Pasaulio ir šalies demografų prognozės Lietuvai itin liūdnos. Skaičiuojama, kad 2030 metais Lietuvoje gyvens tik 2,4 mln., o 2045 metais – 2 mln. gyventojų. Kritimas – žymus. O Baltijos šalys, gyventojų mažėjimo prasme, bus vienos iš rekordininkių.

Mažėjantis gyventojų skaičius sukels dideles įtampas darbo rinkoje. Kils sunkiai sprendžiamų socialinės apsaugos ir socialinės rūpybos problemų.

Be šio fakto yra dar viena mažiau pastebima, bet ne mažiau svarbi problema – tai nepakankamas politinio elito ir visuomenės gyventojų mažėjimo klausimo rimtumo suvokimas. Viešojoje erdvėje kartas nuo karto paskelbiamos nedžiuginančios demografinės prognozės, bet tuo viskas ir baigiasi.

Toks požiūris yra trumparegiškas ir neatsakingas.

Žiūrint į demografinę struktūrą galima pakankamai tiksliai pasakyti, ko ateityje labiau reikės: vaikiškų vežimėlių ar karstų. Lietuvos atveju – pastarųjų.

Žiūrint į demografinę struktūrą galima pakankamai tiksliai pasakyti, ko ateityje labiau reikės: vaikiškų vežimėlių ar karstų. Lietuvos atveju – pastarųjų.

O štai Afrikos žemynas iki 2050 metų išaugs daugiau kaip 1 milijardu žmonių. Prognozuojama, kad 2030 metais Subsacharinėje Afrikos dalyje vietoj dabar gyvenančių 1 mlrd. 66 mln. gyvens 1 mlrd. 400 mln., o 2050 – 2 mlrd. 118 mln. gyventojų.

Ką tai reiškia visam likusiam pasauliui? Ogi tai, kad Afrikos gyventojų demografinis „sprogimas“ stumtelės žemyną į ekonominio gyvenimo epicentrą. Ekonominės galios centras pasislinks į Afriką, nes ten bus daugiau vartotojų. Afrika diktuos masinio vartojimo madas.

Kitas dalykas – susidaro nemalonus įspūdis, kad šalies politikai įsivaizduoja ir visuomenei bando įpiršti, kad gyventojų mažėjimas iš viso nėra problema. O jei yra, tai lengvai sprendžiama.

Deja, tai yra didelė, jei ne pati didžiausia, Lietuvos problema ir ji nėra lengvai ir greitai sprendžiama.

2021 metais vieną pensinio amžiaus gyventoją Lietuvoje išlaikė maždaug 3,1 dirbančio žmogaus. Jei demografinė kreivė išliks nepakitusi, 2050 metais vieną pensininką išlaikys 1,8 dirbančio žmogaus.

Nereikia būti matematikos genijumi, kad suvoktume: esant tokiam darbingų gyventojų ir pensininkų santykiui – nebus gerai nei vieniems, nei kitiems. Pensininkai gaus mažesnes pensijas, o dirbantieji turės mokėti didesnes įmokas.

Lengvai, iš trečiųjų šalių, įsivežti trūkstamos darbo jėgos taip pat nepavyks. Visos išsivysčiusios šalys konkuruoja dėl darbo jėgos.

Lengvai, iš trečiųjų šalių, įsivežti trūkstamos darbo jėgos taip pat nepavyks. Visos išsivysčiusios šalys konkuruoja dėl darbo jėgos.

Tarkime, Vokietija. Esant dabartinėms demografinėms tendencijoms, Vokietijos darbo rinkai kasmet reikės įsivežti 400 tūkst. darbo imigrantų. Berlynas supranta, kad tai nebus taip paprasta padaryti.

Nepaisant aukšto pragyvenimo lygio ir gero atlyginimo, vokiečių kalba, kita kultūra ir klimatas gali nemažą dalį imigrantų paskatinti rinktis kitas vietas relokacijai.

Lietuva nėra geresnėje padėtyje nei Vokietija. Net priešingai. Įsivaizdavimas, kad užteks tik pakviesti užsieniečius ir jie suplūs į Lietuvą, yra iliuzinis.

Sprendžiant šalies demografines problemas teoriškai galimi trys keliai. Pirmiausia – pasikliauti gimstamumu. Tai šiandieninio Izraelio kelias.

Vis dėlto, tai pats sunkiausias kelias. Izraelio aukštą gimstamumą iš esmės užtikrina santykinai didelė ir labai religinga ortodoksų žydų bendruomenė. Norint užtikrinti kartų kaitą, suminis gimstamumo rodiklis turėtų būti 2,1 vaiko.

Pažadėtoje žemėje ortodoksų šeimose neretai gimsta 5 ir daugiau vaikų. Šiandien Lietuvoje suminis gimstamumo rodiklis siekia 1,5 vaiko. Anot Valstybės duomenų agentūros (buvusio Lietuvos statistikos departamento), 2021 metais Lietuvoje fiksuotas mažiausias gimstamumas per 60 metų.

Norint padidinti gimstamumą tektų kažkokiu stebuklingu būdu pakeisti jaunų moterų požiūrį į norimą susilaukti vaikų skaičių. Pasaulietines vertybes turėtų pakeisti religinės, o tai sunkiai įgyvendinama.

Norint padidinti gimstamumą tektų kažkokiu stebuklingu būdu pakeisti jaunų moterų požiūrį į norimą susilaukti vaikų skaičių. Pasaulietines vertybes turėtų pakeisti religinės, o tai sunkiai įgyvendinama.

Be to, gimstamumo skatinimas yra ilgas, brangus ir, deja, gyventojų mažėjimo klausimo efektyviai nesprendžiantis būdas.

Kitas būdas – įsivežti trūkstamą darbo jėgos kiekį iš užsienio. O tam būtina lengvinti migracijos procesus, kurie spartintų užsieniečių įsidarbinimą.

Šiandien šalyje gyvena per 140 tūkst. užsieniečių. Tai gali atrodyti daug, bet jų reikės dar daugiau.

Yra ir trečias būdas – būti ir supūti. Kitaip sakant, toliau sėkmingai ignoruoti esamą problemą ir ieškoti neegzistuojančių gyventojų skaičiaus padidinimo būdų.

Praėjusią savaitę Seimo darbo grupė ir ekspertai pristatė šalies demografinių problemų sprendimo būdus. Akcentuojama būtinybė pasirinkti prioritetines valstybes, iš kur būtų galima lengviau pritraukti darbo jėgos į Lietuvą.

Taip pat siūloma atsisakyti trūkstamų profesijų darbuotojų sąrašo, trumpinti ir lengvinti migracijos procesus.

Anot demografijos gerinimo plano kritikų, imigracijai skiriama per daug dėmesio. Siūloma ieškoti alternatyvių sprendimų. Kalbama, kad imigrantų pritraukimas išprovokuos Lietuvoje nacionalinio saugumo problemas.

Pati didžiausia nacionalinio saugumo problema ir yra nepaliaujamas gyventojų skaičiaus mažėjimas. Alternatyvių sprendimų, kaip tik pritraukti trūkstamos darbo jėgos iš užsienio, – nėra.

Pamatus, kokia 2045 metais bus Lietuva, klojame dabar – 2023 metais. Paklosime juos kreivus, 2045 metais, Lietuvoje likus 2 mln. gyventojų, namas sugrius.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)