Dar 2009 m. kreipdamasis į Švedijos ambasadą Lietuvoje jis rašė: „Švedijos Karalystė nepatirs didelio kultūrinio nuostolio perduodama nuosavybei keletą vienetų istorinių pabūklų. <...> Šis klausimas parodys, kiek Švedija yra geranoriškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu.“ Tokie pasisakymai Lietuvos politinėje ir socialinėje erdvėje iššaukia pašaipą, teigiant, jog tai „asmeninė nuomonė.“ Bet kaip yra iš tiesų? Šiuolaikinė praktika rodo, jog kultūrinė restitucija yra vienas svarbiausių pasaulio klausimų, neabejotinai paveikiantis politiką.
Daugelis lenkų istorikų sutinka, kad švedų okupacija XVII-XVIII a. buvo destruktyvesnė nei nacistinės Vokietijos. Ir jei ne skurdžios žinios, tai užimtų pirmą vietą regiono žmonių sąmonėje. Karų metu Abiejų Tautų Respublika prarado bemaž 40 proc. gyventojų ir daugiau niekada neatkūrė kultūrai padarytos žalos. ATR paveldo grobstymą, anot lenkų istorikės Marijos Juda, švedai realizavo sukurta teisine doktrina, tvirtinančia, jog karo grobis yra teisėtas būdas įgyti turto. Taigi kilus pirmajam ATR – Švedijos karui (1600-1629), nukentėjo ne tik Biržų pilis, bet į Upsalą bei Stokholmą išvežti gausūs Rygos ir Livonijos ordino, Varmijos ir Prūsijos miestų archyvai, bibliotekos. Reikšmingiausias grobis tąkart buvo Branevo jėzuitų, Pelplino cistersų kolekcijos bei kapitulos biblioteka Fromborke. Juos švedai išskaidė po visą šalį. Dalis turto, 1648 m. sosto atsisakius karalienei Kristinai, dovanota Vatikano bibliotekai.
Žiauriausias grobstymas vyko tvano metu (1655), kuomet švedų barbarizmą vainikavo Varšuvos rūmų destrukcija. Užpuolikai ne tik išgabeno meno kolekcijas, bet nuo sienų nugremžė auksą, išlupo marmuro grindis, langus su rėmais, židinius ir kt. Krokuvos taip pat nesigailėta. Konfliktas baigėsi 1660 m. gegužės 3 d. pasirašius Olyvos taiką. Tai bemat paskatino lietuvius ir lenkus rūpintis vertybių grąžinimu. Šis klausimas pabrėžtas dviejuose (VIII ir IX) Olyvos sutarties punktuose. „Iš švedų pusės bus grąžinti visi archyvai, karališkoji biblioteka, kiti daiktai, išvežti iš Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės.“ Deja, tuo rūpinęsis Gotfrydas fon Schröeris apsiribojo tik kuklia medžiaga, pateikta Švedijos karališkojo archyvo sekretoriaus. Situaciją mėgino taisyti karalius Jonas Sobieskis, kurio pasiuntinys Jakubas Bernikas švedų institucijose aptiko 63 vienetus iš Žygimanto Augusto bibliotekos bei 87 – iš Zigmanto Vazos kolekcijos; juos grąžinus, J. Sobieskis įtraukė į savo rinkinius.
Ironiška, darbams įpusėjus 1701 m. švedai vėl įsiveržė į Respubliką. Šįkart Švedijos karalius Karolis XII armijai liepė grobti visas kelyje pasitaikiusias vertybes. Niokoti sakraliniai pastatai, pilys, rūmai, bajorų dvarai. Iš šalies išgabenta 67 bibliotekos ir 16 archyvų. Žymi šių kolekcijų dalis vėliau žuvo gaisruose, pvz., Karališkojoje bibliotekoje Stokholme, Universiteto bibliotekoje Turku, katedros bibliotekoje Strengnese. Nors Ništato taika (1721 m. rugsėjo 10 d.) žymėjo Šiaurės karo baigtį, tačiau proga atnaujinti restitucijos temą atsirado tik Varšuvai ir Stokholmui atkūrus diplomatinius santykius 1788 m. Kitų metų pabaigoje ATR kreipėsi į Švediją reikalaudama visapusiškai įgyvendinti IX Olyvos sutarties punktą. Švedai archyvus atverti sutiko, tačiau atmetė bet kokią vertybių grąžinimo galimybę.
Šių metų liepą, Švedijos parlamentarė Björn Söder pasiūlė grąžinti Lenkijai XVII a. pagrobtą vieną iš dviejų išlikusių „Laskio statuto“ (taip pat svarbus Lietuvai) egzempliorių, kaip „geros valios ženklą“ už greitą Varšuvos pritarimą Švedijos stojimui į NATO. Anot leidinio „Politico“, Švedijos užsienio reikalų ministrė Ann Linde siūlymą atmetė, nes tai esą „teisėtas“ karo grobis. Dera priminti, jog 1974 m. Švedijos ministras pirmininkas Olafas Palme Varšuvai grąžino 1655 m. iš ATR karališkosios kolekcijos išgabentą „Stokholmo ritinį“ (16 m. ilgio ritinys vaizduoja iškilmingą Zigmanto Vazos ir Austrijos erhercogaitės Konstancijos vestuvių procesiją). Jis šimtus metų dūlėjo užmirštas Stokholmo karališkajame arsenale, o dabar yra ne tik vienintelis tokios rūšies eksponatas Lenkijoje, bet ir vienas nedaugelio Europoje.
Lietuvos kultūros vertybes grobstė ne tik švedai, rusai, bet ir patys lenkai, nors šis veiksnys mūsų istorikų bei politikų dažnai ignoruojamas. Antrojo pasaulinio karo metais Lenkija patyrė milžiniškus nuostolius. Pasak istoriko Raimundo Klimavičiaus, „manoma, kad iš šalies pagrobta 600 tūkst. kultūros vertybių ir 70 mln. spaudinių.“ Šiandien Lenkijos kultūros ministerijos duomenų bazėje sužymėti visi per karą dingę reliktai, kurių paieška rūpinasi įvairios organizacijos, pvz., kunigaikščio Motiejaus Radvilos „Trijų Trimitų fondas“ (Fundacji Trzy Trąby), grafo Felikso Sobanskio fondas (Fundacja im. Feliksa hr. Sobańskiego). Siekdami atsverti žalą, Lenkijos atstovai pasinaudojo 1944 m. rugsėjo 22 d. evakuacine sutartimi (tarp Tarybų Lietuvos ir Lenkijos) dėl gyventojų mainų, iškeldami Vilniaus kultūros vertybių išvežimo į Lenkiją klausimą. Tam įgyvendinti susivienijo įvairios Lenkijos institucijos bei patys Vilniaus lenkai.
1945 m. viduryje parengta speciali sutartis dėl Vilniaus ir Lvivo vertybių išgabenimo. Didesnį dėmesį Vilniaus reliktams rodo tai, kad, anot istorikės Vitalijos Stravinskienės, Lenkijos įgaliotinio „Evakuacijos iš sovietinės Lietuvos“ aparate buvo įkurtas specialus Kultūros skyrius. Jo vadovė Marija Rzeuska, pasitelkusi kultūros institucijose (Vilniaus universitete, Vrublevskių bibliotekoje, Vilniaus dailės muziejuje) dirbusius lenkų mokslininkus, surinko informaciją apie ten saugomas vertybes ir rūpinosi jų išgabenimu. „Iš skyriaus ataskaitų galima spręsti, jog viskas vyko slapta.“
Lenkijos atstovus domino muziejinės ir archyvinės vertybės; jos per sieną gabentos nedideliais kiekiais evakuaciniais ešelonais, kuriais vyko gyventojai. 1945 m. balandžio 25 d. ir 1947 m. gegužės 27 d. panaudota 17 ešelonų ir pervežta 129 skrynios kultūros vertybių. Kai kurie daiktai keliavo paslėpti balduose, todėl grobstymo mastas didesnis. Eksponatai daugiausiai siųsti į Varšuvos nacionalinį muziejų. V. Stravinskienės teigimu: „1945–1947 m. muziejų pasiekė 230 XVII–XX a. paveikslų, 45 raižiniai, 240 taikomosios dailės kūrinių, 450 grafikos darbų, pvz., 1744 m. išleistas LDK Statutas, 1785 m. Ukmergės pavieto aktų knygos rankraštis ir kt.“ Lietuvių ekspertams šis tėvynės skurdinimas nerūpėjo, vyravo posakis: „kam tokiais niekais per karą užsiimti.“ Tai, matyt, lėmė ne tik politinės aplinkybės, bet ir mentalitetas. Maža to, vertybių išvežimą palaikė Vilniaus lenkai, vadinę tai patriotiškumo išraiška bei aiškinę, jog turtas priklauso išimtinai lenkų tautai. Deja, Lietuva iki šiol nėra pareiškusi restitucijos teisių Varšuvos muziejams ar parengusi monografijų apie per karus kaimynų neteisėtai pasisavintą turtą.
