Karalienė Elžbieta II buvo tartum prieš ją valdžiusios Viktorija ir Elžbieta I – mergaitė, kuri niekada neketino užsidėti karūnos. Ankstyvą 1926 m. balandžio 21 d. trečiadienio rytą gimusiai mažajai Elžbietai Aleksandrai Marijai buvo lemta, jos motinos Elžbietos Bowes-Lyon žodžiais tariant, „laiminga santuoka“. Kaip savo naujausioje knygoje „Mūsų laikų karalienė: Elžbietos II gyvenimas“ (angl. Queen of Our Times: The Life of Elizabeth II, 2022) rašo britų žurnalistas Robertas Hardmanas: „Šiandien mums atrodo įprasta, jog pirmoji televizijos amžiaus monarchė gimė tuo pačiu metu, kaip ir medija, per kurią pasaulis ją pažins.“
Būtent 1926 m. sausio 26 d. škotų inžinierius, išradėjas Johnas Logie‘is Bairdas pademonstravo mechaninę televizijos sistemą Karališkosios institucijos nariams, kurią praminė „televizoriumi“. To meto Britanijos žmonės vis dar gydėsi Didžiojo karo sukeltą šoką. Didžiuma tautos buvo gimusi valdant karalienei Viktorijai, kurios sūnus Artūras, Konachto hercogas, bus vienas iš Elžbietos krikšto tėvų. Blakpule gyveno paskutinis kareivis, dalyvavęs lengvosios brigados puolime per Krymo karą. O Alabamoje (JAV) – Cudje‘as Lewisas, paskutinis žinomas likęs gyvas asmuo, plaukęs paskutiniu vergų prekybiniu laivu „Clotilda“, gabenusiu žmones iš Afrikos į Ameriką, rengėsi publikuoti savo istoriją leidinyje „Journal of American Folklore“. Tai buvo pasaulis, kuriame pasirodė Elžbieta.
Jos motina, Jorko kunigaikštienė, labai norėjo dukters. Tapęs tėvu džiaugsmu netvėrė ir kunigaikštis Albertas. „Jūs nežinote, koks milžiniškas džiaugsmas lydi Elžbietą ir mane, sulaukusius mūsų mažosios mergaitės“, – rašė jis motinai karalienei Marijai. Kūdikis automatiškai tapo trečiuoju kandidatu eilėje į Britų imperijos sostą, nors niekas nemanė, kad kada nors jį užims. Karaliaus Jurgio V įpėdinis, Velso princas Edvardas, visiems žinomas kaip Davidas, buvo geidžiamiausias jaunikis žemėje. Taigi tikėta, kad vieną dieną jis sukurs šeimą. Net tie, kurie žinojo apie šarmingo princo susižavėjimą vedusiomis moterimis ir tikimybę, kad jis galbūt niekad nesusilauks paveldėtojo, vis tiek manė, kad jo brolis susilauks dar vaikų, ypač – sūnaus, kuris peršoktų vyresnę seserį paveldimumo teisės eilėje.
Mažajai Elžbietai buvo vos trys mėnesiai, kai tėvai išsirengė į šešių mėnesių turą po Australiją, Naująją Zelandiją, Fidžį ir Panamą. Naujojoje Australijos sostinėje Kanberoje užbaigtas statyti naujas Parlamento pastatas ir reikėjo, kad jį oficialiai atidarytų karališkieji asmenys. Motina baiminosi už tūkstančio mylių palikti mažylę, todėl ši kelionė jai virto agonija. „Kūdikis buvo toks mielas, žaisdamas su Berčio uniformos sagomis, kad tai mane bemaž pakirto,“ – vos išvykusi rašė ji karalienei Marijai.
