Jei ne penkiakovininkės Lauros Asadaukaitės – Zadneprovskienės iškovotas sidabro medalis, tai galėjome likti iš vis be medalio. Ir tai nepaisant to, kad Japonijoje išdalyti net 336 medalių komplektai ir tai naujas vasaros olimpinių žaidynių rekordas.
Tuo olimpinių žaidynių aptarimą galima ir baigti, nes Lietuvoje vyksta gerokai įdomesnių dalykų. Ar įveiks Lietuva Baltarusiją hibridinėje kovoje? Kas ką: epidemijos suvaldymas ar naujas karantino skelbimas? Į Europos vadovų tarybą vyks prezidentas ar ministrė pirmininkė. Grįš į Seimo posėdžių salę partnerystės klausimas ar ne.
Visos šios temos įdomios ir svarbios, kita vertus, didysis sportas yra pati tikriausia politika. Glaustai aptarkime kelis aspektus: a) kodėl didysis sportas yra daugiau nei sportas; b) kodėl olimpiados tampa vis brangesnės ir vis mažiau įdomesnės; c) ką rodo Lietuvos rezultatai Tokijo vasaros olimpinėse žaidynėse.
Lietuvos himne yra žodžiai – „vienybė težydi“. Didelės visuomenės yra susiskaldžiusios ir pasinėrusios į savas problemas. Politikai seniai atrado, kad vienas iš efektyviausiai veikiančių visuomenės susitelkimo būdų yra sporto komandų pasirodymai. Kuomet knygas skaitantys ir tie, kurie jų niekuomet neatsiverčia, kuomet geriantieji ir blaivininkai, kairieji ir dešinieji, vyrai ir moterys, vaikai ir seneliai, skiepyti ir neskiepyti, vienu žodžiu, absoliuti dauguma kartu prie televizijos ekranų palaiko savo nacionalines komandas ir atletus.
Kiekviena šalis turi skirtingus sportus numeris vienas. Indijai ir Pakistanui tai – kriketas, Kanadai –ledo ritulys, Naujajai Zelandijai – regbis, Brazilijai, kaip ir absoliučiai daugumai pasaulio, futbolas, o Lietuvai – krepšinis.
Tiesa, pastaruoju metu krepšinis vis rečiau mus džiugina savo pasiekimais. O kitos Lietuvos visuomenę sutelkiančios sporto šakos nėra. Rezultatas – „vienybė žydi“ kas antrus metus, kai žaidžia Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė. Būtų patekusi mūsų krepšinio rinktinė į olimpines žaidynes, gal ir vienybės nelegalios migracijos ir epidemijos valdymo klausymu būtų daugiau. Mažiau pykčio, daugiau susitelkimo. Na, bet nepateko.
Sporto gebėjimas suvienyti yra milžiniška politinė jėga. Daugelis valstybių siekia turėti kelias pasauliniu lygiu konkurencingas sporto šakas, kad nacionalinio bendrumo jausmas būtų įpučiamas kelis kartus per metus. Dar daugiau, diktatoriai į sporto pasiekimus žiūrėdavo, žiūri ir žiūrės labai rimtai. Tai valstybės prestižo ir jų galios klausimas.
Nuo pilietinio karo Ispanijoje laikų Madrido Realo ir Barselonos kova aplinkinių buvo suvokiama daugiau kaip eilinės futbolo rungtynės. Tam tikra prasme tai buvo tarsi pilietinio Ispanijos karo pratęsimas ant žaliosios vejos. Diktatoriaus Francisko Franko pasekėjai palaikė Realą, o priešininkai – Barseloną.
1952 metų vasaros olimpinių žaidynių metu Helsinkyje Sovietų Sąjungos futbolo rinktinė nesugebėjo įveikti Jugoslavijos rinktinės. Tuo metu prasidėjo kone atviras konfliktas tarp Stalino ir Jugoslavijos diktatoriaus – maršalo Tito. Pastarasis dar 1948 metais atsisakė paklusti Maskvos diktatui, taip užsitraukdamas Kremliaus rūstybę. Tuometinė sovietinė propaganda komunistinę Jugoslaviją ir jos vadovą vaizdavo kone pačiu didžiausiu Sovietų Sąjungos priešu. