Tokius vaizdus knygynuose galėdavai matyti, kaip pastebi JAV žurnalistai, išėjus knygai apie Hario Poterio ir jo draugų nuotykius.
Naktinį skaitytojų ažiotažą (knygynas Krummerbooks and Afterwords dirba iki pirmos valandos nakties), matyt, sukėlė gandai, neįprasti Amerikai, neva knygai gresia būti išimtai iš apyvartos.
Tai beprecedentis atvejis JAV, kur žodžio laisvę gina Pirmoji Konstitucijos pataisa, – nors knygos ištraukas jau ir buvo paskelbę New York Magazine ir Londono solidusis „The Times“, o Jake’as Tapperis iš CNN ir Savanna Guthrie iš NBC jai skyrė laidas jos pasirodymo išvakarėse.
Natūralu, kad patikimumą to, kas šioje „bomboje“ rašoma ar cituojama, bemat paneigė Trumpo atstovė žiniasklaidai ir jo šalininkai, tokie kaip žinomas neokonservatorius Karlas Rove’as, įtakingas prezidentaujant Bushui jaunesniajam, ir šio politiko spektrogarsiakalbis – televizija Fox News. Paties knygos autoriaus asmenybę Trumpo stovykla bando menkinti ir diskredituoti.
Šiuo metu Baltieji rūmai reikalauja iš knygos leidėjo atsiprašymo ir kad išimtų ją iš apyvartos.
Kažkuo panašų atvejį, kas be ko, turėjome Lietuvoje praėjusių metų rudenį su skardžiabalse autore R. Vanagaite, bet tai buvo audra stiklinėje, lyginant su tuo, kas dabar vyksta JAV.
Michaelio Wolffo, anksčiau žinomo iš knygos apie žiniasklaidos magnatą Rupertą Murdochą, naujoji knyga – „Ugnis ir įniršis: Trumpo baltuosiuose rūmuose“ („Fire and Fury: inside Trump’s White House“) – parašyta taip, tarsi reporteris sugeria, perkuria, detalizuoja veiksmo vietos atmosferą – stiliumi, kartais JAV žurnalistų vadinamu „musė ant sienos“ – juk žinoma, musė turi platų regėjimo lauką, sykiu mato ir kiekvieną trupinį po stalu, ir ant stalo.
Knyga primena populiarią beletristiką ir gandų skiltis, ir ją atsivertus traukte traukia puslapius versti vieną po kito. Tuo pat metu „Ugnis ir įniršis (...)“ remiasi žinomais šaltiniais ir daugiau nei dviem šimtais pokalbių ar interviu – klausimas telieka vienas: ar pono Wolffo pašnekovai visad žinojo, kad yra įrašomi. Nes jų visų pasisakymai – parakas, supiltas į šią „bombą“.
Pats autorius, akiniuotas, kukliai besirengiantis ir švelniai, įtaigiai šnekantis politinių Vašingtono koridorių vilkas, šešiasdešimt ketverių metų patyręs žurnalistas, pelnęs du prestižinius apdovanojimus. Michaelis Wolffas pusantrų metų lankėsi Baltuosiuose rūmuose arba dirbo su Trumpo štabu rinkimų metu ir tvirtai gina savo tiesą ir žurnalisto garbę viešuose pasisakymuose.
Bet ar lietuviams turėtų rūpėti intrigos Amerikos politinių veiksmų teatre? Tai, kad, tarkime, buvęs Trumpo strategas Steve’as Bannonas, pasak knygos autoriaus, pavadino Trumpo rinkimų štabo vadovų, tarp kurių buvo Prezidento vyresnysis sūnus Donas, susitikimą 2016 m. vasarą su Rusijos atstovais „išdavikišku“?
Tai, kad Michaelio Wolffo šaltiniai teigia, jog – dėmesio! – nekilnojamo turto magnatas Donaldas Trumpas, oranžiniais plaukais (knygoje rasime ir jo dukters anekdotą, kodėl taip nutiko), nei ypatingai siekė, nei tikėjo tapsiąs prezidentu, žvelgdamas į rinkimų kampaniją kaip į savireklamą, o kai laimėjo, neva nusigando ir pats, – „lyg vaiduoklį išvydęs“ – o ponia Melanija verkė, supratusi, kad jai teks iš esmės keisti gyvenimo būdą iš gana uždaro į pasibaisėtinai viešą?
Arba kad ir tai, kad, pasak knygos, JAV Prezidentas 18:30 užsidaro miegamajame, apsirūpinęs McDonaldo sūrainiais, ir skambinėja pažįstamiems, ir žiūri ten įrengtus tris televizorius?
Kad ir Ivanka užsigeidė būti pirmąja JAV moterimi prezidente? Kad JAV atstovė JT yra ambicinga „kaip Liucipierius“ ir taip pat norėtų prezidentauti?
O ir tai, kaip viens kitą pravardžiuoja Baltųjų rūmų pareigūnai (kaip žinoma, Trumpo dukros Ivankos ir jo žento Jaredo Kušnerio porą Steve’as Bannonas praminė Jarvanka, ir šią abu jaunus pareigūnus suniveliuojančią pravardę išplatino liberalioji žiniasklaida).