Princesė buvo patikėta ją dievinančių senelių, karaliaus Jurgio V ir karalienės Marijos, globai. Kiekvieną rytą atnešus kūdikį karalienė sušukdavo: „Štai, atkeliauja bambino!“, o karalius toli esantiems tėvams išdidžiai pranešdavo apie kiekvieną jos išdygusį dantuką. Šiems sugrįžus iš kelionės (jos metu pora gavo 3 tonas žaislų kūdikiui), Elžbieta nenustojo mėgautis senelių dėmesiu. 1928 m., Jurgiui V apsistojus Bognore, kur sveiko po krūtinės operacijos, anūkė atvežta, kad padėtų atgauti jėgas. Jam patiko stebėti ją statančią smėlio pilis, o mergaitė džiūgavo žaisdama su jo papūga ir kernterjero veislės šuneliu Snipu. Kaip teigė anglų aukštuomenės rašytoja ledi Cynthia Asquith, „kartą karalius buvo užkluptas ropojantis po sofa. ,Mes ieškome Lilibet plaukų segtuko,ʻ – paaiškino jis.“ Tuo tarpu per jos ketvirtąjį gimtadienį senelis padovanojo pirmąjį ponį, vardu Pegi. Taip prasidėjo ilgai trukusi Elžbietos meilė jodinėjimui.
Taigi iki jos dėdės Edvardo VIII sosto atsisakymo Elžbietos ir Margaret gyvenimas tekėjo be rūpesčių. Mažosios princesės skyrėsi nuo kitų savo luomo vaikų, kurie tėvus matydavo tik akimirką vakare prieš miegą. Kiekvieną rytą jos pradėdavo apsilankymu tėvų miegamajame, kur, anot princesių guvernantės Marion Crawford, vykdavo linksmybės (angl. high jinks). Negana to, pagrindinis paveikslas, puošęs Jorkų kunigaikščių valgomąjį, vaizdavo ne kokį nors rūstų protėvį, o penkerių metų princesę Elžbietą su šuneliu (aut. Edmondas Brockas). Iki šiol drobė priklauso šeimai (ne Karališkosios kolekcijos dalis).
Karalius Jurgis V užgeso staiga; prie to prisidėjo ne tik prasta sveikata, bet ir mylimos sesers Viktorijos mirtis, ir didelės gydytojo skirtos morfino dozės. Motinos atvesta, Elžbieta išvydo aplink senelio karstą garbės sargyboje stovinčius jo sūnus. „Tai buvo nuostabu. Ir visi buvo tokie tylūs, – vėliau ji pasakojo guvernantei. – Tartum karalius būtų užmigęs.“ Nuo tada valdovu tapęs Edvardas VIII vis dažniau leido laiką su amerikiete Wallis Warfield Simpson, pradėjusia skyrybų procesą. 1936 m. lapkričio 16 d. karalius ministrui pirmininkui Stanley‘iui Baldwinui pranešė, jog planuoja vesti ponią Simpson, o jei jam nebus leista, atsisakys sosto. Reikalams klostantis ne jo naudai, Edvardas VIII nusprendė atsižadėti karūnos dėl meilės. Šis įvykis pakeitė idilišką princesių gyvenimą. Šeima persikėlė iš jaukių Pikadilio namų į Bakingemo rūmus, o Elžbietos tėvą, dabar tapusį Jurgiu VI, užgriuvo atsakomybės našta. Pasak britų istorikės Kate Williams, Elžbieta niekada neatleido dėdei, įstūmusiam tėvą į monarcho rolę, žinant, kad šis valdė sekinamo Antrojo pasaulinio karo metais.
