Esant Maskvos Basmano rajono teisme, kur teisiamas Kirilas Serebrenikovas, atminty man vis iškildavo Maskvos Didžiojo teatro istorinė scena.
Marius Ivaškevičius
© DELFI / Domantas Pipas

Gruodį ten pagaliau įvyko „Nurejevo“ premjera – baleto, kurį režisavo Kirilas ir kuris dienos šviesą turėjo išvysti dar vėlyvą 2017 metų pavasarį.

Bet tuomet Kirilo namuose buvo atlikta krata, jį patį išvežė tardyti ir Didžiojo teatro vadovybė, baugiai apsidairiusi, atšaukė premjerą tiesiog jos išvakarėse, oficialiai tvirtindama, kad spektaklis „žalias“, neparuoštas.

Užtai po pusmečio ažiotažas jau buvo toks milžiniškas, kad net išnaudojęs visas savo maskvietiškas pažintis, aš taip ir nebūčiau patekęs į viešą „Nurejevo“ generalinę repeticiją ir, juolab, du ir kol kas vienintelius premjerinius rodymus.

Atsakymai į mano užklausymus buvo maždaug tokie: „Atleisk, bet šįkart neįmanoma. Visas vietas iššlavė Kremliaus galingųjų žmonos“.

Galiausiai man padėjo grynas atsitiktinumas. Antrojo premjerinio spektaklio išvakarėse neplanuotai atsidūriau Maskvos kino žvaigždžių vakarėlyje, kur pasiguodžiau, kad pamatyti „Nurejevo“ man jau, matyt, nebus lemta.

Per stebuklą vienas žmogus ten turėjo tą vieną išganingą bilietą ir man jį padovanojo. Taip aš atsidūriau šiame ekskliuzyviniame elito renginyje, pilname garsių Rusijos vyrų ir jų išsipusčiusių damų. Nesvarbu, kad sėdėjau toli nuo jų, šeštojo aukšto balkone, kur ant manęs visą spektaklį virto senukas inteligentas, bandydamas ką nors įžiūrėti žemai esančioje scenoje, o jo senutė žmona nuolat kartojo iš scenos ataidinčias frazes, nes jis dar ir neprigirdėjo. Vis tiek jaučiausi esąs tarp pačių pateptųjų.

Basmano rajono teisme gauti vietą buvo ne ką lengviau. Ir vėl pravertė pažintys, nes vietų salėje buvo tik dvidešimt, o norinčių į ją patekti keturis, penkiskart daugiau.

Ir čia kas antras veidas - gerai žinomas Rusijoje. Kitaip sakant – žvaigždės, tik be glamūro. Sėdėjome su žieminiais paltais, susispaudę ant trijų ilgų suolų, o visi nepatekę į teismo salę liko stebėti veiksmo per koridoriuje esantį monitorių.

Kirilą įvedė į salę su dviem kitais drauge teisiamais teatralais – Jurijumi Itinu ir Aleksejumi Malobrodskiu.

Pastarajam taikomas jau ne namų, o tikras areštas, tai yra, jis sėdi kalėjime. Ir jei pirmieji du dar atėjo laisvomis rankomis, lydimi savo advokatų, Malobrodskį vedė jau kaip tikrą recidyvistą: rankos už nugaros surakintos antrankiais, iš visų pusių apsuptas lydinčių pareigūnų ir paskui einančio kinologo su šunimi.

„Šunį praleiskite!” – įsakmiai kartojo vienas priekyje einančių pareigūnų, spausdamas susirinkusią minią prie koridoriaus sienų.

Ir, aišku, tai skambėjo dviprasmiškai, nes visi tuo metu žiūrėjo į Malobrodskį – neaukštą, nuolat besišypsantį šešiasdešimtmetį vyrą, kurį lydėjo tokia įspūdinga svita. Teismo salėje jis buvo atskirtas nuo visų, pasodintas į narvą.