Taigi, kodėl lietuviai vis dar nesiryžta reikalauti išvežtų kultūros vertybių? Visų pirma, manoma, kad plėšimai vyko seniai ir neverta to prisiminti. Visgi laiko trukmė restitucijos atveju neaktuali. 1994 m. Italijos kultūros ministerijos generalinis direktorius Francesco Sisinni pareikalavo Prancūzijos grąžinti 1799 m. Napoleono armijos iš Venecijos vienuolyno pavogtą milžinišką Veronezės drobę „Vestuvės Kanoje,“ kuri eksponuojama Luvre. 2010 m. italų istorikas Estore Beggiatto dėl paveikslo laišku kreipėsi į Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy sutuoktinę Carla Bruni. Ir nors kūrinys vis dar Luvre, jis įtrauktas į labiausiai Italijos trokštamų kūrinių sąrašą. Tuo tarpu 2019 m. buvęs Egipto senienų ministras ir žymus egiptologas Zahi Hawass paskelbė pradedantis lobių iš pagrindinių Europos muziejų restitucijos kampaniją. Jo grupė siekia visam laikui sugrąžinti Egiptui Rozetės akmenį, Nefertitės biustą ir Denderos zodiako plokštę, kurie neteisėtai išgabenti XVIII-XX a. O Nyderlandai pasiryžę grąžinti Šri Lankai 1765 m. Olandų Rytų kompanijos pagrobtą Kando pabūklą, esantį Rijksmuseum Amsterdame.
Antra, vyrauja įsitikinimas, jog reikalauti restitucijos iš sąjungininkų yra nevalia, nes taip esą bus pažeisti dvišaliai santykiai. Bet tai mitas! Britų istorikas David Olusoga 2018 m. renginyje „Hay literary festival“ teigė: „Jei mūsų santykiai su Sandrauga po „Brexit“ ruošiasi būti svarbesni...jie (kitos šalys) prisimena, kas nutiko, ir pamena daiktus, kuriuos iš jų paėmė. Tose šalyse jaučiamas tikras netekties jausmas – o mums kaip tautai yra naudinga klausyti tų raginimų.“ Jis pridūrė, kad artefaktų grąžinimas tarp skirtingų šalių gali nutiesti tiltus. Nigeriečių kilmės istorikas, vaikystėje atvykęs į Britaniją, ypač domisi Benino bronzos skulptūromis, kurios eksponuojamos Britų bei kituose Europos muziejuose. 1897 m. britų baudžiamoji ekspedicija įsiveržė į Benino miestą (Nigerija). Per antpuolį vietovė buvo sulyginta su žeme bei apiplėšta. Karo grobį sudarė 10 tūkst. objektų, geriau žinomų Benino bronzos vardu. Šios vertybės atgabentos į Britaniją ir aukcionuose parduotos įvairiems muziejams, siekiant padengti žygio išlaidas. Visgi nuo nepriklausomybės paskelbimo (1960 m.) Nigerija reikalauja dirbinius grąžinti. Ir nuolatinis raginimas pagaliau davė vaisių. Pirmoji įstaiga sutikusi repatrijuoti Benino bronzą, 2021 m. kovą buvo Aberdyno universitetas (Škotija). Pasak muziejų ir specialiųjų kolekcijų vadovo Neil Curtis: „Aberdyno universitetas jau anksčiau sutiko grąžinti šventus daiktus ir protėvių palaikus Kanadai, Australijai, Naujajai Zelandijai.“ Be to, Vokietija šiais metais, anot „Deutsche Welle“, grąžino Nigerijai 1130 bronzos dirbinių. Tai didžiausias restitucijos atvejis pasaulyje. Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock taip pat prižadėjo, kad šalis padės Nigerijai kurti naują muziejų Benino mieste, kur bus eksponuojama grąžinta ar paskolinta bronza.