Įsiplieskus karui Elžbietai buvo trylika metų, todėl kaip visi Londono vaikai ji su seserimi buvo išvežtos iš miesto, baiminantis bombardavimų. Reaguodama į masinį žmonių judėjimą princesė Elžbieta pasakė pirmąją savo viešą kalbą iš Vindzoro rūmų svetainės per BBC vaikų valandą, siekdama pakelti visuomenės kovinę dvasią. Ji kreipėsi į vaikus, atskirtus nuo šeimų: „Mano sesuo Margaret ir aš labai jus užjaučiame, nes iš patirties žinome, ką reiškia būti toli nuo tų, kuriuos labiausiai mylite.“
Karui įsibėgėjus princesė vis labiau palaikė sunkioje padėtyje atsidūrusią tautą. 1943 m. ji nufotografuota prižiūrinti savo žemės plotelį Vindzore kaip Vyriausybės kampanijos „Kask už pergalę“ (angl. Dig for Victory) dalį, kuomet žmonės raginti naudoti sodus ir kiekvieną laisvą žemės plotelį daržovėms auginti, kovojant su maisto krize. Sulaukusiai šešiolikos Elžbietai suteiktas Grenadierių gvardijos garbės pulkininkės vaidmuo, simbolizavęs jos karinį įsitraukimą į tuometinius įvykius. 1944 m. ji primygtinai pareikalavo leisti prisijungti prie Pagalbinės teritorinės tarnybos (ATR) moterų atšakos britų armijoje. Galop, 1945 m. kovą, Elžbieta pradėjo mokytis mechaniko amato. Olderšote princesė išklausė vairavimo ir transporto priemonių techninės priežiūros kursus, o kvalifikaciją įgijo balandžio 14 d. Tada žiniasklaida ją praminė „princese automechanike“.
Britanijai 1945 m. gegužės 8 d. (Europos pergalės dieną) švenčiant karo pabaigą, karalius Jurgis VI su žmona, stovėdami Bakingemo rūmų balkone, mojavo susirinkusiems žmonėms, o pradėjus temti karine uniforma apsirengusi Elžbieta kartu su seserimi in cognito įsimaišė į minią. 1985 m., pasakodama BBC apie tą dieną, karalienė Elžbieta II sakė: „Prisimenu, kaip bijojome būti atpažintos, todėl užsitraukiau uniformos kepurę ant akių.“ Ji teigė, kad matant besilinksminančius žmones ją „užliejo laimės ir palengvėjimo potvyniai“. Sklido gandai, kad princesės net buvo prisijungusios prie conga šokio eilės, nusidriekusios „Ritz“ viešbutyje. „Manau, kad tai buvo viena įsimintiniausių dienų mano gyvenime,“ – prisipažino vėliau. Vis dėlto, Winstonui Churchilliui pralaimėjus pirmuosius pokario rinkimus, šalis susimąstė apie naujo monarcho idėją.
Po dvejų metų, 1947 m. lapkričio 20 d., Elžbieta ištekėjo už Graikijos ir Danijos princo Philipo Mountbatteno, nors vedyboms prieštaravo jos tėvas, įsitikinęs, kad duktė santuokai per jauna. Atsakydamas į siūlymus, jog vedybos turi būti nepastebimos, V. Čerčilis jas pavadino „spalvų blyksniu sunkiame kelyje, kurį turime nukeliauti,“ – tad santuoka paversta atsinaujinimo iškilmėmis.
Princas Čarlzas gimė 1948 m. lapkričio 14 d. Džiūgavo visi, tačiau princo Philipo aplinkui nesimatė. „Jis buvo užsiėmęs, žaisdamas skvošą, bet apie įvykį informuotas, – sakė karališkosios giminės ekspertė Jannie Bond. – Po ilgo darbo jis atėjo apsirėdęs sportine apranga, matyt, nešinas rožių ar raudonų gvazdikų puokšte.“ Po kelių mėnesių Elžbieta išvyko į Maltą, kur jos vyras tarnavo laivyno karininku, palikdama sūnų seneliams. „Šis išsiskyrimas nepadarė didelės įtakos jos santykiams su sūnumi, bet suteikė jaunosios Elžbietos ir Philipo porai laimingiausius jų gyvenimo metus,“ – sakė J. Bond. Ilgus metus XVIII a. Guardamangia vila, kurioje gyveno pora, buvo palikta griūti, nes tęsėsi naujųjų šeimininkų ginčas su valstybe. 2019 m. pastatą įsigijo Maltos Vyriausybė ir pradėjo restauravimo darbus, todėl greitu metu tikimasi ją atverti turistams.
