Karas Ukrainoje išprovokavo diskusiją dėl rusų kalbos kaip antrosios užsienio kalbos mokymo atsisakymo Lietuvos mokyklose. Idėja svarstytina, tačiau tik teoriniu lygmeniu.
Greitu laiku praktiškai rusų kalbos atsisakymo idėja neįgyvendinama. Bendrojo ugdymo mokyklose dirba 404 vokiečių kalbos, 149 prancūzų kalbos ir 946 – rusų kalbos mokytojai. Atsisakius rusų kalbos tektų skubiai užlopyti atsivėrusią spragą, o lopyti nėra kuo.
Idėja plėsti Europos kalbų pasiūlą mokyklose – teisinga. Deja, parengtų ispanų, italų ar kitų kalbų specialistų nėra. Parengimas užtruks, tad galime norėti daug ką keisti, bet nesame pasirengę, neturime resursų ir politinės valios tiems norams įgyvendinti. Vadinasi, teks gyventi su tuo, ką turime.
Kitas dalykas, diskusijoje apie antrąją užsienio kalbą pasimeta mokėjimo lygmuo. Antrosios užsienio kalbos mokėjimo lygis Lietuvoje yra labai silpnas.
Antrąją užsienio kalbą mokiniai renkasi šeštoje klasėje, o tai gerokai per vėlu. Nepakanka laiko pasiekti pakankamą mokėjimo lygį, kad po mokyklos galėtum normaliai bendrauti. Skiriamos vos dvi savaitinės mokymosi valandos.
Dvi valandos nuo šeštos klasės nėra pakankamas laikas kalbai išmokti. Be to, po dešimtos klasės galima antrosios užsienio kalbos atsisakyti.
Laikoma, kad pakanka mokėti užsienio kalbą B2 lygiu, kuris leidžia susikalbėti, išreikšti savo nuomonę, žiūrėti filmą. Antrąją užsienio kalbą Lietuvoje mokiniai išmoksta A2 lygiu, kurio nepakanka, kad išlaikytum valstybinį antrosios užsienio kalbos egzaminą.
Nenuostabu, kad 2022 metais prancūzų kalbos egzaminą laikė 32 moksleiviai, vokiečių – 99. Nacionalinės švietimo agentūros duomenimis, rusų kalbos egzaminą šiais metais laikė tik 7,1 proc. visų abiturientų.
Jei sąžiningai ir be rožinių akinių pažvelgtume į antrosios užsienio kalbos mokymąsi, tai keliamas turėtų būti klausimas, ar esant tokiai situacijai apskritai prasminga toliau mokyti vaikus antrosios užsienio kalbos.
Būtų gerai, jei problemų būtų tik su antrąja užsienio kalba.
Deja, taip nėra. Lietuvos mokyklos tik 40 proc. vaikų geba išmokyti matematikos.
2022 m. matematikos egzaminą laikė 15 300 moksleivių. Maždaug 10 tūkstančių egzamino nelaikė. 5133 visų šalies abiturientų jo neišlaikė. Vadinasi, 60 proc. visų šalies abiturientų nemoka matematikos.
Vaikai matematikos mokykloje mokami 12 metų, o rezultatas – jos išmoksta mažiau nei pusė. Liūdna ir tai, kad remiantis tarptautiniais moksleivių pasiekimų tyrimais Lietuvos mokyklos taip pat nežiba.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos PISA tyrimo duomenimis, šalies 15-mečių matematikos rezultatai iš tyrime dalyvavusių 79 valstybių yra 35 vietoje. Palyginimui Estija yra 8 vietoje, Lenkija – 10-oje.
Tai sisteminės problemos, kurių spręsti niekas nesiruošia. Visiems gerai, kaip yra.
Jei tokie rezultatai būtų buvę paskelbti prieš dvidešimt metų, tuomet tai būtų sukėlę milžinišką visuomenės pasipiktinimo ir susirūpinimo audrą. Viešai aiškintis, teisintis ir pristatinėti mokyklų rezultatų gerinimo planą būtų turėjęs švietimo ministras. Savo poziciją išsakytų prezidentas ir kiti šalies vadovai bei politikai.
2022-aisiais – niekam tai nerūpi. Lietuvos mokyklos taip reformuotos ir perreformuotos, kad sistema išplovė, kas yra atsakingas už viduriniojo išsilavinimo kokybę.
Ministerija sako, kad ji tik užduoda gaires, ko turi būti siekiama, o įgyvendinimą prisiima savivaldybių švietimo skyriai. Šalyje yra 60 savivaldybių. Vadinasi, turime šešiasdešimt už mokyklų dėstymo kokybę atsakingų įstaigų.
Lietuvių liaudies patarlė sako: devynios auklės – vaikas be galvos. Su Švietimo ministerija gaunasi, jog turime šešiasdešimt vieną auklę, kurios neprisiima atsakomybės už mokyklinį išsilavinimą.
Kita rimta problema, jog prieš gerus dvidešimt metų į mokyklinio švietimo sistemą perkeltos neoliberalios vadovavimo vertybės. Teigta, kad mokyklos turi konkuruoti tarpusavyje.
Mokinių tėveliai ir mokiniai rinksis tas mokyklas, kuriose direktorius suburs stiprų mokytojų kolektyvą ir paruoš vaikus brandos egzaminams. Veikiamos konkurencijos, prastos mokyklos turės pasitempti ir taip bus užtikrinamas santykinai aukštas mokyklinio išsilavinimo lygmuo.
Dabar aiškiai matosi, kad tai – teoriniai neoliberalūs išvedžiojimai, mažai ką bendro turintys su realybe. Neoliberalių idėjų įgyvendinimas atnešė daugiau žalos, nei davė kažkokios apčiuopiamos naudos.
Kita, neoliberali „super“ idėja – moksleivių profiliavimas. Moksleiviai, jų tėveliai ir artimieji patars, kokį profesinį kelią geriausia rinktis mokiniui. Penkiolikos–šešiolikos metų mokiniai pasirenka, kokius dalykus mokysis ir kokius egzaminus laikys.
Teigta, kad jei visi vaikai rinksis mažiausią pasipriešinimą sukelianti kelią, tai nematoma rinkos ranka viską išlygins. Rinka parodys, kad vadybininkų, teisininkų yra perteklius. Jų atlyginimai nedideli, tad jaunimas rinksis kitas, geriau apmokamas profesijas.
2022 metais galime drąsiai konstatuoti, kad arba nematoma rinkos ranka mokyklose neegzistuoja, arba ji paralyžiuota.
Iš 25 tūkst. moksleivių chemijos egzaminą šiemet laikė tik 4,36 proc. visų jaunuolių. Fizikos egzaminą – maždaug 9 proc., o informacinių technologijų egzaminą – 10 proc. visų baigusiųjų. Tai yra graudūs skaičiai.
Vokiečių kalbos mokytojų asociacijos prezidentas Edvinas Šimulynas yra sakęs, kad 2002 metai buvo tas laikotarpis, kai pradėjo trauktis vokiečių kalbos populiarumas. Tais metais mokykloje įdiegtas aiškiai nepasiteisinęs profiliavimas.
Norime gelbėti mokyklinį išsilavinimą, turime atsisakyti neoliberalios mokyklų valdymo filosofijos, moksleivių profiliavimo ir pasikliovimo laisvos rinkos galia išspręsti kylančias problemas. Turi atsirasti aiškus vienas centras, kuris užduotų toną ir prisiimtų atsakomybę už mokyklinį išsilavinimą.
Žinoma, yra ir kitas būdas – nieko nedaryti. Panašu, kad bent kol kas judame būtent šiuo keliu.
