Žinoma, koalicinė „meilė“ prasidėdavo nuo gražių partinių susitarimų ir viešai deklaruojamos abipusės pagarbos. Įsiklausysime vieni į kitus, darysime tik tokius veiksmus, kurie bus naudingi mūsų rinkėjams ir Lietuvai. Tai būdavo koalicijos gyvavimo pradžia.
Realybėje viskas baigdavosi tuo, kad jau pirmųjų bendro darbo metų pabaigoje tarp didžiojo ir mažojo partnerio neišvengiamai susiformuodavo – „šeimininko“ ir „tarno“ santykis. Nenuostabu, kad neretai tokie santykiai ilgai trukti negalėdavo. Trečiais bendrojo darbo metais koalicija aptrupėdavo.
Jei ne visi, tai dalis mažųjų partnerių, nepasikentę „tarno“ vaidmens, pabėgdavo iš koalicinio vakarėlio, kur nesustojamai grojama Master and servant. Kai kada iki Seimo kadencijos pabaigos didieji parteriai į „tarno“ vietą sugebėdavo rasti kitų politikų. Vis dėlto neretai viskas baigdavosi tuo, kad iki naujų rinkimų valdydavo aptrupėjusi sena dauguma.
Dauguma, kuri iš 141 parlamente esančių Seimo narių turėdavo mažiau nei 71 parlamentarų palaikymo balsą. Kitaip sakant, valdydavo vis dar aritmetiškai daugiausia balsų turinti koalicija, tačiau sudėjus visus ne valdžioje esančių parlamentarų balsus, ten skaičius susidarydavo didesnis.
Panašu, kad mažiausieji iš šiandieninės valdančiosios koalicijos partnerių, tik vienuolika narių turinti Seimo Laisvės frakcija, nutarė nieko nelaukti. Partija pareikalavo nedelsiant stabdyti Master and servant dainą ir ją pakeisti kita britiška daina.
Laisviečių pasirinkimas – 1989 metų roko grupės Queen daina I Want It All (liet. – aš noriu visko). Aiškėja, kad Laisvės frakcija nelinkusi toliau laukti ir nuolankiai pildyti koalicinių partnerių pageidavimus.
Stambulo konvencija neratifikuota, partnerystės įstatymas nepriimtas, tad laisviečių ultimatumas didiesiems koalicijos partneriams paprastas – mažo kiekio bet kokios rūšies narkotikų dekriminalizavimas čia ir dabar.
Istorija politiškai pamokanti. Šių metų lapkričio 11-ą dieną Seime 73 vien valdančiosios koalicijos balsais atmestas prezidento Gitano Nausėdos veto dėl mokamų testų nevakcinuotiems arba koronavirusu nepersirgusiems darbuotojams įstatymo pataisos. Koalicija buvo vieninga. Balsavo visi ir taip, kaip reikia valdančiajai daugumai.
Tačiau po šio balsavimo tą pačią dieną Seime svarstymo stadijoje atmestas Laisvės partijos narės Morganos Danielės teiktas narkotikų dekriminalizavimo projektas. Projektu siūlyta atsakomybę už nedidelį kiekį narkotinių medžiagų laikymą iš Baudžiamojo kodekso perkelti į Administracinių nusižengimų kodeksą.
Už balsavo tik 61-as Seimo narys. Dalis didžiųjų valdančiosios koalicijos partnerių iš Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narių balsavo prieš arba nedalyvavo balsavime.
Laisviečių ultimatumas dėl priimamos mažo kiekio narkotikų dekriminalizavimo įstatymo pataisos, tuomet koalicija gyvuoja toliau. Jei ne, Laisvės frakcija traukiasi iš koalicijos. Tokiu atveju konservatorių ir Liberalų sąjūdžio koalicijoje liktų tik 62 balsai.
Problema yra ta, kad pagal dabar galiojančius teisės aktus, parlamentui atmetus įstatymo projektą, šis pakartotinai gali būti teikiamas Seimui tik praėjus ne mažesniam nei pusės metų laikotarpiui nuo jo atmetimo. Mažo kiekio narkotikų dekriminalizavimo atveju, pakartotinai klausimas į Seimo posėdžių salę galėtų grįžti ne anksčiau kaip ateinančių metų gegužės 11-ą dieną.
