Deja, loginiai argumentai, pilnas, gilus situacijos, ją lemiančių aplinkybių pateikiamas nėra stiprioji lietuviškos viešos erdvės pusė. Socialiniuose tinkluose, viešojoje erdvėje susirenkame tvirtai drūtai pareikšti, bet ne išdiskutuoti problemą iš esmės.

Esmė mums nerūpi. Nenorime gilintis į detales. Alternatyvus požiūris ne tik, kad nepageidautinas. Jis vengtinas. Žiūrėk, pasigilinsi, pasiaiškinsi ir nusimuš „minties taikiklis“, sugrius galvoje turimas kategoriškas paveikslas. Tiesa skamba mūsų lūpomis ir to diskusijai pakanka.

Praėjusią savaitę Lietuvoje lankėsi Vokietijos kancleris Olafas Scholzas. Požiūris į kanclerį ir Vokietijos pagalbą kariaujančiai Ukrainai Lietuvoje – kategoriškai neigiamas. Berlynui visuomet Maskvos interesai artimesni nei Kijevo ar Baltijos šalių sostinių. O. Scholzas tik žada ir nieko nedaro.

Diplomatinis oro virpinimas ir nieko daugiau. Vokietija seniausiai Ukrainai pažadėjo perduoti naudotų savaeigių priešlėktuvinių sistemų „Gepard“. Žadėjo ir haubicų PH2000. Pažadų taip ir neįvykdė. Ji net žadėtų šalmų nepateikė.

Absoliučiai daugelio tautiečių būtų tokia vienareikšmiškai neigiama nuomonė apie šiuolaikinę Vokietiją ir jos užsienio politiką.

O dabar pažiūrėkime į Vokietiją ir jos elgesį lemiančius motyvus truputį atidžiau.

Anot O. Scholzo, Europoje niekas negali pasilyginti su Vokietijos teikiama pagalba Ukrainai. „Vokietija tikrai teikia labai didelę paramą Ukrainai: teikiame dideliais kiekiais amuniciją, šarvuotąsias sistemas, turės būti pristatytos ir pačios moderniausios haubicos į Ukrainą“, – spaudos konferencijoje Vilniuje teigė Vokietijos kancleris.

Žvelgiant į finansinę paramą, suteiktą Ukrainai, vokiečiai nebejotini lyderiai. Jie yra ekonominės pagalbos tiekimo pirmūnai. Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, nuo 2014 metų Vokietija suteikė Ukrainai 1,83 milijardo eurų neatlygintinos pagalbos.

Tai daugiau nei JAV (skyrė mažiau nei 200 mln. JAV dolerių) ar bet kuri kita šalis.

Vokietija taip pat įneša nemažus finansinius resursus per Europos Sąjungos platformą. EBPO skelbia, kad 2018 – 2019 metais Berlynas įnešė daugiau nei 400 mln. eurų ir tai buvo didžiausia visų donorų įnešta suma.

Be to, gegužės pabaigoje paskelbta, kad Berlynas susitarė su Kijevu, kad Vokietija papildomai Ukrainai skirs 1 milijardą eurų dotacijų.

Be to, gegužės pabaigoje paskelbta, kad Berlynas susitarė su Kijevu, kad Vokietija papildomai Ukrainai skirs 1 milijardą eurų dotacijų.

Be pinigų kariaujančiai Ukrainai Vokietija taip pat pateikė ir ginkluotės. Tiesa – lengvosios.

Dar kovą Vokietija nusiuntė 900 vienetų prieštankinių granatsvaidžių „Panterfaust 3“. Į Ukrainą taip pat pristatyti 500 vienetų amerikietiškų nešiojamų priešlėktuvinių raketų sistemų „Stinger“.

Be to, Vokietija perdavė 2 tūkst. vienetų Rytų Vokietijos respublikos ginkluotose pajėgose turėtų sovietinių nešiojamų priešlėktuvinių raketų sistemų „Strela-2“.

Balandį Berlynas teikė atsargines kulkosvaidžių dalis, radijo stotis, detonavimo virveles, rankines granatas ir sprogstamuosius užtaisus. Gegužės viduryje Vokietija atsiuntė 3 tūkst. prieštankinių minų ir dar 1600 specialiųjų kryptinių prieštankinių minų.

Nereikia pamiršti, kad viso karo laikotarpiu Ukrainos ginkluotosios pajėgos iš vokiečių gavo daugybę šovinių ir artilerinių sviedinių. Ukraina pati šaudmenų ir sviedinių negamina. Kariaujant su okupacine Rusijos armija jai gyvybiškai reikia šios amunicijos. Vokietijos karinėse bazėse tai pat mokyti Ukrainos kariškai.

Nereikia pamiršti, kad viso karo laikotarpiu Ukrainos ginkluotosios pajėgos iš vokiečių gavo daugybę šovinių ir artilerinių sviedinių. Ukraina pati šaudmenų ir sviedinių negamina. Kariaujant su okupacine Rusijos armija jai gyvybiškai reikia šios amunicijos.

Gražioji istorijos pusė čia ir baigiasi. Nors dar pavasarį Vokietija ir buvo pažadėjusi Ukrainai sunkiosios ginkluotės, bet to neįvykdė. Galima tai būtų aiškinti vokišku išsisukinėjimu, dvigubų standartų taikymu, Rusijos ranka ar banaliu biurgerišku nenoru. Vis dėlto paprastesnis paaiškinimas: tai parodo karinį Vokietijos ribotumą.

Seniai žinoma, kad šiandieninė Vokietija – ekonominis milžinas ir karinis nykštukas viename. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija sąmoningai ir sąjungininkų verčiama didelio vaidmens savo ginkluotosioms pajėgos neteikė. Vokietijos valdžios akyse Bundesveras buvo nemylimos podukros vaidmenyje.