Kitas svarbus įvykis Afrikai buvo 2017 m. Uagadugu (Burkina Fasas) Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pažadas grąžinti kontinentui kultūros vertybes. Kitais metais jis rekomendavo pakeisti paveldo įstatymą dėl kolonijinės Prancūzijos pasisavintų kūrinių restitucijos. O 2021 m. Quai Branly muziejuje (Paryžius) surengtoje ceremonijoje Benino respublikai (buv. Dahomėja) grąžinti 26 artefaktai. Tuo tarpu 2005 m. Italija Etiopijai sugrąžino Benito Musolinio 1937 m. išgabentą 1700 metų granitinį obeliską. „Lėktuvui nusileidus su obelisku, etiopai jį sutiko giedodami maldas ir verkdami iš džiaugsmo. <...> Romos universiteto senovės paminklų inžinerijos profesorius Giorgio Croci sakė: „Tai neišvengiamai gali atverti užtvankas. Tai yra Etiopijos kultūros ir istorijos dalis ir mes suprantame, kokia ji svarbi jos žmonėms.“ Šis poelgis užbaigė ginčą, kuris vyko nuo 1947 m., kai Italija pasirašė įsipareigojimą Jungtinėms Tautoms grąžinti iš Etiopijos pavogtą turtą. Visa tai Afrikai tapo pagrindu užmegzti glaudesnius ryšius su Vakarų muziejais.
Būsimo Vakarų Afrikos Edo muziejaus architektas David Adjaye 2020 m. dienraščiui „The New York Times“ sakė: „Objektų grąžinimas XXI a. nebėra diskusija.“ Tačiau kritikos nemažėja. Antai vienas iš Humbolto forumo (Berlynas) įkūrėjų, istorikas Horstas Bredekampas apkaltino post-kolonijinius kritikus antisemitizmu. Tai rodo siekį apsaugoti kolekcijas ir vakarų mokslo tradicijas. Didieji muziejai akcentuoja, jog atidavę eksponatus liks tušti, tačiau britų istorikas, žurnalistas Sathnam Sanghera leidiniui „BBC History Magazine“ teigė: „Britų muziejus eksponuoja tik 1 proc. kolekcijų. Likusios yra rūsiuose.“ Kita vertus, muziejai teisinasi, jog eksponatai yra per trapūs judinti. Tai kartojo Vienos etnografijos muziejaus direktorius, kai šiemet Meksikos prezidentas Andrés Manuel López Obrador dar kartą paragino Austriją grąžinti actekų valdovo Montesumos II karūną, sukurtą iš žalių kecalio paukščio plunksnų ir dekoruotą auksu. Nors austrų teisininkai, pasak „Yucatan Magazine,“ tvirtina, jog „pats laikas grąžinti relikviją, nes tai leidžia naujausios technologijos.“ XVI a. karūną, kaip karo grobį, išsivežė ispanai, o XIX a. pr. ji atsidūrė Vienoje. Beje, per šio Meksikos prezidento vadovavimą į tėvynę jau grįžo daugiau nei 6 tūkst. iki-kolumbinių dirbinių.
