Nenoromis peršasi paralelė: šiandien Ukraina, rytoj – Lietuva. Kaip sakė senovės romėnai: si vis pacem, para bellum – nori taikos, ruoškis karui.
Viešojoje komunikacijoje be galo svarbus dalykas yra kontekstas. Jei jis yra nepalankus, tuomet ir žinia auditorijos bus atmesta ar geriausiu atveju priimta su didelėmis išlygomis. Priešingai, palankus kontekstas net ir labiausiai fantastišką mintį gali pakylėti į viešosios diskusijos viršūnes.
Taip jau gavosi, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o ypač po sėkmingo įstojimo į NATO, gynybos klausimai viešojoje erdvėje pastumti į paraštes. Vietoj rimtos diskusijos, viešojoje erdvėje pasitenkinta banaliomis frazėmis.
Gero tono ženklu laikytos kalbos, kad karo nebus. Na, jei jis bus, tai tik toli nuo Lietuvos, kažkur Afrikoje ar Azijoje. Vadinasi, Lietuvos teritorijos gynyba yra atgyvena. Reikia specialiųjų pajėgų, nes tai – karybos ateitis.
Be to, esame NATO nariai, mūsų užsienio sąjungininkai Lietuvą apgins. Toks supratimas lėmė, jog Lietuva krašto apsaugos finansavimui neskyrė 2 proc. šalies BVP. Kariuomenė pakankamai nefinansuota ir tai neleido jai normaliai auginti kovinių pajėgumų. Dugnas pasiektas 2009 metais, kai Lietuva gynybai finansuoti skyrė mažiau nei 1 proc. nuo BVP.
Visi, kas viešojoje erdvėje bandė kalbėti kitaip, laikyti saldofonais, neišmanančiais modernios karybos tendencijų. Tuo metu buvo toks kontekstas ir jis diktavo sąlygas.
Pasaulyje besikeičiantys įvykiai, vis labiau agresyvėjanti Rusija tarsi ir turėjo būti skambučiu pabusti ir susirūpinti savo šalies gynyba. Deja, 2008 metais įvykęs 5 dienų Rusijos – Sakartvelo ginkluotas konfliktas Lietuvoje buvo pirma rimta praleista saugumo pamoka.
Reaguodama į Rusijos agresiją, Lietuvos visuomenė vienareikšmiškai rodė paramos Sakartvelui ženklus. Rengti palaikymo mitingai. 2008 metų vasaros pabaigoje kartvelų mineralinio vandens ir vyno pardavimai padidėjo.
Vis dėlto Rusijos agresija prieš Tbilisį niekaip nesimaterializavo požiūriu į Lietuvos kariuomenę. Priešingai, buvo daroma viskas, kad šalies ginkluotosios pajėgos mirtų nuo nesirūpinimo. Dar prieš Rusijos – Sakartvelo karą rugpjūčio pradžioje, 2008 metų liepą be didesnių ir gilesnių diskusijų atsisakyta vykdyti jaunuolių šaukimą į privalomą karinę tarnybą. Karas Kaukaze tarsi turėjo būti akstinas persvarstyti tą sprendimą.
Tarsi jau tuo metu turėjo būti suvokta, kad deramas savo krašto gynybos finansavimas yra būtina tvaraus valstybingumo sąlyga. Deja, tokio suvokimo – nebuvo.
2008 metų rudenį prasidėjusi pasaulinė finansų krizė greitai iš politikų ir visuomenės dėmesio akiračio išstūmė Rusijos – Sakartvelo ginkluoto konflikto pamokas. Dėmesys sutelktas į finansinių srautų valdymą ir biudžetinių išlaidų karpymą.
Antras pabusti Lietuvą raginęs skambutis nuskambėjo 2014 metais, kai Rusija ėmėsi agresijos prieš Ukrainą. Ignoravimą ir nesirūpinimą savo gynyba pakeitė masinis palaikymas. Skubiai grąžintas jaunuolių privalomas šaukimas į kariuomenę. Jei 2014-aisiais vieno iš kariuomenės dalinių užpildymas personalu vos priartėdavo prie 50 proc. komplektavimo žymos, tai grąžinus šauktinius tas klausimas iš dalies išsisprendė.
Pagaliau įvykdytas NATO nerašytas reikalavimas kariuomenę finansuoti 2 proc. nuo BVP. Per pastaruosius dešimt metų krašto apsaugos finansavimas padidėjo daugiau kaip penkis kartus – nuo 255 milijonų eurų 2012-aisiais iki 1,323 milijardo eurų 2022-aisiais. Atlikti stambūs karinės technikos įsigijimai.