Sklaidant šią knygą kyla įspūdis, kad Baltuosiuose rūmuose visi vienas kitą pjauna ir vienas prieš kitą intriguoja – ir vaizdelis, žinoma, kaip diena nuo nakties skiriasi nuo to, kaip pateikia reikalus publikai Baltųjų rūmų atstovai.
– Jus Prezidentas ketina paduoti į teismą ir sustabdyti jūsų knygos platinimą, – pasakė šios knygos autoriui NBC televizijos žurnalistė Savanna Guthrie.
– Ko gero, aš jiems turėčiau pasiųsti dėžę šokolado (t. y. už tai, kad mane garsina – M. Z.). Tai neįtikėtina, kad pats Prezidentas nori sustabdyti knygos išleidimą, to nebuvo valdant nei vienam jo pirmtakui. Knyga yra pagrįsta mano pokalbiais su Donaldu Trumpu ir žmonėmis, kurie su juo nuolat šnekasi (…)
– Ar jūs galėtumėte tai pagrįsti?
– Aš turiu įrašus.
Kodėl rašau apie šią knygą? Viena, norėčiau, kad ir mūsų šalyje žodžio laisvė ir žurnalistų profesionalumas bei kompetencija būtų tokie, kad įmanoma būtų parašyti tiek peno vaizduotei teikiančią knygą apie kurį nors iš valstybės vadovų.
Antra, Rusijos liberalaus radijo ir portalo Echo Moskvy redaktoriaus A. Venediktovo žodžiais, „Ugnies ir įniršio (...)“ pasirodymas liudija „didelio mąsto politinę krizę“ ir galbūt tai yra tiesa. Trečia, manau, kad apie knygos lietuvišką vertimą būtų verta pakalbėti artėjančios Vilniaus knygų mugės metu. Ir, gal svarbiausia, man regis, ji atskleidžia skaitytojui politikos teatrą kaip psichologinę dramą ir paakina pamąstyti apie nenuspėjamus šiuolaikinio pasaulio kelius.
Ką gi, jei Laisvojo pasaulio lyderiu, kaip matome iš knygos, šiuo metu yra tapęs ūmus, nelojalus bendradarbiams, neišprusęs ir save įsimylėjęs senstantis vyriškis, prisiskiriantis, sprendžiant iš jo anksčiau Lietuvoje išleistos knygos „Mąstyk plačiai, kirsk iš peties“, prie 2 procentų sėkmingiausių Žemės rutulio gyventojų, jeigu Baltųjų rūmų vidinio gyvenimo kipšynas yra tikra tiesa, tai kas galėtų būti didesnė Kremliaus politikos diversija negu šis chaosas mūsų svarbiausio sąjungininko ir, tam tikra prasme, nepriklausomybės garanto būstinėje?
Taip, yra daug svarbesnių JAV, pasauliui ir Lietuvai problemų, kurios rutuliosis 2018, negu šios „šiukšlės, išneštos iš trobos“. Tai Vašingtono santykiai su Maskva. Tai besikartojantis Trumpo apsižodžiavimas su Šiaurės Korėjos stalinuku Kim Jong Unu, besigiriančiu branduoliniu mygtuku ant jo darbastalio.
Tai Artimųjų Rytų problemos, kurias Jeruzalės pripažinimas Izraelio sostine ne tik de facto, bet ir de jure, reikalauja kuo greičiau spręsti – tai, žinoma, įvykiai Irane, išeinant žmonėms į gatves prieš šventikų režimą; Vakarų ir JAV santykiai su Pekinu ir varžymasis su Pekinu Ramiajame vandenyne ir pasaulinėje rinkoje.
Ne visur išeina kirst iš peties (angliškai šis posakis skamba stipriau, lietuviškai reikštų tiesiog spardyt subines), kaip mėgsta Donaldas Trumpas.
Ką gi, jeigu lietuviai ir kiti rytų europiečiai gyventų laimingai ir saugiai, jie galėtų iš įsisiūbuojančio JAV skandalo, kurį sukėlė Michaelio Wollfo knyga, smagiai pasijuokti. Tačiau didžiosios politikos užkampių farso, atskleidžiamo Michaelio Wulffo knygoje, jei tai bent septyniasdešimčia procentų yra tiesa, akivaizdoje Rytų europiečiams belieka kartuvių humoras.
Vargu, ar galime sau leisti sarkastiškai nusikvatoti iš politinės suirutės Amerikoje, juk mums reikalinga ne politinė klounada, o Vakarų lyderystė ir darna. Laisvajam pasauliui neturint patikimo ir nuspėjamo švyturio, teks tvirčiau apsikabinti Europą, o juk ir ši visaip kraiposi ir braška.
Paguodžia tik vis dar rusenantis tikėjimas, kad JAV demokratija ir jos institucijos, ekspertai ir lyderiai kaip nors sustyguos dabartinės administracijos politinį cirką.