„Tai buvo tobulai laiminga diena,“ – apie 1952 m. vasario 5 d. vėliau rašė vienas laikraščių. Nors sirgo, karalius Jurgis VI jautėsi pakankamai gerai, kad leistųsi į zuikių medžioklę savo mylimame Sandringamo dvare. Grįžęs jis papietavo su žmona bei jaunesniąja dukterimi ir nuėjo pailsėti į miegamąjį. Už tūkstančių mylių, Kenijoje, jo vyresnioji duktė Elžbieta taipogi patyrė daug įspūdžių, nes rankine kamera filmavo raganosius, karpuočius, babuinus ir dramblių bandas. Tačiau kitą dieną jos pasaulis apvirto aukštyn kojomis. Vasario 6 d. miegodamas mirė jos tėvas ir jauna moteris tapo karaliene. „Tai diena, kurią net po 70 metų vis dar prisimenu dėl savo tėvo, karaliaus Jurgio VI, mirties ir savo valdymo pradžios,“ – rašė ji sukakties pranešime vasario mėnesį. Tėvo mirties rytą dvidešimt penkerių metų Elžbieta sėdėjo tarp seno figmedžio šakų suręstame namelyje, iš kur stebėjo prie girdyklos pėdinančią dramblių bandą. Šis epizodas, pasak amerikiečių biografės Sally Bedell Smith, „nubrėžia romantišką liniją iki 1558 m., kai Elžbieta I, sėdėdama po ąžuolu Hatfieldo dvare, išgirdo apie karalienės Marijos mirtį ir suprato, kad tapo nauja valdove – taipogi sulaukusi dvidešimt penkerių metų.“
Sunkiai sergantis Jurgis VI, kuriam buvo diagnozuotas plaučių vėžys, pats negalėdamas keliauti pavedė Elžbietai su vyru leistis į keletą mėnesių truksiančią kelionę po Sandraugos šalis. Sausio 31 d. jis išlydėjo dukterį Londono oro uoste. Spauda rašė, jog „karalius buvo linksmas ir sveikas“. Tai buvo paskutinis kartas, kai jiedu matėsi. Vasario 6 d. dėl atstumo ir sudėtingos komunikacijos žinia apie karaliaus mirtį Kenijos kaimą pasiekė pavėluotai. Ji buvo perduota privačiam princo Philipo sekretoriui, o Philipas apie tai pranešė žmonai, kai jiedu grįžo į medžiotojų namelį Saganoje.
Be jokių ceremonijų ir net suvokimo, tačiau pagal britų tradicijas, Elžbieta tapo karaliene. Pirmuosiuose laikraščių puslapiuose švietė: „Tegyvuoja karalienė Elžbieta“, o kartu pažymėta: „Jos Didenybė, išblyškusi nuo sielvarto, lėktuvu grįžta namo.“ Naujoji karalienė išliko rami, išskyrus vieną akimirką lėktuve. „Karalienė trumpai paliko savo vietą. Grįžus jos veidas buvo sustingęs, bet kitiems keleiviams buvo akivaizdu, kad būdama tualete ji ilgai verkė,“ – „The Guardian“ rašė britų žurnalistas Nicholasas Bestas. Lėktuvui nusileidus greitai atnešta juoda suknelė, kad monarchė galėtų išlipti tinkamai apsirengusi. Oro uoste ją sutiko trys – buvęs, esamas ir būsimas – Britanijos ministrai pirmininkai Clementas Attlee‘jus, Anthony‘is Edenas ir Winstonas Churchillis. Anot K. Williams, sužinojęs apie karaliaus mirtį, „W. Churchillis gausiai verkė bei skundėsi, kad nepažįsta naujosios karalienės ir kad ši tėra vaikas.“
Vis tik Elžbieta II įrodė esanti tinkama naujajam vaidmeniui. „Aš daugiau nebejaučiu nerimo ar susirūpinimo, – sakė ji. – Nežinau, kas tai, bet aš kažkaip praradau visą savo baikštumą, tapusi suverene ir turėdama priimti ministrą pirmininką.“ Taigi W. Churchillis greitai pakeitė savo nuomonę. „Viso pasaulio kino žmonės, išnaršę pasaulį, nerastų labiau šiai daliai tinkamo asmens.“
