Levas Trockis savo gimimo dieną Petrograde įvykdė bolševikinį perversmą, po kurio visas valdžios vadeles perdavė Leninui. Po perversmo daug kas tikėjosi, kad bolševikai Rusijos valdžioje ilgai neišsilaikys. Jie neklydo, jei per 70 valdymo metų nelaikytume ilgu laikotarpiu.
Trumpas atsakymas, kodėl Rusijos imperija subyrėjo, būtų per ilgas esminių problemų sprendimo vengimas. Baudžiava Rusijoje panaikinta per vėlai, industrializacija buksavo, pilietinės ir politinės laisvės per ilgai suvaržytos. Valdančiųjų negebėjimas ir nenoras matyti padėties šalyje tokios, kokia ji buvo. Esminis žemės padalijimo klausimas – nespręstas. Viso to pasekmė – Rusijos visuomenės susiskaidymas ir susipriešinimas.
Pridėkime dar nesėkmingą Pirmąjį pasaulinį karą ir viso to pakako, kad Rusijos imperija žlugtų, o valdžią paimtų bolševikinė gauja. Lietuvoje šiandien neveikia slaptos teroristinės bolševikinės grupuotės, siekiančios užimti valdžią. Nepaisant to, problemų daug, o visuomenės susipriešinimas ir susiskaldymas akivaizdus.
Vienas į kito pusę žiūrėti ir kalbėtis nenori Galimybių paso palaikytojai ir oponentai. Tradicinių vertybių šalininkai konfliktuoja su LGBT bendruomene. Pyktis neaplenkė ir aukščiausių Lietuvos valdžios institucijų.
Praėjusią savaitę prezidentas Gitanas Nausėda vetavo įstatymą dėl mokamo testavimo. Anot prezidento, įstatymo projekte numatytas reguliavimas galėjo pabloginti testavimo dėl COVID-19 ligos prieinamumą, o kartu ir žmonių motyvaciją atlikti tokius tyrimus.
Komentuodamas prezidento veto, sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys pareiškė, kad testavimo apmokėjimas yra viešųjų finansų valdymo klausimas ir nesusijęs su epidemiologija. Be to, Seimo daugumos balsais nutarta šią savaitę dar kartą svarstyti grąžintą įstatymą.
Įstatymo vetavimas – tai tik mažas nesantaikos epizodas tarp G. Nausėdos ir Ingridos Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės. Santykiai tarp Seimo daugumos, jos paskirtos Vyriausybės ir prezidentūros pašlijo jau seniai.
Kai kas pykčio pradžią kildina iš dar 2019 metų rinkimų kampanijos, kai antrame prezidento rinkimų ture susigrūmė I. Šimonytė ir G. Nausėda. Kiti sako, kad karo kirvis atkastas, kai nauja valdančioji dauguma nutarė pakeisti dešimtmetį galiojusią tradiciją, jog į Europos vadovų tarybos susitikimus važiuoja prezidentas. Norėta prezidentą pakeisti ministru pirmininku.
Galime ir toliau aiškintis, kam tenka didesnė kaltė ir atsakomybė dėl susipykimo, bet prasmės ir naudos iš to nedaug. Valdančiosios koalicijos fanai kaltins prezidentą. Pastarojo rėmėjai – valdančiąją koaliciją.
Susidarė toks nuoskaudų kamuolys, kad priešiškos pusės viena į kitą žiūri su neslepiamu įtarumu ir pagieža. Laikas argumentuotai ir be emocijų išsiaiškinti nesutarimų priežastį seniai jau praleistas. Blogiausia tai, kad pats retrospektyvus aiškinimasis dabar veikia ne kaip žaizdų gydymas, bet kaip naujas nesantaikos šaltinis.
Konfliktuojančios pusės oponento veiksmus, teikiamus įstatymų projektus ir viešus pasisakymus interpretuoja kaip slaptą ar atvirą bandymą pakenkti. Panašu, kad visuomenė mato tik nedidelę tarpusavio prieštaravimų ledkalnio viršūnę.
Matome tik viešus pasisakymus ir kaltinimus. Ar tai būtų prezidento G. Nausėdos mestas kaltinimas Vyriausybei, kad pastaroji vasarą sąmoningai sulėtino skiepijimosi tempus, kad nebūtų pasiektas jo iškeltas tikslas paskiepyti 70 proc. šalies gyventojų iki vasaros vidurio.
Ar Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygimanto Pavilionio vieši grasinimai kreiptis į Valstybės saugumo departamentą, kad saugumas pradėtų tyrimą dėl prezidento ir jo patarėjų veiksmų, kai jie viešai komentavo Lietuvos ambasadoriaus Europos Sąjungoje skyrimo procesą.
Tuo tarpu įvairūs įstatymo projektai, politinės iniciatyvos, kai siekiama juridiškai apkarpyti kitos pusės įgaliojimus, plačios visuomenės lieka nepastebėti. Vis dėlto tai nereiškia, kad tokie bandymai praslysta pro konfliktuojančiųjų pusių akis.
Tarkim, prezidento institucija pagal Konstituciją turi nemažai galių skiriant įvairius pareigūnus ir formuojant tam tikrą politiką. Kita vertus, kaip tai detaliai realizuojama, nustatoma įstatymu. Vadinasi, pakeitus įstatymą galima susiaurinti prezidento galias, kad pastarajam teliktų nominaliai skirti kažkokį pareigūną, o realios įtakos jis neturėtų.
Akivaizdu, kad jokiam prezidentui toks galių susiaurinimas nepatiktų. Įstatyminiai bandymai ir kalbos tik dar labiau įpila žibalo į skaisčia liepsna degantį prezidentūros ir valdančiųjų kūrenamą nesantaikos laužą.
Kitas dalykas, kad nepasitikėjimas gimdo nepasitikėjimą. Dar XVII a. filosofas Benediktas Spinoza aprašė persigandusio suvereno atvejį. Konfliktuojančių pusių galvos savo pavaldiniams ir palaikytojams teikia informaciją apie kitos pusės kėslus. Savo ruožtu sekėjai, atsiliepdami į esamą užsakymą, supančioje aplinkoje ima ieškoti tų kėslų ir galvoms pateikia kitos pusės piktavališkumo įrodymus.
Taip dar labiau sustiprinamas vadovų tikėjimas, kad oponentai yra niekingi priešai. Išeina užburtas ratas.
Kai susipyksta du tos pačios šeimos vaikai, tai dažniausiai ginčo arbitru tampa tėvas ar mama, kurie pagal esamas aplinkybes kiekvieną konflikto pusę atitinkamai įvertina. Konflikte tarp G. Nausėdos ir I. Šimonytės, tokiu nešališku arbitru galėtų būti suverenitetą turinti tauta, kuri rinkimų būdu pasakytų, kas čia yra teisus, o kas klydo.
Problema gi ta, kad artimiausiai rinkimai tik 2023 metais. Be to, tai specifiniai savivaldos rinkimai. Realus visų taškų sudėliojimas ant „i“ įvyks tik 2024 metais, kai pavasarį vyks prezidento, o rudenį – parlamento rinkimai. Vadinasi abi konfliktuojančios pusės turi gerus trejus metus toliau iš visos širdies pjautis, o Lietuvos visuomenė turės į tai žiūrėti.
Tikėkimės, kad vidinės politinės rietenos ir liks vidinėmis. Kad skirtingai nei Rusijos imperijai, Lietuvai neiškils rimtos išorinės grėsmės ir vidiniu valstybės nusilipimu pasinaudojusios svetimos jėgos nesugriaus valstybės.
