne mokslas, o menas manipuliuoti tinkamai parinktais praeities faktais, kaip šiais laikais teigia objektyvios tiesos priešininkai-propagandistai?

Tuomet kam tie išsamūs tyrimai, kuriems skirti pasauliniai universitetai, komisijos, autoritetingos akademijos ir tokios organizacijos, kaip Tarptautinis Holokausto atminties aljansas – jeigu nėra objektyvios tiesos? Tuomet ir bet kokių memorialinių lentų, su jų iškilminga retorika, kabinimai, tai vien tik šališkų nuomonių atspindys.

Jei jau istorija tiktai nuomonės, o praeitis tik politikos instrumentas.

Gal apskritai Rytų Europoje, ne tik Lietuvoje, nereikia judinti posovietinių mitų, mums pateikiamų kaip istorija? Gal apskritai istorija – tai ne mokslas, o menas manipuliuoti tinkamai parinktais praeities faktais, kaip šiais laikais teigia objektyvios tiesos priešininkai-propagandistai?
M. Zingeris


O jei net ir būtų objektyvi tiesa... Įtikėję tais „riteriais spindinčiais šarvais“ neskaito, netgi nesklaido akademinių tyrimų (kad ir Sauliaus Sužiedėlio ir Christopho Dieckmanno studijos „Žydų masinės žudynės Lietuvoje 1941 m. vasarą ir rudenį“, besiremiančios aibe dienoraščių, memuarų ir šešių valstybių archyvais, kur paminėtas savivaldybių vaidmuo, naciams ir jų kolaborantams vykdant Lietuvos žydų genocidą).

Tikėjimas mitais, tai mūsų balsingų patriotų ekstatinė būsena, juos kilstelinti į padanges. Jie pašėlsta, kai dekonstruojami mitai, šitaip viduramžių fanatikai šaukdavo „šventvagystė bažnyčioje!“ Jie perdėm įtariai žvelgia į priešininkus, klijuodami jiems Kremliaus agentų etiketes, kai jie patys yra puiki dovanėlė Kremliui, per žiūronus besižvalgančiam aplinkinėse šalyse „fašizmo“.

Kaip pastebėjo „The New York Times“ žurnalistas Andrew Higginsas, rašydamas praėjusių metų rugsėjo 10 d. apie Joną Noreiką, bet koks nutylėjimas dėl karo metų veiklos, susijusios su žydų genocidu, tai korta Kremliui į rankas. Ir kuo mes tuomet kitokie nei oficialioji Rusija, jei renkamės mitus ir manipuliacijas žmonių sąmone, o ne pilnutinę, nuodugnią tiesą, kuri, pasak evangelistų, mus išlaisvina?

Imtų ir atvirai pagaliau pasakytų, mūsų etnonacionalistai, kad žydai jiems antrarūšiai piliečiai, kad šiuos tūkstančius Šiaulių miestelėnų kaip nors galima nurašyti į išlaidas, vardan tos Lietuvos.
Ar ne šauniau gyventi su tais išpuoselėtais ir nubučiuotais šventųjų obrazdėliais negu su šiurkščia, tikroviška, nenulakuota tiesa?

O juk net ir pačioje nacių okupacinėje armijoje būta kariškių, kurie realiai gelbėjo žydus. Vien tik nacių okupacijos metų Vilniuje rastume mažiausiai du: seržantą Antoną Schmidą (susekus gestapui, jis buvo sušaudytas 1942 Vilniuje) ir majorą Karlą Plaggę – Vilniaus tankų ir kariuomenės automobilių remonto depo viršininką. Šis liko gyvas, po karo kalėjo kaip nacių kariškis ir kalėjime skaitė Alberto Camus „Marą“ (romano pavadinimas, tai metafora apie nacistinės ir apskritai masinės psichozės pražūtingumą).

Šiuo metu majoro Plagges, kaip ir A. Schmido vardas, iškaltas Jeruzalės Holokausto centro Jadvašem Gelbėtojų sienoje. Beje, A. Schmido vardu Vokietijoje 2000-aisiais buvo pavadintos kareivinės. Vokietijos gynybos ministras ta proga pasakė įsimenančius žodžius: „Mes negalime pasirinkti savo istorijos, bet mes galime pasirinkti, kokių pavyzdžių pasirenkame iš istorijos. Daugelis nusilenkė grasinimams ir diktatoriui, tačiau tik keli rado jėgų pasipriešinti. Antonas Schmidas pasipriešino.“ (NYT, 2000 gegužės 9 d.)