Kita vertus, jau apie 2019 metus užsidegimas ėmė blėsti. Tad dabar, 2022 metais, iš naujo atsiradusi įtampa tarp Rusijos ir Ukrainos vėl skamba kaip prabusti raginantis skambutis.
Lietuvos visuomenės ir politikų požiūris į savo krašto gynybą – savotiškas. Viena vertus, viešai suvokiama, kokiame geografiniame taške Lietuva yra, kokie pavojai čia kyla. Partneriams Vakaruose nuolatos pasakojama apie Kremliaus keliamą pavojų. Netgi žengti kokybiški ir kiekybiniai žingsniai į priekį finansuojant ir komplektuojant Lietuvos kariuomenę.
Kita vertus, vis dar daugelis nori ne tai, kad didesnę, bet kone visą gynybos naštą užkrauti NATO partneriams ant pečių. Suprask, Lietuva maža, ekonomika nedidelė, tad karine prasme daug padaryti negalime.
O štai „Vakarai“ – tai visai kitas reikalas. Dideli, turtingi, turintys karybos tradicijas. Tad konflikto Baltijos šalyse atveju, Lietuva prisidės prie gynybos, bet pagrindinį ir pirmą priešo smūgį turi sugerti NATO partneriai. Išeina vos ne taip, kai vaikinai iš Teksaso ar Bavarijos kausis su priešu prie Vilniaus. Tuo pat metu didžioji Lietuvos gyventojų dalis karą stebės per televizorių ir laikys kumščius už sąjungininkų pergalę.
Realiai turime suvokti, kad taip nebus. Pirmą priešo smūgį turėtume būti pasirengę atremti patys. Lietuvos saugumas labiausia turi rūpėti mums. Kitiems tai antraeilis, trečiaeilis klausimas, jei klausimas išvis.
Siekiant stiprinti Lietuvos karinį potencialą, neišvengiamai teks žengti keturis žingsnius. Pirmiausia, didinti ginkluotųjų pajėgų dydį. Formaliai Lietuvoje naudojama privaloma jaunuolių karinė tarnyba. Realiai ji veikia specifiškai, nes į kariuomenę pašaukiama tik nedidelė dalis jaunuolių.
Tik 4 proc. visų šauktinių 2018 – 2020 metais į kariuomenę pateko priverstinai. Likę 96 proc. būdavo savanoriai arba asmenys, išreiškę norą atlikti tarnybą pirmumo tvarka. Tiesa, absoliučiais skaičiais žiūrint, ir tai nėra didelis rodiklis. Šiuo metu į kariuomenę šaukiama po kiek daugiau nei 3,8 tūkst.18 – 23 metų vaikinų ir tarnybą dėl studijų atidėjusių jaunuolių iki 26 metų.
Prieš kelias savaites Krašto apsaugos ministerija visuomenei pristatė Visuotinės karo prievolės galimybių vertinimo studiją. Pateikti du visuotinės karo prievolės variantai. Pagal pirmą kasmet būtų šaukiami visi 18 – 19 metų vaikinai. Planuojama pašaukti jaunuolius, baigusius pagrindinio bei vidurinio ugdymo mokyklas. Karo prievolės atlikimo atidėjimo dėl studijų aukštojoje mokykloje pagrindas būtų panaikintas. Šauktinių skaičius padidėtų iki 6100 jaunuolių.
Pagal antrą į privalomą karo tarnybą kartu su vaikinais būtų šaukiamos ir 18 – 19 metų merginos. Šiuo atveju asmenų, galinčių užsivilkti karinę uniformą, skaičius padidėtų iki 11 900 šauktinių per metus.
Problema ta, kad šiandien esantys pajėgumai neleidžia į karinę tarnybą pašaukti absoliučios daugumos jaunuolių. Į karinę tarnybą galime pakviesti tik mažiau nei 4 tūkst. Tokia šaukimo sistema iškraipo privalomą šaukimą. Atsiranda lygūs ir lygesni. Vieni eina tarnauti, kiti pasiplauna ir taip paminamas teisingumo principas.
Visuotinis šaukimas galėtų veikti kaip svarbi atgrasymo priemonė. Padėtų stiprinti visuomenės ir kariuomenės ryšį, ugdyti jaunuolių pilietiškumą ir patriotizmą. Gerintų jaunuolių fizinius ir socialinius įgūdžius, o taip pat suaktyvintų ekonominį, socialinį gyvenimą vietovėse, kuriose būtų steigiami kariniai daliniai.