Iki NATO operacijos Afganistane 2001 metais Berlynas apskritai nesiuntė karių į misijas už šalies ribų. Didelę žalą padarė ir ilgametis nepakankamas Vokietijos kariuomenės finansavimas. Vokiečių politikai nuo kokių 1996 iki 2022 metų buvo kariuomenės finansavimo pravaikštose.

JAV prezidentų Georgo W. Busho, Barako Obamos prašymai ar net Donaldo Trumpo ultimatumai Vokietijai padidinti savo ginkluotų pajėgų finansavimą Vokietijos politikų buvo praleidžiami pro ausis. Tik Rusijos invazija į Ukrainą lėmė, kad Vokietija atsibudo. O. Scholzas paskelbė, kad gynybos finansavimui Vokietija papildomai šiais metais skirs 100 mlrd. eurų.

Atrodytų, Vokietija galėtų nors dabar Ukrainai pateikti senas pėstininkų kovos mašinas „Marder“. Ką jau kalbėti apie savaeiges priešlėktuvines sistemas „Gepard“ ar vikšrines haubicas „PH 2000“.

Problema ta, kad Vokietija nelaiko savęs svarbiu kariniu žaidėju. Juo labiau tokiu, kuris gali pasiekti karo lūžio tašką. Siekiant sutriuškinti putlerio armiją, ukrainiečiams reikia daug ir geros sunkios ginkluotės.

Jos reikia ne vienetais, ne dešimtims, o šimtais. Norint, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos pereitų į kontrpuolimą, reikia apie 300 – 350 salvinės artilerijos sistemos vienetų ir 400 – 450 haubicų.

Vokietija tiek neturi. O tai, ką turi sandėliuose, neaišku, kokios būklės. Kariuomene nesirūpinta. Atsargoje laikyta amunicija nėra išvogta kaip Rusijoje, bet gali reikalauti rimto remonto.

Padėtį sunkina ir tai, kad Pastaraisiais dešimtmečiais Vokietijos karinė pramonė buvo glaudžiai susijusi su bendradarbiavimu su kitų šalių karine pramone. Ukrainai žadėtuose savaeiges priešlėktuvinėse tanketėse „Gepard“ naudojami sviediniai gaminti Šveicarijoje.

Norint „Gepard“ perduoti Ukrainai, Berlynui reikia gauti Šveicarijos sutikimą. Pastaroji šalis išlaikydama neutralitetą atsisako duoti leidimą siųsti juos gaminamą ginkluotę į karo zoną. Berlynas karštligiškai bandė gauti šovinių kitur, bet pastangos rezultato nedavė.

Tačiau žurnalo „Der Spiegel“ duomenimis, JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija neoficialiai sutarusios neteikti vakarietiškos gamybos tankų. Žalia šviesa uždegta sovietų gamybos tankams. Tad Lenkija perdavė 200 vienetų sovietinės gamybos tankų Ukrainai.

Atrodytų, Vokietija galėtų Ukrainai pateikti senus tankus „Leopard-1“. Tačiau žurnalo „Der Spiegel“ duomenimis, JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija neoficialiai sutarusios neteikti vakarietiškos gamybos tankų. Žalia šviesa uždegta sovietų gamybos tankams. Tad Lenkija perdavė 200 vienetų sovietinės gamybos tankų Ukrainai.

Ukrainiečių pajėgose kol kas nematyti nei modernių prancūziškų „Leclerc“, britiškų „Challenger 2“ ar amerikietiškų „Abrams“ tankų. Nėra ir leopardų. Tiesa, Lietuvoje kažkodėl nepykstame ant amerikiečių ar britų, kad ukrainiečiai nevažinėja „Abrams“ ar „Challenger 2“ tankais. Vokiečiams jokių išlygų netaikome.

Politikai daug sprendimų priima taip, kaip jiems pataria ekspertai. Gynybos sprendimai, priimami atsižvelgiant į kariškių nuomonę. Lietuvoje, kaip ir Ukrainoje, tikime ir linkime laisvų žmonių pergalės prieš Maskvos agresiją. Tikėjimas – pakankamai stiprus ir persmelkiantis įvairius visuomenės sluoksnius.

Vokietijoje požiūris kitoks. Anot Vokietijos kariškių ir žvalgybos, Ukrainos kariuomenė nepajėgi jėga išstumti okupantų iš užimtų šalies teritorijų. Priešingai. Vokiečių kariškiai mano, kad per artimiausias keturias – penkias savaites Ukrainos pasipriešinimas Donbase gali būti palaužtas. O iki rugpjūčio visa Donecko sritis bus užimta Rusijos kariuomenės.

Nedžiuginančios prognozės. Tiesa, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Vokietijos kariškiai nemano, kad Rusija užims visą Ukrainą. Karas laimėtojų neturės, tad reikės derėtis. Vadinasi, esant tokioms aplinkybėmis, Vokietijos politikų manymu, sunkios ginkluotės tiekimas nėra prasmingas žingsnis.

Sutikti, o juo labiau pritarti, išdėstytiems argumentams nėra būtina. Tačiau žinoti – prasminga. Vokietija – Lietuvai svarbi partnerė. Šalis įsipareigojusi imtis atsakomybės vadovauti NATO brigadai Lietuvoje. Šio tikslo Vilnius siekė ilgai, nes tai sustiprins mūsų saugumą.

Kritikuoti Vokietiją galima ir yra už ką. Lietuviai – ne induistai, o Vokietija – ne šventa karvė. Tiesa, geriausia tai daryti įsigilinus į situaciją, o ne pagal kategorišką principą – aš viską žinau, tad klausykitės manęs.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (7)