Gelbėdami koaliciją, konservatoriai nutarė keisti pagrindinį Seimo veiklos dokumentą – Statutą. Norima, kad atmesto įstatymo projekto šešių mėnesių „diskvalifikacijos“ laikotarpis nebūtų taikomas, kai parlamentas pagrindiniam komitetui paveda parengti naują projektą.
Jei taip atsitiktų, pagrindinio komiteto naujas projektas savo esme gali būti visai nenaujas. Paprasčiausiai jį teiks jau ne atskiras Seimo narys, bet komitetas.
Praktika keisti nusistovėjusias politinio veikimo taisykles nėra gera ir sveikintina. Taip klibinami fundamentalūs politinio „žaidimo“ pamatai. Politinis veikimas yra paremtas tam tikromis ilgą laiką nekintančiomis ir visų politinėje kovoje dalyvaujančių veikėjų pripažįstamomis taisyklėmis. Tokiomis kaip: laimi tas, kas surenka daugiausia balsų, vienas asmuo – vienas balsas, ir panašiai.
Atmesto įstatymo projekto pusės metų nenagrinėjimo terminas buvo viena iš tokių fundamentalių politinio „žaidimo“ taisyklių. Ji atsirado neatsitiktinai, bet kaip būdas sutarti, jog parlamentui nepritarus įstatymo projektui, tolesnės karštos diskusijos yra neproduktyviuos ir turi būti bent laikinai pristabdytos.
Tai kas, kad įstatymo projektui pritarė 10, 15 ar 70 parlamentarų. Jei balsų neužteko, vadinasi, neužteko. Reikės laukti mažiausiai pusę metų ir parlamente rinkti palaikančiųjų balsus. Ir tai veikė pakankamai drausminančiai. Lietuvos parlamentarizmo istorijoje yra ne vienas atvejis, kai valdantieji negalėdavo prastumti savo siūlymų, nes ne visuomet Seimo posėdžių salėje turėdavo pakankamai balsų. Be to, prisiminkime, kad valdančios koalicijos, įpusėjus kadencijai, aptrupėdavo ir nebeturėdavo absoliučios daugumos.
Dėl užgautų laisviečių ambicijų pakeitus Seimo statutą ir atsisakius pusės metų laukimo termino, valdantieji galės įjunginėti įstatymų priėmimo buldozerį. Seimas atmetė įstatymo projektus, nes dalis valdančiųjų parlamentarų, užimančių ministrų pareigas, nepasirodė parlamente, kiti buvo komandiruotėje – nieko tokio.
Nelaukus pusės metų, pagrindinis komitetas iš naujo pateiks įstatymo projektą ir tuomet valdantieji susirinks ir priims, kaip jiems reikia. Žiūrėk, gausime situacijas, kai vieną savaitę projektas atmetamas, o jau kitą Seime po pateikimo priimamas.
Panaikinus pusės metų „diskvalifikacijos“ saugiklį, bet kokie valdančiosios koalicijos projektai taps sunkiai sustabdomi. Tuomet vos ne vieninteliu būdu pristabdyti valdančiuosius taps koalicijos susiskaidymas. Kai koalicija sumažėja iki tokio dydžio, kai balsų parlamente turi daugiausia, bet nepakankamai, kad vienašališkai priiminėtų sprendimus.
Vis dėlto, tokie atvejai atsitinka tik antroje Seimo kadencijos pusėje ir tik dėl to, kad per ilgai grojo Master and servant daina. Šiandien valdo viena koalicija, rytoj bus kita. Problema, ta, kad pradėjus keitinėti politinio veikimo taisykles, gali kilti noras peržiūrėti ir likusias taisykles.
Dabar pakeisime vieną taisyklę, rytoj – pakoreguosime kitą ir, žiūrėk, poryt visos politinio veikimo taisyklės bus „neatpažįstamai“ perrašytos. Politinio veikimo logika bus neatpažįstamai perrašyta. Ateityje gali ateiti tokių politinių jėgų, kurios kaip savo modus operandi pasirinks amerikiečių roko grupės Bloodhound gang 1997 metų dainą The roof is on fire (liet. – dega stogas).
Kaip ir dainoje, taip ir politikoje gali atsirasti radikalių siūlymų viską spręsti iš esmės – leidžiant sudegti namui iki pamatų. Šiandieninis Seimo Statuto pakeitimas tai tik palengvins. „Neužsiliepsnojo“ dabar, nieko, po mėnesio Seime padegsime iš naujo.