Kitiems dviem leista sėdėti prie stalo, greta savo advokatų. Kirilas be žodžių (kalbėtis su mumis jam buvo draudžiama) dėkodamas lenkėsi visiems atėjusiems. Mes jam atsakėme tuo pačiu ir grūsdamiesi susėdome už jo nugaros. Du pareigūnai (vyras ir moteris) atsisuko veidais į mus stebėti, kad niekas neišdrįstų slapta filmuoti proceso mobiliaisiais telefonais.

Moteriai šio ilgo maratono metu tai seksis geriau, o vyrui pastebimai pradės sukti juosmenį, į pabaigą jis jau su neslepiama skausmo ir kančios išraiška veide permetinės svorį nuo vienos kojos ant kitos, taip tapdamas mums ryškiausiu veiksmo herojumi.

Bet tai bus vėliau, jau į vakarą. Kol kas jis stovi tvirtai. Tiek kad veiksmas nutrūksta vos tik prasidėjęs. Tardytojas su prokurore pateikė naujus kaltinimus, su kuriais advokatai net neturėjo progos susipažinti. Šie gali reikalauti nukelti teismą, bet, užuot taip komplikavę padėtį, prašo pusvalandžio pertraukos. Teisėja patenkina jų prašymą – visi išprašomi į koridorių.

Per „Nurejevo“ pertrauką minios žiūrovų migravo iš vieno Didžiojo teatro aukšto į kitą: kas į tualetą, kas į bufetą. Šioje klegančioje sumaištyje netikėtai sutikau vieną garsią rusų rašytoją. Prie mūsų prisijungė dar keletas man nepažįstamų moterų ir mes aptarėme pirmąjį veiksmą. Ko gero, labiau net ne jį, o visą su šiuo spektakliu susijusią situaciją.

Didysis teatras – pagrindinė visos Rusijos scena – išleidžia premjerą apie Rusijos baleto supernovą Rudolfą Nurejevą, 1961-aisiais pabėgusį į Vakarus, tiksliau, gastrolių Paryžiuje metu pasiprašiusį ten politinio prieglobsčio. Prieš tai tėvynėje jis buvo persekiojamas įvairiausio plauko politrukų, „pjudomas“, kaip čia yra sakoma.

Tokiu būdu Sovietų Sąjunga jį paprasčiausiai išstūmė iš savęs, kaip pūlinį, svetimą anai santvarkai darinį. Ir štai spektaklio metu iš scenos skamba rašytinių kaltinimų Nurejevui citatos, absoliučiai absurdiškos šiuolaikinio žmogaus ausiai. Ir jau šių laikų Rusijos kultūros ministras po generalinės repeticijos negaili aplodismentų šiai dramai, o Rusijos prezidento atstovas spaudai tvirtina, kad ši premjera – istorinės reikšmės kultūros įvykis Rusijoje.

Tarsi jie nežinotų, kad šio įvykio režisierius laukia teismo namų arešto sąlygomis, persekiojamas valdžios dar atviriau ir žiauriau, nei jo personažas.

„Jie yra idiotai“,- piktinasi per pertrauką garsi rusų rašytoja.- „Net nemato, nesuvokia, kad tai spektaklis apie juos“. „O gal cinikai?“- sakau. „Ne, jie buki. Jie – idiotai“,- laikosi ji savo diagnozės. Kažkuri iš man nepažįstamų moterų pradeda gailiai samprotauti, kad gal ir gerai, jog jie tai pamatė ir jiems tai patiko, gal jie tai perduos Putinui ir šis galiausiai paleis Kirilą.

Per pirmąją teismo pertrauką irgi visi šnabždasi, kad šį kartą yra vilties: paskirta „gera“ teisėja.

Ankstesnės tiesiog neleisdavo kalbėti gynėjams, be ceremonijų juos nutraukdavo, o ši išklauso. „Gera teisėja“ yra vienas tų ženklų, kuriuos visi čia bando išgliaudyti: jei jau jie paskyrė „gerą teisėją“, galbūt ten „viršuje“ pasikeitė nuomonė ir galima tikėtis „gero nuosprendžio“.

