Mat dabar Lietuva pasivijo Estiją. Pastaroji seniai įtvirtino, kad šalies nepriklausomybę skelbusios Aukščiausiosios Tarybos vadovas Arnoldas Ruutelis yra valstybės vadovas.
Gal ir būtų galima džiaugtis šiuo „nerealiu“ laimėjimu, jei ne faktas, kaip tai buvo padaryta. Klausimas į parlamento darbotvarkę įtrauktas netikėtai, paskutinę Seimo sesijos dieną. Už iniciatyvą balsavo 74 parlamentarai, prieš – 1, o susilaikė - 4.
Kaip žinia, Seime yra 141 parlamentaras. Vadinasi, balsavime už valstybės vadovo statuso suteikimą V. Lansbergiui nedalyvavo 62 parlamentarai. Tai arti pusės visų parlamentarų.
Jei jau lyginamiems su Estija, kur prezidentas renkamas parlamento narių, tai asmeniui tapti valstybės vadovu būtina gauti bent dviejų trečdalių deputatų paramą.
Balsavimo procedūrą perkėlus į Lietuvos kontekstą, tai reikštų – 94 Seimo nariai turėtų balsuoti už. Iki estiško standarto, sprendimui suteikti valstybės vadovo statusą V. Lansbergiui, trūksta 20 balsų.
Sprendimas priimtas dviejų politinių jėgų pastangomis. Parlamente įstatymai priimami, kai Seimo posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip pusė visų parlamentarų.
Aritmetika paprasta – turi būti bent 71 Seimo narys. Visos opozicinės frakcijos balsavime nedalyvavo, išskyrus Demokratų sąjungos Vardan Lietuvos atstovus. Pastarųjų dalyvavimas užtikrino reikiamą kvorumą įstatymo priėmimui.
Antra jėga, kurios dėka valstybės vadovo statusas suteiktas Aukščiausiosios tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui – Tėvynės sąjungos frakcija.
Jokia paslaptis, kad V. Lansbergis buvo ilgametis konservatorių partijos pirmininkas. O dabar Tėvynės sąjungai vadovauja jo anūkas Gabrielius Lansbergis.
Tėvynės sąjungos atstovai mėgsta girtis ir postringauti apie tai, kad būtent jie geriausiai atstovauja provakarietiškas vertybes. Žodžiais konservatoriai – didžiausi vakarų Europos demokratijos nešėjai Lietuvoje.
Realybėje - didžiausi Argentinos, ar kitos Lotynų Amerikos šalies, demokratinių tradicijų perėmėjai ir puoselėtojai.
Nepotizmas reiškia asmenų skyrimą į politinių institucijų pozicijas, kai svarbiausias atrankos kriterijus - šeiminiai ir giminystės santykiai, o ne turima kvalifikacija. Tai, kad V. Lansbergiui, pagrinde konservatorių balsais, suteiktas valstybės vadovo statusas yra ne kas kita kaip partinis nepotizmas.
Jei įstatymą dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko teisinio statuso būtų palaikę bent du trečdaliai parlamentarų, tai politinis favoritizmas nebūtų toks ryškus.
Jei konservatoriai balsavime būtų nedalyvavę, o vadovo statusas V. Lansbergiui suteiktas opozicijos frakcijų narių balsais, tuomet iš vis nebūtų jokio favoritizmo. Dabar nepotizmas šviečia skaisčia neonine šviesa.
Istoriniai V. Lansbergio nuopelnai atkuriant Lietuvos nepriklausomybę žinomi, gerbtini ir dėl jų neginčijama. Jis suvaidino ryškų ir didelį vaidmenį Lietuvos istorijoje.
1990 – 1992 metais, V. Lansbergis atstovavo Lietuvai tarptautiniuose santykiuose. Pasirašinėjo Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus Aukščiausiosios Tarybos priimtus teisės aktus. Tuo metu galiojęs Laikinasis Pagrindinis įstatymas Aukščiausios Tarybos pirmininko statusą įvardijo kaip: „aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas“.
Viso to, niekas neatims.
Vienas iš svarbiausių parlamento tikslų - priiminėti žmonių gyvenimą palengvinančius įstatymus. Kažkokie santykiai nesureguliuoti ir tai kelia problemas viešajame gyvenime. Parlamentarai priima įstatymą ir klausimą išsprendžia.
Egzistuojančios teisinės normos neatitinka šiuolaikinio gyvenimo realijų, parlamentarai taiso įstatymus ir teisę suderina su gyvenimu.
Kokią praktinę žmonių gyvenimo problemą šiandien sprendė valstybės vadovo statuso suteikimas V. Lansbergiui?
Negirdėjau, kad istorikai ir politologai nagrinėdami 90 –jų laikotarpį susidurdavo su neišsprendžiama problema, kaip apibūdinti V. Lansbergio teisinį statusą. Negalėdami surasti tinkamos formuluotės, strigo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio nagrinėjimo darbai. Knygos, moksliniai straipsniai nebuvo rašomi.
Tokios problemos nebuvo.
Skaitant įstatymo, kuriuo V. Lansbergiui suteiktas valstybės vadovo statusas, aiškinamąjį raštą sužinome, kad įstatymo tikslas: „konstatuoti, kad 1990–1992 m. veikusios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, kaip aukščiausiasis Lietuvos Respublikos pareigūnas, pagal tuo metu galiojusį Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą buvo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas“.
Nebuvo jokios teisinės skylės, kurią reikėjo atgaline data užpildyti. Valstybės vadovo suteikimo statusas tapo personaliniu klausimu. Nieko realaus, eilinių žmonių gyvenime nesprendžiančiu klausimu. Priimtas įstatymas yra politinis aktas, gimęs iš šios dienos politinio nepotizmo intereso.
Kodėl dabar, kai Ukrainoje vyksta karas ne tik dėl šios šalies, bet ir viso demokratinio pasaulio laisvės reikia būtent taip kreivai spręsti šį klausimą?
Panašu, kad valdančioji dauguma tikisi, kad karas Ukrainoje, augančios kainos, kiti klausimai užgoš žmonių dėmesį. Valstybės vadovo klausimas pasimirš, praras aktualumą.
Ir jie teisūs. Atsiras kiti klausimai, kurie audrins politinę darbotvarkę. Istorijoje liks tik faktas, kad bendrapartiečių balsais, „greituku“ asmuo paskelbiamas valstybės vadovu.