Tolėliau Europoje Briuselio policijos viršininkas atsisakė vykdyti netgi, atrodytų grynai biurokratinį nacių įsakymą, tą pirmąjį „žydų kilmės piliečių“ diskriminacijos etapą – surašinėti juos pagal kilmę ir tikybą. Nujautė, kuo tai kvepia.

Taip kad Noreikos žmonos bandelės, kuriomis ji neva vaišino žydų vaikus, telieka bandelėmis; tai ne konfrontacija su okupantais pasmerktųjų klausimu, ko lyg ir galėtume tikėtis iš didvyriško asmens, Lietuvoje įkelto į panteoną.

Bet ar galėtume iš jo aktyvių gelbėjimo veiksmų tikėtis? Dokumentuotų liudijimų apie J. Noreikos asmenišką požiūrį į Holokaustą nemačiau. Buvo minėta jo bičiulystė su vienu Gelbėtoju Šiauliuose, jo perspėjimas apie pavojus kažkur vežimu važiuojantiems Šiaulių žydams, tačiau nežinia, kas ir kaip, ir kiek tai atitinka tikrovę. Atvirkščiai, žinant jo pažiūras, išreikštas aukščiau minėtuose tekstuose, galgi tai kas vyko – bent jau žydų izoliavimas – atitiko jo pasaulėžiūrą, kurioje „Lietuva priklauso tik Lietuviams“ (didž. raidė – J. Noreikos)?

Keli atminties politikos Vakarų Europoje atvejai

Apskritai, kodėl mes taip nenoriai semiamės humanitarinės patirties iš Vakarų, su kuriais nūnai esame apsijungę į tvirtas sąjungas, ne tik ekonomines ar karines, bet ir, pirmiausia, vertybines sąjungas?

Juk, kalbant apie autoritetingas ir prieštaringas asmenybes ir garsenybes, ir jų veiklą nacių režimo metais – tokių nemažai esama ir Vakarų Europoje. Ją ilgiau negu Lietuvą valdė III Reichas. Paminėsiu keletą ryškiausių prieštaringų figūrų. Dėl jų buvo „pliekiamasi“ dar smarkiau, negu polemizuojama Lietuvoje.

Šiaurės Norvegijoje yra kaimelis, kuriame gimė rašytojas Knutas Hamsunas. Jį puošia originalus, talentingų architektų suprojektuotas Hamsuno muziejus. Tačiau šį statinį lydėjo aršios viešos diskusijos. K. Hamsunas nepasirašinėjo norvegiškų tekstų, nulemiančių tūkstančių žydų kilmės piliečių eliminavimą iš visuomenės gyvenimo, „netvarkė“ (koks mandagus tų, kurie gina J. Noreiką, žodelis) jų turto, tačiau rašytojas K. Hamsunas buvo idėjinis nacis, lankęs paskutinėmis karo dienomis vokiečių povandeninių laivų įgulas, pakylėdamas jų kovinę dvasią, net ir paskelbęs, nukvakusiam fiureriui nusinuodijus, apologetinį nekrologą.

To muziejaus portale stengiamasi parodyti pilnutinę tiesą. Taip ir parašyta, Nobelio laureatas, kuris „padarė fatališkų klaidų“. Ar mes tokia nebrandi visuomenė, kad baiminamės liaupsinamus asmenis nukelti nuo pjedestalo? Ar „patriotų“ psichikoje, kaip tvirtino Silvia Foti praėjusių metų interviu „The New York Times“, netelpa bent jau kiek sudėtingesnė istorinė tiesa?

Kitas pavyzdys – Emilis Nolde, talentingas vokiečių tapytojas ekspresionistas. Jis, beje, taip pat nukentėjo nuo nacių. Tačiau tuo pat metu buvo nacionalsocializmo gerbėjas, o nukentėjo už savo tapybos būdą (Hitleris nepakentė modernistų). Šiuo metu Berlyne vyksta jo paroda, kurioje Noldės biografijos dėmės niekaip nedangstomos.

