Buvai samdomas darbuotojas, neturėjai kapitalo, neturėjai žemės, sunkiai nugarą lenkei fabrike – natūralus pasirinkimas buvo kairiosios pakraipos politinės jėgos. Turėjai žemės, turėjai kapitalo ar šiaip buvau konservatyvus – rinkaisi dešiniuosius.
Su laiku šis paprastumas nyko ir XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje socioekonominio skirtumo tarp samdomų darbuotojų ir buržuazijos nebeliko. Ekonomistai ir politikos ekspertai išsivysčiusį pasaulį ėmė vadinti auksiniu milijardu.
Milijarde, kuriam priklauso ir Lietuva, dauguma žmonių poreikių didesne ar mažesne dalimi patenkinti. Per politines kampanijas suagituoti mases ekonominiais, socialinės rūpybos, mokesčių ir kitais klausimais tampa sunkiai sprendžiama užduotimi.
Politinės partijos atsidūrė savotiškoje aklavietėje. Per rinkimus reikia išjudinti rinkėjus, į savo pusę patraukti neapsisprendusiuosius, bet padaryti tai dideliu mastu neįmanoma. Žmonių poreikiai ir preferencijos per daug siauri ir nišiniai. Kas patinka vieniems, kitiems neįdomu ir atvirkščiai.
O politinė agitacija reikalauja – norint laimėti rinkimus reikia kreiptis į kiek įmanoma platesnį rinkėjų ratą. Pasirinkti du galimi rinkėjų pritraukimo keliai. Pirmasis – formuoti vadinamuosius ad hoc blokus. Politinės partijos iškelia kažkokį vieną ar kelis labai konkrečius klausimus, kuriuos žada spręsti, patekusios į valdžią.
Lietuvoje tokio veikimo pavyzdžiu galima būtų laikyti Laisvės partiją. Prieš 2020 m. Parlamento rinkimus susibūrusi liberalios pakraipos partija visuomenei pasiūlė du spręstinus klausimus. Pirmas – tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimas. Antras – lengvo kiekio psichotropinių medžiagų turėjimo dekriminalizavimas.
Šių klausimų iškėlimo užteko, kad partija sėkmingai peržengtų 5 proc. patekimo į Seimą barjerą.
Antras kelias – atsigręžimas į didžiąją dalį piliečių vienijančią pasididžiavimo savo valstybe idėją. Tą ypač gerai Rusijoje išnaudojo putinizmas.
Daugiau kaip dvidešimt metų šalį valdantis Vladimiras Putinas eilinių rusų gyvenimo žymiai nepagerino. Nepaisant to, pasitelkdamas propagandą, sugebėjo malkomis kūrenamuose namuose su lauko išviete gyvenantiems žmonėms įteigti, kad jis – vienintelė jų ir visos šalies viltis.
Eiliniams rusams pasiūlyta vieno lyderio ir galingos tautos idėja. Ateities perspektyvų ieškota praeities pasiekimuose. Sukurtas Sovietų Sąjungos ideologijos ir imperinės Rusijos hibridas. Ideologijos karčius vaisius dabar matome invazijoje Ukrainoje.
Atsigręžimas į patriotizmą nėra rusiškas know how. Tai būdinga daugumai šiuolaikinių dešiniosios pakraipos politinių jėgų. Ryškiausias pavyzdys iš Vakarų – Donaldas Trumpas ir jo 2016 m. prezidento rinkimų šūkis: „Pirmiausia Amerika“.
Lietuvoje didžiausiais patriotais bando būti konservatoriai. Pastarieji ypač mėgsta mokyti ir aiškinti kitiems, kaip „košernai“ mylėti tėvynę, o kas yra „trefnas“ elgesys. Taip pat negriešijama su iš Vakarų atėjusia atšaukimo (angl. cancel) tendencija.
Kas prieštarauja radikalių konservatorių įsitikinimams, juos žeidžia, turi būti ištrinti iš viešosios erdvės. Atsiranda reikalavimai griauti istorinių figūrų paminklus, pervadinti gatves.
Naujausias pavyzdys – Vilniaus savivaldybės valdančiosios partijos, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų, atstovų siūlymas pervadinti Liudo Giros, Rusų gatves ir Petro Cvirkos skverą.
Kova su praeitimi ypač naudinga rinkimų laikotarpiu. Tai paprasta ir įsimintina. Atšaukimas taip pat iš letargo pažadina apsnūdusius sekėjus. Kovą su praeities personažais vidaus auditorijai galima pristatyti kaip dabartinio ukrainiečių karo su Rusija tąsą.
Nesutinki su pervadinimu – tai gal dar palaikai Maskvą? Esi penkta kolona? Kadangi dauguma bijo paprieštarauti, rėksniai patriotai viešojoje erdvėje įgauna didžiulį svorį.
Jiems neįdomu, kad gatvių pavadinimų pakeitimas – tai ne tik vienų lentelių nulupimas ir kitų prikabinimas. Toks veiksmas reikalaus šiose gatvėse dirbančių įstaigų ir įmonių perregistravimo. Iš kieno kišenės už tai bus sumokėta?
Yra ir dar viena rimta problema. Perrašinėdami savo istoriją susidursime su tuo, kad nebežinosime – o kur sustoti? Vilniuje yra Smolensko ir Lydos gatvės. Šiandien Smolenskas yra Rusijos miestas, o Lyda – Baltarusijoje.
Abi šios valstybės vykdo niekaip nepateisinamą agresiją prieš demokratinę Ukrainą. Tai gal ir šias gatves reikėtų pervadinti, nes neatitinka laiko dvasios?
Blogiausia, kad agresijos prieš Ukrainą kontekste dėl vietinių politinių motyvų imama skaidyti ir kiršinti vietos bendruomenė. Putino propagandos mašina būtinai pasinaudos šia atšaukimo istorija.
Neabejotinai Lietuvoje pamatysite tūkstantį kartų daugiau Ukrainą ir ukrainiečius palaikančių ženklų nei prokremliškų pasisakymų. Kita vertus, šis palaikymas nėra neskaldomas monolitas.
Dramblys valgomas po gabaliuką. Tokie siūlymai „tėvynės vardan“ niekaip nepadeda ukrainiečių kovai su Rusija. Šiandien Ukrainos palaikymas Lietuvoje didelis, bet klausimas, ar galime siekdami siaurų rinkiminių interesų leisti sau prabangą toliau skaidyti ir kiršinti visuomenę?
Rinkimų metu politinės partijos nori susilaukti visuomenės dėmesio ir jos palaikymo. Tad bando žaisti su patriotizmu, o tai žaidimas su ugnimi. Galima ne tik pačiam nudegti, bet ir gaisrą sukelti.
Kol kas tokio veiksmo pasekmės neskaudžios. Tai tik kvailas, vaikiškas, bet labai neatsargus neužgesintų degtukų mėtymas aplink. Pabrėžtina – kol kas pasekmės neskaudžios. Visuomet būna pirmas kartas.
Siekiant visuomenės saugumo ir rimties, geriau jau partijos rinktųsi rinkėjų aktyvinimą ad hoc būdu, nei žaistų „didesnio patrioto“ žaidimą.