Nes tai iš esmės dar net nėra tikrasis teismas – tai kaltinančiosios pusės prašymo pratęsti areštą nagrinėjimas. Tyrimas baigtas, kaltinamieji nebegali paveikti liudininkų parodymų, todėl turėtų būti paleisti iki tikrojo teismo.

Šis tarpinis teismas su pertraukomis trunka šešias valandas. Viena garsi Rusijos teatro kritikė, išgirdusi eilinius absurdiškus kaltinančiosios pusės argumentus, neišlaikiusi ima juoktis ir šaukti: „Tai juokinga. Juokinga.“

Ji bematant išvedama iš salės, jai surašoma administracinė bauda. Mes, likę, kantriai sukandę dantis laukiame išteisinimo, tai yra, kad Kirilas ir du jo kolegos teatralai, išeis iš šio teismo laisvi. „Gera teisėja“, išklausiusi visas puses, skelbia didžiąją pertrauką, po kurios mes išgirsime nuosprendį.

Pasibaigus „Nurejevui“ publika ilgai ploja atsistojusi. Labai ilgai. Spektaklio kūrėjai daugybę kartų išeina nusilenkti. Išbėga į užkulisius ir vėl grįžta.

Tuomet jau su marškinėliais, ant kurių užrašyta: „Laisvę režisieriui“. Publika šaukia: „Bravo, Kirilui!“ Kirilo čia nėra, jis namie, areštuotas, bet visi supranta, kad tai spektaklis apie jį patį. Statydamas šį baletą jis nuspėjo savo artimiausią ateitį. O gal nujautė. Arba net nulėmė.

Leidžiuosi laiptais iš savo šeštojo aukšto balkono ir užeinu į penktąjį. Ten visi stovi, ploja, niekas nenori skirstytis. Į ketvirtą, į trečia – tas pats.

Nusileidžiu į parterį. Ploju kartu su išrinktaisiais, kuriems nuskilo sėdėti čia, taip arti scenos. „Genialu“,- girdžiu jų replikas.- „Šedevras“.

Sugrįžta teisėja ir visi kaltinamieji su savo advokatais. Šįkart į salę įleidžia tik artimuosius ir žurnalistus, todėl ilgo ir labai nerišlaus „geros teisėjos“ nuosprendžio mes klausomės per monitorių koridoriuje.

Visi įtempę ausis, stengiasi nepraleisti esmės: paleis iki teismo ar ne? Kažkas sako, kad ši teisėja išties gera: galima bent kas antrą žodį suprasti – anksčiau nebuvo net to.

Tai tokia beviltiškumo ironija pramaišiui su vis dar gyva viltimi. Žiūrime vieni kitiems į veidus, gal anas jau suprato nuosprendį, o tu – dar ne. Ir štai visų veidai kažkaip ištįsta, išsikreipia. Tose išraiškose sumišę nuoskauda, nusivylimas ir kartu išankstinis žinojimas, kad kitaip negalėjo būti.

Areštas pratęstas dar trims mėnesiams. Teisėja buvo gera, bet tai nieko nepakeitė – siužetas liko tas pats. Advokatai kaip ir ankstesniais kartais triuškino kaltintojus, malė į miltus jų beviltiškus, elementarios logikos stokojančius argumentus, bet ir vėl pralaimėjo. Gal tik intrigos šįkart buvo truputį daugiau.

Garsi rusų žurnalistė vedasi mane į lauką. Sako: „turi pamatyti paskutiniąją šio spektaklio dalį“. Atsistoję ant kalniuko veidu į vidinį Basmano rajono teismo kiemą, laukiame, kada išves Kirilą ir kitus. Žvėriškai šalta, tirpsta pėdos ir plaštakos. Garsi žurnalistė skambina Kirilo tėvams į Rostovą prie Dono, jie laukia iš jos žinių. „Viskas be pokyčių“,- šaukia į telefoną.- „Viskas lieka taip pat. Taip. Pratęsė dar trims mėnesiams. Kirilas? Puikiai. Jis puikiai laikėsi.“

Išjungusi telefoną sako: „Atleisk, kad taip rėkiau, nepagalvok, kad man ne visi namie. Tiesiog jie labai seni. Seni ir ligoti. Ir jie labai išgyvena dėl Kirilo.“

Į kiemą išeina Kirilas. Sėda į policijos automobilį. Taip daug norėjosi jam pasakyti, o čia žodžiai kažkaip užstringa. Atrodo absurdiška kažką šaukti šioje situacijoje per tą mus skiriantį atstumą: klausti, kaip jis jaučiasi ar rėkti, kad visi jį palaikome. Viskas ir taip akivaizdu. Ir tuo pat metu – beprasmiška.

