Pavojingiau su prastomis žiniomis. Žinia apie tolimoje provincijoje priešui pralaimėtą mūšį, nederlių ar panaši gali baigtis liūdnai. Žinios pranešėjas gali tapti tiesiogiai atsakingas už pranešamą rezultatą. Tokiu atveju neretai pranešėjo galva nulėkdavo nuo pečių.
Viduramžių despotai vengdavo nemalonių žinių. Nenorėjo gadinti sau nuotaikos ir į padėtį pažvelgti objektyviai. Neretai preferencija teikta gyvenimui iliuzijų pasaulyje. Visi, kas drįsta daužyti šį iliuzinį pasaulį, turi būti nubausti.
Nenoras pažvelgti į situaciją blaiviai niekur nedingo. Iliuzijų galia būdinga ir šiandien. Tiesa, despoto vaidmenį dažniausiai vaidina ne diktatoriai, bet demosas – paprasti piliečiai, nenorintys „blogomis“ žiniomis gadinti sau nuotaikos. Kitaip sakant – mes visi.
Sudėtingi, bet svarbūs sprendimai atidėliojami. Viešojoje erdvėje bandoma užglaistyti padėties rimtumą. Problema tampa ne problema, o tik vienu iš diskusinių klausimų.
Klausimų, kurių sprendimą galima atidėti ar priimti dalinį, esmės nekeičiantį, sprendimą. Viliamasi, kad laikui bėgant situacija kažkokiu stebuklingu būdu savaime išsispręs.
Deja, atidėtos ir pražiūrėtos problemos savaime neišsisprendžia. Jos gilėja. Problemos pradžioje buvę sprendimo variantai tampa nebeveiksmingi. Klausimo sprendimo kaina išauga, o kai kada net virsta finansiškai nepakeliama.
Pereikime nuo abstrakcijų prie konkrečių pavyzdžių.
„Eurostat“ prognozuoja, kad maždaug po 30 metų vidutinis gyventojų amžius Lietuvoje bus 51 metai, o dirbančiųjų – trečdaliu mažiau, nei yra šiandien. Lietuva bus antra vyriausia tauta Europoje po Italijos.
Ką tai reiškia valstybės socialinio draudimo sistemai? Ogi tai, kad ateityje 1,8 dirbančiojo turės išlaikyti vieną pensininką. Šiandien šis santykis – maždaug 3,5 dirbančiojo išlaiko 1 pensininką.
Europos Komisijos nuomone, remiantis matematiniais skaičiavimais, neišvengiamas pensinio amžiaus vėlinimas Lietuvoje.
Nuo 2023 metų pradžios vyrų pensinis amžius siekia 64 metus ir 6 mėnesius, o moterų – lygiai 64 metus. Po trejų metų moterų ir vyrų pensinis amžius turėtų susilyginti iki 65 metų. Vyrai nuo 65 metų vidutiniškai gyvena dar 14 metų, o moterys – dar 18 metų.
Siekiant išlaikyti tvarią socialinio draudimo sistemą, Europos Komisija rekomendavo Lietuvai iki 2040 metų prailginti darbingo amžiaus trukmę iki 72 metų.
Kaip sureaguota į neišvengiamos problemos iškėlimą?
Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad diskusija dėl pensinio amžiaus didinimo iki 72 metų kilo lygioje vietoje ir niekas rimtai nesiruošia klausimo svarstyti.
Prezidentui atitarė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Anot jos, šiuo metu nėra poreikio didinti pensinį amžių. Premjerė Ingrida Šimonytė taip pat prisijungė prie oponuojančių pensinio amžiaus didinimui.
Lietuvos demografinės problemos yra faktas. Norime mes tai pripažinti ar nenorime, sparčiai senstanti visuomenė niekur nedings. Vadinasi, ir pensijų mokėjimo tvarumo klausimas išliks.
Pasakyti, kad šiuo metu nėra poreikio didinti pensinį amžių, – galima. Tiesa, būtų gerai, kad būtų paaiškinta, o kaip bus sprendžiamas prastėjantis dirbančiųjų ir pensinio amžiaus žmonių santykis?
Tie, kas stipriai nesusipykę su realybe ir matematika, suvokia – 2040 metais pensinis amžius bus didesnis nei 65-eri. Galbūt ne 72 metai, kaip siūlė Europos Komisija, bet ir ne 65-eri.
Išėjimo į pensiją amžiaus didinimas – jautrus klausimas visur. Pasipiktinusios Emmanuelio Macrono siūlomomis reformomis padidinti pensinį amžių nuo 62 iki 64 metų, praėjusią savaitę Prancūzijos profesinės sąjungos surengė masinius protestus.
Protestai vyko daugiau nei 200 Prancūzijos miestų, o Paryžiuje į gatves išėjo per 80 tūkst. protestuotojų.
Auditorija – kaip viduramžių valdovai – nenori girdėti blogų naujienų. Problemą pagilina politikai, kurie ima pataikauti miniai. Problemos užglaistomos. Būtini sprendimai atidedami neapibrėžtai ateičiai.
Vienas iš politikų trumpalaikių tikslų – išlikti valdžioje. Tad jie nenori būti blogų naujienų pranešėjais visuomenei. Nenori imtis drąsių veiksmų keldami pensinį amžių. Jų modus operandi – problemą nustumti į ateitį.
Jei neįmanoma to padaryti, tuomet ją sprendi didindamas mokesčius ar skolindamasis pinigų tarptautinėje rinkoje. Kitaip sakant – nesprendi.
2017 metais rimtai svarstyta Lietuvoje įvesti vadinamąjį „cukraus mokestį“. Planuota apmokestinti pridėtiniu cukrumi arba saldikliais pasaldintus gaiviuosius gėrimus. Norėta ne tik padidinti biudžeto pajamas, bet ir per kainas paveikti žmonių vartojimo įpročius.
Nemaža dalis limonadų – prifarširuoti cukraus. Cukrus daro gėrimą skanų – auga jo pardavimai. Bėda ta, kad didelis cukraus suvartojimas žalingas sveikatai. Kaloringų saldžių gėrimų vartojimas siejamas su nutukimo problema, aktualia Lietuvoje.
Pasiūlymas taip ir liko pasiūlymu – cukraus mokestis neįvestas. Be cukraus yra dar ir „politinis cukrus“. Tai naujienos, faktai, informacija ir kita komunikacija, nelabai susijusi su realybe, bet gerai visuomenės suvartojama, nes yra „skani“.
Kaip ir tikro cukraus, taip ir „politinio cukraus“ atveju – žmonės vartoja informaciją ir jaučiasi laimingi. Didelis cukraus suvartojimas tiesiogiai žalingas žmogaus sveikatai – tai nėra paslaptis. „Politinio cukraus“ perviršis dar žalingesnis visuomenei, bet ji to nesuvokia.
Cukrus saldus, „politinis cukrus“ – dar saldesnis. Visuomenė, norėdama gyventi iliuzijų pasaulyje, reikalauja dar daugiau „politinio cukraus“. Jei yra paklausa, atsiras ir pasiūla.