O gal dar labiau tinkantys atvejai – kariškiai kaip kolaborantai su naciais. Prancūzijoje tai, žinoma, Pirmojo pasaulinio karo didvyris maršalas Petainas. Galop tapęs nacių kolaborantu vardan savaip suprantamos Prancūzijos, kai kitokio pasirinkimo II pasaulinio karo metais nebuvo.

Tiksliau, buvo likęs vien tik ginkluotas pasipriešinimas, kuris jam, matyt, atrodė beviltiškas.

Vakaruose valstybinė politika visų minėtų šalių įžymybių ar didvyrių, tapusių kolaborantais, po ilgų ir išsamių diskusijų, susikristalizuoja kaip aiški ir principinga. Kremliaus propagandininkai, mėgstantys pažvejoti drumstame vandenyje, čia lieka musę kandę.

Vakaruose valstybinė politika visų minėtų šalių įžymybių ar didvyrių, tapusių kolaborantais, po ilgų ir išsamių diskusijų, susikristalizuoja kaip aiški ir principinga. Kremliaus propagandininkai, mėgstantys pažvejoti drumstame vandenyje, čia lieka musę kandę.
M. Zingeris


Quo vadis? – Kur einame?

Sekant šią diskusiją ir jos aklavietes, dingteli mintis, kad Lietuvoje bręsta padėtis, panaši į dešiniosios lenkų diasporos ir herojizuotos praeities šalininkų Lenkijoje susipriešinimą su Vakarų ekspertinė bendrija, jai atstovaujančiomis organizacijomis ir liberaliąja visuomene dėl žydų genocido okupuotoje Lenkijoje (žr. interviu su istorike Elžbieta Janicka JAV portale „Tablet“ –„Lenkijos nacionalistų karas su Holokausto istorija“).

Kas gi mums belieka?

Lipti ant to paties grėblio?

Išspaudus iš savęs „gudro durniaus“ šypsenėlę, pristatinėti kolegoms iš Vakarų kaip yra įamžinamos Lietuvos žydų genocido vietos, nutylint kitas vietas, kitokius paminklus?
Blaškysimės, gerbiamieji. Tai, deja, realiausias artimos ateities scenarijus.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(69 žmonės įvertino)
3.6812

Top naujienos

Užkalnis. Nebesvarbu, kas bus prezidentas (11)

Jau daugiau nei savaitę Lietuva gyvena nuostabiai kaip niekada. Gal kažką gerai darė išeinanti...

Nausėdos susitikimo su Pačėsu paslaptis: pokalbio versijos skiriasi (87)

Ne tik Lietuvos verslo konfederacijos prezidento Valdo Sutkaus tarpininkavimo ir paramos prašė...

Audronė Dautartienė – netipinė šeimos gydytoja: taiko specifinius gydymo būdus ir sutaiko šeimas

„Daktarė iš didžiosios raidės. Daktarė, kuri išmano savo darbą. Daktarė, pas kurią norisi...

Dešros nori brangti, bet negali įvardino, kada bus kainų šuolis (68)

Lietuvos mėsos perdirbėjai šoke – kiaulienos kainoms sparčiai kopiant į viršų prekybos...

Beprecedentis įvykis: „Marijos radijuje“ Vytauto Landsbergio interviu buvo cenzūruotas ir užblokuotas (599)

Profesoriaus Vytauto Landsbergio teigimu, jo interviu „Marijos radijui“ buvo cenzūruotas ir...

Gyvai / LKL pusfinalis Klaipėdoje: „Neptūnas“ – „Rytas“ (16)

Trečiadienį 18.50 į pirmąjį „Betsafe-LKL“ pusfinalio serijos mūšį Klaipėdoje kyla vietos...

Amerikiečių analitikai įvertino Kremliaus ginkluotę gegužės 9-osios parade (75)

Nepaisant to, jog technika smarkiai pasenusi, o ir gamybos bazė kaip reikiant šlubuoja, Rusijos...

Visoje Europoje daugybę metų ieškotas žmogžudyste įtariamas lietuvis pagaliau sučiuptas (38)

Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas trečiadienio pavakarę pranešė, kad...

Jei norite gauti darbą, niekada nesakykite šių dalykų (12)

Dauguma žmonių žino, kaip svarbu prieš darbo pokalbį pasiruošti tai, ką reikia kalbėti,...