Dar didesnė problema yra ta, kad nedidinę šauktinių skaičiaus niekaip negalėsime maksimaliai išnaudoti viso turimo potencialo. Jeigu reikėtų palyginti Lietuvos kariuomenę su alebardomis ginkluotais Vatikano šveicarų gvardiečiais ir Izraelio karinėmis pajėgomis, tai, deja, pagal savo karinę galią vis dar būtume arčiau Švento sosto ginkluotojų pajėgų.
Antras žingsnis – Lietuvos kariuomenės ugnies galios didinimas. Taip, galime pasidžiaugti, kad lyginant su kokiais 2005 metais, kai Lietuvos kariuomenės ginkluotę kone išimtinai sudarė lengvieji šaulio ginklai, tai šiandien yra žengtas žingsnis į priekį. Turime daugiau ir įvairesnių ginklų.
Kita vertus, jų apimtys ir galia taip pat ribota. Norint pasipriešinti, reikia ambicingesnių įsigijimų. Reikia ginklų, suteikiančių didesnę ugnies galią, kurie leidžia šaudyti iš toliau ir taikliau.
Trečias žingsnis – suvokimas, kad vien pirktu gėriu saugus nebūsi. Turime suvokti, kad įsigyti – tai dar ne viskas. Dalis karinių įsigijimų padaryti, bet pačios ginkluotos sistemos pilnai nėra pasiekusios Lietuvos. Be to, karo atveju papildomos karinės amunicijos, šaudmenų pristatymas į Lietuvą taptų daugiau nei problematiškas.
Žiūrėk atsitiktų, kad Vokietija imtų ir pasakytų, jog siekiant deeskaluoti situaciją ginklų ir atsarginių dalių į Lietuvą neteiks, bet pristatys karo lauko ligoninės įrangą. Vadinasi, turime turėti kažkokius savus ginklų pramonės pajėgumus, kad nebūtume visiškai priklausomi nuo kitų valstybių vidaus politikos nuotaikų.
Galiausiai ketvirtas ir turbūt pats svarbiausias žingsnis. Norit žengti pirmus tris žingsnius, reikia didinti šalies gynybos finansavimą. Du ar truputį daugiau procentų nuo BVP gynybos finansavimas nebeatitinka šalies saugumo realijų. Reikės didinti daugiau iki 4, o gal net ir iki visų 5 procentų.
Krašto apsaugos ministerijos skaičiavimais, pradinės investicijos tik visuotinio vaikinų šaukimo atveju kainuotų ne mažiau kaip 415 mln. eurų, jei būtų šaukiamos ir merginos – 1,5 mlrd. eurų. Be to, priklausomai nuo pasirinkto modelio, valstybei kasmet reikėtų skirti dar papildomai nuo 80 – 220 mln. eurų visuotinio šaukimo sistemos palaikymui.
Pinigai neatsiranda iš niekur. Norint jų gauti, reikės arba didinti mokesčius, arba perskirstyti krašto apsaugos naudai. O tai ir visuomenės, ir politikų tarpe nepopuliarus žingsnis. Vadinasi, teks susitarti ir pritarti, o tai lengviau pasakyti, nei padaryti.
Kariuomenės augimui svarbus nuoseklumas. Jei yra pastovumas, randasi ir rezultatai. Blogai, kai apie Lietuvos saugumą imame galvoti tik tuomet, kai pakvimpa paraku. Tada norime reikalus pagreitinti, o to padaryti neišeina.
Kad ir tas pats visuotinis šaukimas. Seniai buvo aišku, kad 4 tūkst. Šauktinių, esant tokiai saugumo situacijai, nėra tinkamas rodiklis. Dabar reikia didinti, bet tai užtruks. Anot Krašto apsaugos ministerijos, visuotinio šaukimo įgyvendinimo pasirengimui ir infrastruktūros sukūrimui reikėtų ne mažiau kaip 6 – 8 metų. Tikėkimės, kad tiek laiko Lietuvos valstybė turi.
Žvelgiant į Lietuvą ir jos požiūrį į savo gynybą iš tolimesnės distancijos, neišvengiamai piršosi analogija su žmogumi, kuris gyvena kažkur Azijoje. Vietovėje, kur kasmet potencialai gali kilti milžiniški krūmynų gaisrai.
Tiesa, šis žmogus tik iš dalies rūpinasi, kad jo namas ir turtas nesudegtų. Turi porą kibirų vandeniui semti. Išsikasęs nedidelį ugnies sulaikymo griovį, bet tai ir viskas. Kodėl? Nes jo mąstyme viskas – Inshallah. Lietuvos saugume taip pat viskas sąjungininkų rankose ir Dievo malonėje.