„Laikykis, Kirilai“,- teišspaudžiu iš savęs. „Prasiveršim“,- atsako jis, sėsdamas į policijos automobilį.- „Mėginsim prasiveržti“. Automobilis išveža jį pro vartus.

Klausiu garsios žurnalistės, kada bus apeliacinis teismas. „Po poros savaičių,“- atsako ji.- „Jei būsi Maskvoje - būtinai ateik. Ten viskas daug žmogiškiau: galima kalbėtis su Kirilu, netgi apsikabinti. Viskas daug žmogiškiau“.

P.S. Apeliacinis teismas įvyko daugiau nei po mėnesio. Viskas liko be pokyčių. Garsi žurnalistė vėl skambino Kirilo tėvams į Rostovą prie Dono, pranešti, kad „viskas be pokyčių“. Tiksliau – tėvui. Mama mirė vos kelios dienos iki šio teismo. Jie taip ir nepasimatė. Kirilui tebuvo leista pamatyti urną su jos pelenais.

Ši nuomonė buvo publikuota Frankfurter Allgemeine Zeitung.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Galingiausią žmogų Sovietų Sąjungoje pažadino skambutis, šis sureagavo ne iškart: pasekmės buvo tragiškos (261)

Ankstyvą 1986 m. balandžio 26-osios rytą įvyko viena didžiausių atominių katastrofų...

Palangos bare gavusi sąskaitą nustėro (534)

„Jei nebūčiau pastebėjusi, būčiau tiesiog sumokėjusi daugiau nei reikia, nes padavėjas nei...

Naktinės linksmybės Palangoje: Jonines nurungė priešvestuvinis šėlsmas (30)

Joninių išvakarėse J. Basanavičiaus gatvę užliejusioje minioje buvo galima pastebėti ne vieną...

Kraupiais nusikaltimais pažymėta Vilniaus vieta, kur siautė mokytoju troškęs tapti maniakas (88)

Sostinėje esančio Pasakų parko pavadinimą žino net ir kitoje Lietuvos pusėje gyvenantys...

Kritikus apraminę vokiečiai tikisi lemtingo lūžio, švedus įsiutino nepagarba: būta „tam tikrų“ gestų (87)

Vokietija vaikščiojo labai plonu ledu ir pasaulio čempionus nuo kuklaus taško su Švedija skyrė...

Vyrai į vatą nevynioja: taiklios žinomų tėčių mintys apie tėvystę kelia juoką

Vaikai vargina, veda iš proto ir kiekvieną akimirką bando tėvų nervų ir kantrybės ribas. Bet...

Joninių laužai Kernavėje skelbia: dienos ima trumpėti (26)

Kur švęsti Jonines? Į šį klausimą vienintelį atsakymą žinantys kasmet traukia į Senąją...

Išvardijo, kokios ligos tyko vakarėlių užkandžiuose (9)

Koks vakarėlis, jei ant stalo nėra padėto didžiulio dubens traškučių ir užtepėlių jiems?...

Dramatiška vokiečių pergalė išsaugo pasaulio čempionų kailį incidentas po rungtynių (454)

Šeštadienio vakarą futbolo sirgalių dėmesį kaustė žūtbūtinė titulą ginančių vokiečių...

Atmetęs dar vieną pasiūlymą iš už Atlanto Jasikevičius nesiblaškys – lieka „Žalgiryje“ (316)

Po istorinio sezono su Kauno „Žalgiriu“ 42 metų Šarūnas Jasikevičius vos kelias dienas...