1953 m. birželio 3 d. Elžbieta buvo karūnuota Vestminsterio abatijoje. Ji tapo šešta moterimi istorijoje, užkopusia į Britanijos sostą. Be to, tai buvo pirma karūnacija, kurią filmavo televizijos kameros; transliaciją šalyje stebėjo 27 mln. žmonių, o dar 11 mln. klausėsi per radiją. Daugelis tų, kurie prisimena iškilmes, apibūdina jas kaip būtiniausią šventę, žyminčią naują optimizmo bangą atsigaunant pokarinei Britanijai. Tai buvo pokyčių epocha Britų imperijai, kuri pamažu nyko, jos valdomiems kraštams reikalaujant nepriklausomybės. 1945–1965 m. laikotarpiu imperijos valdinių skaičius susitraukė nuo 700 mln. iki 5 mln. gyventojų. Jurgis VI regėjo save kaip imperijos karalių, o karalienė Elžbieta tapo Sandraugos karaliene.
Karūnacijos data buvo skrupulingai parinkta meteorologų, tvirtinusių, kad tai statistiškai geriausia diena sulaukti saulėto oro, tačiau nejučia prapliupo lietus. Tiesa, karalienė išvengė liūties, kai su Edinburgo kunigaikščiu spindinčioje aukso karietoje, traukiamoje aštuoneto žirgų, keliavo iš Bakingemo rūmų į Vestminsterį. Žinoma, ceremonijoje neapsieita be mažų nesklandumų. Oficialia karūnacijos suknele vilkinti karalienė negalėjo pajudėti. Jos drabužiai kibo už kilimo ir neleido jai žengti į priekį, todėl arkivyskupui kelis kartus ištarė: „padėkite man!“ Nors kartu su šešiomis „karūnacijos freilinomis“ praktikavosi nešioti ceremonijos apdarus, pasitelkusi jardus lino, imituojančio ilgą šleifą, tačiau neatsižvelgė į realaus drabužio svorį. Bet galiausiai viskas pavyko puikiai. Arkivyskupui uždėjus karalienei ant galvos gryno aukso 1661 m. nukaldintą Šv. Edvardo karūną, visi buvusieji bažnyčioje tris kartus unisonu sušuko: „Dieve, sergėk karalienę!“, o Londono Taueryje nuaidėjo 21 pabūklų salvė. Tai buvo ženklas miniai lauke, jog tuojau prasidės karališkasis paradas.
Karalienė Elžbieta II dėl oro skydžių buvo daugiausia keliavusi monarchė. 1953–1954 m. ji praleido šešis mėnesius turnė po Sandraugos valstybes. Be užsienio vizitų jos palikimas yra politinis neutralumas, kuriuo ji rodė konstitucinės monarchijos pavyzdį. Valdant Elžbietai II, britų monarchija prisivijo monarchijas visoje Europoje ir suteikė moterims tokias pačias teises į sostą kaip ir vyrams. 2013 m. nuspręsta, kad sostą gali užimti pirmagimis, nepaisant, ar jis vyriškos, ar moteriškos lyties. Be to, Elžbieta II įrodė, kad moterys gali atlikti darbą taip pat gerai, kaip ir vyrai. Karalienė Elžbieta II Britanijos soste išbuvo 70 metų ir 213 dienų, šitaip tapdama antrąja ilgiausiai valdžiusia monarche istorijoje (pirmasis – Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, valdęs 72 metus ir 110 dienų). Su jos mirtimi baigėsi ištisa Britanijos epocha, kurioje karalienė buvo tapusi britų tautos identiteto simboliu.
