Nėra žmogaus, kuris būtų gimęs vėlyvojoje Sovietų Sąjungoje ir nežinotų, kas tokia Pugačiova. Mano vaikystėje ji skambėjo iš visko, kas tuo metu grojo: televizoriaus ekranų ir juostinių magnetofonų. Tai buvo mūsų tėvų muzika, su kuria paauglystėje neišvengiamai atsiranda konfliktas (ji tau tampa pajuokos objektu, kažkuo vengtinu, senamadišku), bet laiko atstumui nuo vaikystės didėjant vėl ima jaudinti, nes jos melodijose įsispaudė tavo vaikystės fragmentai, skambant šiai muzikai tu matai save mažą, basą ir nerūpestingą, jaunus, laimingus tėvus ir giedrą, saulėtą dangų.
Būtent taip veikia atmintis – bent jau aš neatsimenu nė vienos apsiniaukusios dienos iš savo vaikystės, ten visada šviečia saulė. Ta pati smegenų chemija turbūt kažką panašaus transliuoja ir tiems milijonams rusų, kurie šiandien taip nori, kad grįžtų SSRS. Jiems ten šviečia cheminis nostalgijos rojus, kurio iš tiesų nebuvo. Ir ypač ryškiai jis šviečia skambant vaikystės muzikai, kurioje ryškiausia žvaigždė besąlygiškai yra Pugačiova.
Dar Tolstojus yra minėjęs, kad nekenčia muzikos, nes skirtingai nuo visų kitų menų ji nekontroliuojamai veržiasi į tavo sielą, tai yra prieš tavo paties valią daro su tavimi ką nori. Skambant muzikai jis visada verkdavo.
Šiuolaikinis suaugęs žmogus gali bent jau kontroliuoti, kokiai muzikai jis leis skalauti jo sielą, o vaikystės muzikos, kaip ir tėvų, tėvynės arba imperijos, kurioje gimei, nepasirinksi. Tavo sąmonei bundant tu iš esmės jau žinojai, kas yra Pugačiova, nes jos dainos skambėjo, kai dar buvai nesąmoningas. Tavo protas galėjo pabusti nuo „Arlekino“ garsų – jos pirmo pašėlusio šlagerio, po kurio ji tapo nekvestionuojama SSRS estrados karaliene ir išlaikė šį titulą kelis dešimtmečius. Kitaip sakant, Pugačiova milijonams sovietinių kūdikių yra tas pats, kas Preslis ir Sinatra mano kartos amerikiečiams, Dalida ir Dasenas prancūzams, Bitlai britams ar ABBA švedams – tėvų ir vaikystės muzika. Vos tik Švedijoje užgimė ABBA, sovietai atrado ALLĄ.
Tik amerikiečiams, britams, prancūzams ir švedams po natūralaus paauglystės maišto nebereikėjo toliau konfliktuoti su savo tėvų stabais, o mums tokia dalia teko. Griuvus SSRS visa Rusijos pop muzika asocijavosi su imperine praeitimi ir visą tą vaikystės kultūrinį sluoksnį su jos animaciniais, vaidybiniais filmais, muzika ir anekdotais teko iš savęs šalinti. Tai yra viską, kas buvo primesta išorinių jėgų ir nesusiję su tavo savastimi, tautybe ir atsisukimu į Europą.
Iki pat šios dienos aš neatsimenu savęs jutube ar spotifajuje ieškančio Pugačiovos dainų. Girdėdavau jas keliaudamas po Rusiją ar kitas posovietines šalis, ir taip, jos pašiaušdavo sielą, kažkokios bangos užliedavo, bet jos eidavo ne iš vaikystės, o iš kažkur toliau – lyg kito tavęs gyvenimo. Tarsi tu ir tavo vaikystė būtų du atskiri dalykai, išaugę vienas iš kito, bet anaiptol netapatūs.
Kita vertus, pati Pugačiova, kaip ir Elžbieta II, atrodė amžina, nesibaigianti. Tavo sąmonei brėkštant ji jau buvo ryškiausia žvaigždė, per tavo pilnametystę ji vis dar buvo zenite, tu jau pradėjai senti, o ji tuo metu įsisuko į santuokų maratoną. Ir ne šiaip santuokų, o viena už kitą skandalingesnių. Vienas jaunikis aštuoniolika metų už ją jaunesnis ir visa Rusija aikčioja, purkštauja, bet Pugačiova nestabdo. Skyrybos ir nauja santuoka. Antro bandymo amžiaus skirtumas – dvidešimt septyneri metai. Įsivaikinami du kūdikiai, kurių pilnametystės ji sulauks (duok jai, Dieve, sveikatos) būdama aštuoniasdešimties su viršum. Visa tai ją toliau išlaiko dėmesio ir visuotinių apkalbų olimpe.
Autoritarizmui Rusijoje tirštėjant ji laikosi santūriai, nepolitikuoja, vasario 24-ąją prasidėjus karui su visa šeima palieka šalį. Jos vyras, garsiausias Rusijos stendaperis, iš karto nutraukia tyla, kalba apie viską drąsiai ir aštriai, tuo užkirsdamas sau bet kokius kelius sugrįžti. Pugačiova tuo tarpu tyli. Ir staiga rugpjūčio pabaigoje milžiniškai visų nuostabai ji grįžta į Maskvą. Be vyro, bet su abiem vaikais. Mokslo metai prasideda, vaikams reikia į mokyklą, sako ji žurnalistams.