Visgi komplikuočiausia restitucija yra susijusi su Indija ir Graikija. Pasak škotų istoriko William Dalrymple, vienas pirmųjų indiškų žodžių anglų kalboje buvo hindi slengas „loot“ (plėšti). O norint tai suvokti, reikia apsilankyti Powis pilyje, Velso pasienyje, kur eilėje kambarių pūpso XVIII a. Britų Rytų Indijos kompanijos karo grobis. Šiame privačiame name sukrauta daugiau Mogolų artefaktų nei bet kuriuose Indijos, Irano ar Pakistano muziejuose. Kitaip tariant, britų muziejai spindi dėka apiplėštos Indijos. Iki 2022 m. Indija susigrąžino daugiau nei 200 kultūros objektų, tačiau nei vienas jų nebuvo kolonijinis grobis. Britų imperijos plėšimo mastas šalies vyriausybę sudomino tik po 2015 m. kongreso nario Shashi Tharoor kalbos „Oxford Union,“ kuomet šis pareiškė, kad Britanija turėtų sumokėti Indijai reparacijas už kolonializmo laikotarpį. Beje, ši kalba įvertinta ne tik Indijoje, bet ir aplodismentais sutikta pačių britų. Šiandien tarp reikšmingiausių objektų, kuriuos siekia susigrąžinti Indijai, yra Nasako deimantas („Šyvos akis“), Tipu sultono kardas, mechaninis tigras, Koh-i-Nooro deimantas ir kt. 2013 m. lankydamasis Indijoje, tuometis Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas pripažino nepritariantis Koh-i-Nooro grąžinimui, nes tai „ištuštintų šalies muziejus.“ Tiesa, deimantas saugomas ne muziejuje, o puošia karalienės motinos karūną Taueryje. Atgauti relikviją labiausiai trokšta sikhų imperijos valdovo Randžito Singho palikuonis Kanwar Dalinderjit Singhas, kurio šeima turi britų išvežtų daiktų sąrašo originalą. „Laikas atlyginti už pagrobtus lobius. Nuostolis didesnis nei tas, kuris priklauso valstybei,“ – sako jis. 2001 m. Kanwar Dalinderjit Singhas parašė laišką karalienei Elžbietai II prašydamas deimantą išsiųsti į Auksinę šventyklą. Formaliame atsakyme teigta, jog „karalienė įdėmiai atkreipė dėmesį į jo pastabas.“ Taigi Indijos vyriausybė nenustoja siekti išsibarsčiusio paveldo susigrąžinimo.
Visai kitaip elgiasi Graikija, kur nuo 1832 m. kovoja su Britų muziejumi dėl 1801 m. Britanijos ambasadoriaus Osmanų imperijoje lordo Elgino neteisėtai išgabento Partenono marmuro skulptūrų, kurios nuo 1816 m. eksponuojamos Londone. Kampanija ypač suaktyvėjo nuo 2009 m., kai Akropolio papėdėje iškilo naujas muziejus, atsakas į tvirtinimus, kad Atėnai stokoja tinkamos vietos saugoti marmurą. Be to, 2014 m. Graikijos vyriausybė pasamdė teisininkų komandą patarti dėl eksponatų grąžinimo bei 2019 m. šiuo klausimu užsitikrino Kinijos prezidento Xi Jinpingo paramą. Į visus reikalavimus muziejaus administracija atkerta remdamasi 1963 m. aktu, kuris draudžia grąžinti muziejų kolekcijose esančius eksponatus. Jo nejaudina net graikų siūlymas mainais paskolinti auksinę Agamemnono kaukę. Tiesa, Viktorijos ir Alberto muziejus 1964 m. Birmai grąžino karališkąją Mandalajaus regaliją, o Britų muziejus 1983 m. – sfinkso barzdos fragmentą Egiptui. Nors šie žingsniai, apeinant įstatymą, įvardijami kaip „nuolatinės paskolos.“ Nepaisant to, Graikijos valdžia nepasiduoda ir kiekvieną kartą lankydamiesi Britanijoje jos premjerams tai primena. „Britų muziejus nenori grąžinti marmuro, nes tai reikštų pagrindinio traukos centro pabaigą,“ – yra sakęs Graikijos ministras pirmininkas Kyriakos Mitsotakis. O paveldo valdymo organizacijos direktorius Evangelos Kyriakidis šią įstaigą praminė „kolonijinės eros atgyvena.“
Žinant šiuos atvejus (paminėta tik maža dalis), Lietuvos abejingumas ir pašaipumas savo senajam paveldui stebina. Vasaros pradžioje premjerė Ingrida Šimonytė Valdovų rūmuose apžiūrėjo vaikiškus Žygimanto Augusto šarvus. Bet ar ji matė juose tik įmantriai kaltą geležį, ar prisiminė LDK istoriją? O gal lietuviams išties verta išsižadėti LDK naratyvo (tautiečiams nesisavinti LDK ne kartą siūlė VU istorikas Alfredas Bumblauskas) ir pasilikti ties sukiužusia tarpukario žemine greta melioracijos griovio. Galop tik žmogus, gerbiantis savo istoriją, niekada neišsižadės ir išgrobstyto paveldo.
