Anot prezidento, Vyriausybė turi baigti kiršinti visuomenę ir persvarstyti galimybių paso tolimesnį taikymą. Net ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė praėjusį penktadienį pareiškė, kad artimiausiame Vyriausybės posėdyje bus priimtas sprendimas dėl galimybių paso naudojimo sustabdymo.
Už pandemijos valdymą Lietuvoje atsakingas ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys pasiduoti neskuba. Anot ministro, dabartiniai ribojimai veikia ir būtent jie padeda suvaldyti COVID-19 pandemiją.
Nepaisant to, kad omikron keliauja per Lietuvą, ligoninėse situacija yra gerokai geresnė nei rudenį. Be to, mažesnis ir vidutinis mirčių skaičius. Kada, jei ne dabar, yra geriausias laikas atšaukti visus dėl koronaviruso pandemijos įvestus ribojimus?
Jei laikas tinkamiausias dabar, kodėl A. Dulkys neskuba duoti įsakymą tai padaryti?
Prisiminkime pandemijos pradžioje naudotą ir viešai platintą metaforinį pasakymą, kad vyksta karas su virusu. Tai puiki ir iliustratyvi metafora. Kaip žinia, karai prasideda, vyksta ir baigiasi. Dažniausiai baigiasi vienos pusės pergale ir kitos pralaimėjimu.
Omikron atmaina yra labai greitai plintanti ir užkrečiama. Gera žinia – užsikrėtę žmonės serga lengviau. Ši kovido atmaina, karo terminais kalbant, pergalingai žygiuoja per pasaulį. Nesirinkdama, skiepytas tu, esi gavęs skatinamąją dozę ar ne, o galbūt esi apskritai išvengęs skiepo – omikron „suskiepys“ visus.
Visi neišvengs viruso, susidurs su juo ir taip įgaus imunitetą COVID-19. Iš esmės karas su kovidu baigtas. Omikron nugalėjo. Valstybėms reikia kelti baltą vėliavą. Grįžti į ikipandeminį gyvenimo ritmą.
Lietuvoje yra dvi esminės politinės priežastys, kodėl skelbti kapituliaciją neskubama. Senovės Romoje didžiausias ir aukščiausias karvedžio nuopelnų įvertinimas – triumfo maršas. Triumfas suteikdavo karvedžiui garbę ir įtaką. Triumfo eitynių paskirtis – eiliniams amžinojo miesto gyventojams parodyti Romos ginklo galią. Ne veltui triumfo eitynės Romoje įprastai įvykdavo vos kartą per dešimt metų.
Karas su virusu buvo ne tik karas, bet ir galimybė. Galimybė šalies valdžiai piliečiams ir pasauliui parodyti nacionalinius kovos su virusu įgūdžius. Prisiminkime, kad praėjusi Valstiečių ir žaliųjų valdančioji dauguma pirmoji susidūrė su COVID-19.
Tuometinė ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio ir sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos kova su virusu piliečių įvertina palankiai. Partijos reitingai ėmė augti ir, rinkimų į parlementą metu surinkę 17,43 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, valstiečiai buvo antri.
Tai kone fenomenalus rezultatas, nes politinėje Lietuvos istorijoje nebuvo partijos, kuri būdama valdžioje laimėtų ir kitus rinkimus. Valstiečiams beveik pavyko ir kova su pandemija tam nemažai pasitarnavo.
Tai suprato ir dabartinė valdančioji Tėvynės sąjungos, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos koalicija. Tad naujoji valdžia su religiniu užsidegimu išėjo į kryžiaus žygį prieš virusą. Strategija paprasta – Lietuva, kovoje su virusu, turėjo pasirodyti kaip šalis pirmūnė. Turėjo būti pasiekti tokie rezultatai, kad žmonės plotų ir kituose rinkimuose vėl už šias partijas balsuotų. Kaimyninėms valstybėms beliktų viešai girti ir slapčiomis pavydėti.
Kaip ir geram kariui, užsidegimas – maksimalus. Pandemijos valdymu abejojantys ir prieštaraujantys valdžios veiksmas – penkta kolona, dirbanti viruso naudai. Tokių nei klausyti, nei su jais kalbėtis verta.
Deja, popieriuje strategija atrodė gražiau nei realybėje. Skiepijimosi nuo COVID-19 prasme Lietuva aplinkinių šalių tarpe buvo viena iš lyderių. Bet tai ir viskas, kuo galima buvo pasigirti. Lietuva netapo kovos su virusu pirmūne, į kurią kiti žiūrėtų ir girtų. Perteklinių mirčių skaičius buvo didelis. Žmonės skeptiškai vertina Vyriausybės darbą.
Iš Pietų Afrikos atkeliavęs omikron situaciją pakeitė iš esmės. Karas su virusu baigtas, bet iš valdančiųjų pozicijų žvelgiant, tą pripažinti sunku. Juk ne tam ilgiausias karantinas Europoje buvo skelbiamas ir ne tam galimybių pasai įvedami, kad dabar tektų pripažinti pralaimėjimą.
Šalies valdžios triumfo eitynių prieš virusą nebus. Jei kam ir turėtų tekti tokia garbė, tai omikron.
Antra nenoro paskubomis eiti Danijos keliu priežastis – ne visiems karas yra blogai. Karas daugumai – pamotė pikta, bet kai kam tai – pati gražiausia mergina.
Realiame kare žūsta eiliniai kariai, kenčia civiliai gyventojai. Kita vertus, būtent karas amžiams į akmenį įkala pergalingų karvedžių ir generolų pavardes.
Kare su virusu, sveikatos apsaugos ir nemažos dalies medikų statusas šovė į viršų. Jei normaliais laikais tai yra svarbios ir gerbtinos profesijos, tai pandemijos metu jie tapo naujais karvedžiais. Visuomenė įtempusi ausis gaudė kiekvieną jų žodį. Kovai su virusu negailėta biudžetinių lėšų. Specialistų žodis valdžios dėka tapdavo kūnu.
Gerai, kai karo metu esi nugalėtojų pusėje. Buvai vadas, kurio genialumas lėmė pergalę. Amžina šlovė tau!
Blogiau, kai tavo vadovaujama kariuomenė iš karo grįžta pralaimėjusi. Esi bent morališkai atsakingas už blogą rezultatą. Netenki statuso.
Kare su pandemija daugelis Vyriausybei patarinėjusių ekspertų, politikų ir ministrų atsiduria pralaimėjusių generolų kailyje. Nei šlovės, nei statuso. Kadangi jie vis dar turi teisę spręsti, tad neskubėjo kelti baltą vėliavą.
Vienaip ar kitaip, karas su pandemija baigtas ir laikas tai pripažinti.