Kita jos frazė, apskriejusi Rusijos portalus: „Darysiu tvarką galvose“. Viena pirmųjų nueina atsisveikinti su mirusiu Gorbačiovu, su lengvu sarkazmu atsikirtinėja ją ir jos vyrą puolantiems Rusijos propagandistams ir visa tai atrodo kaip pralaimėjimas: bandymas kad ir išdidžiai, bet visgi užbaigti išvykimu iš Rusijos pradėtą protestą prieš žmogėdrišką Kremliaus karą ir pamažu vėl legitimizuotis tėvynėje, užmerkiant akis prieš tai, kur link ši toliau judės.
Būtent taip nuviliamai šis grįžimas atrodė man, viską stebinčiam iš šalies. Jiedu su vyru buvo neabejotinai garsiausia rusų pora iš protestuojant palikusių Rusiją. Kažkas iš rusų man bandė sakyti, kad savo grįžimu ji meta iššūkį Kremliui. Maždaug: esu Pugačiova, širdžių karalienė, ir ką jūs man padarysit? Gyvenu ir gyvensiu, kur ir kada panorėsiu.
Nepatikėjau. Palaikiau tai kapituliacija.
Bet štai praeina vos trys savaitės ir aš pirmą kartą nuo interneto egzistavimo pradžios pradedu savo rytą Vilniuje visu garsu leisdamas Pugačiovos dainas.
Kas gi tokio įvyko? Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo, paprastas įrašas instagrame, savo aštrumu toli gražu neprilygstantis daugybei Kremliaus režimo kritikų pasisakymų. Jos vyras, Maksimas Galkinas, paskelbiams Rusijos užsienio agentu. Tai yra toks savotiškas Kremliaus apynasris, kurį turi nešioti užsienyje esantys opozicionieriai, netgi tokios informavimo priemonės kaip „Meduza“ ir „Dožd“.
Maždaug, gali loti, ką nori, bet privalai po tuo publikuoti ilgą tekstą spausdintinėmis raidėmis, kad šis įrašas yra sukurtas arba platinamas masinių informacijos priemonių arba Rusijos juridinio asmens, vykdančio užsienio agento funkciją. Atsisakiusių šio apynasrio Rusijoje laukia teisinis persekiojimas. Ir kai šis apynasris buvo uždėtas Galkinui, Pugačiova pratrūko: „Kreipimasis į Rusijos Federacijos Teisingumo ministeriją. Prašau įrašyti mane į mano mylimos šalies užsienio agentų gretas, kadangi solidarizuojuosi su savo vyru, sąžiningu, doru ir nuoširdžiu žmogumi, tikru ir nepaperkamu Rusijos patriotu, linkinčiu Tėvynei taikaus gyvenimo, žodžio laisvės ir pabaigos mūsų vaikinų žūtims dėl iliuzinių tikslų, pavertusių mūsų šalį išvara (rus. изгоем) ir apsunkinančių mūsų piliečių gyvenimą. Ala Pugačiova.“
Būtų tai buvę bet kieno kito žodžiai, sprogimo nebūtų įvykę. Bet tai parašė žmogus, vis dar turintis tiesioginę prieigą į ištisas kelias kartas rusų širdžių, toji, kurios balsas milijonų sąmonėje yra apvilktas vaikystės prisiminimais ir jaunystės aistromis, pirmaisiais bučiniais ir ta iliuzine nostalgija sovietmečiui, kuri atmintyje generuoja nepalyginamai daugiau šviesos, nei jos iš tiesų ten buvo.
Taip, šiame įraše nėra nė žodžio apie Ukrainos kančias, žūstančius civilius, bombarduojamus miestus, bet reikia suvokti auditoriją, kuriai skirti šie žodžiai, ir aplinkybes, kuriomis jie yra publikuojami. Pugačiova visa tai kalba ne iš saugaus užsienio, o grįžusi į represijų siaubiamą Rusiją, atsivežusi čia savo vaikus – pažeidžiamiausią dalį savęs, iš esmės, apnuogintus savo achilo kulnus. Pasakyti tai, ką ji pasakė, šiandienos Rusijoje yra didžiulė drąsa ir aš net bijau spėlioti, kuo jai visa ta baigsis, ar Kremliaus apsišaukėliai išdrįs pakelti ranką prieš tikrąją rusų širdžių karalienę. Kad ir kaip būtų, šiuo įrašu ji davė galingą pavyzdį visoms tylinčioms rusų žvaigždėms, demonstruodama, kad laikas nustoti bijoti ir vergiškai keliaklūpsčiauti prieš tą antpečiuotą pilkumą, nusprendusią tapti spalvinga, krauju įrašant save į istoriją.
Labai galimas daiktas, kad ši istorija neturės jokio tęsinio. Kremliaus atsakas į visas tokias vilties prošvaistes yra vienas – naujai sėjamas siaubas.
Jie jau paskelbė mobilizaciją, Rusijoje klaiki panika, desperatiškai bandoma išsiųsti iš šalies tarnauti šaukiamus artimuosius. Pugačiovą šių įvykių fone jau bandoma apkaltinti Rusijos kariuomenės diskreditavimu.
Ir galbūt rytoj ar poryt, sulaukusi grasinimų sau ar savo vaikams, ji atsižadės savo žodžių. Bet asmeniškai man jau niekas nebeatšauks to ryto, kai leidau namie jos šlagerius ir pirmą kartą brandžiame amžiuje man vėl susijungė anas sovietinis vaikas su manimi šiandieniniu. Pasirodo, anas tolimas laikas, kai atėjau į pasaulį, nebuvo visai jau beviltiškas.
Danguje tada švietė žvaigždė, kurios ryškumu ir šviesa (padorumu ir drąsa) galiu dar ir šiandien žavėtis.
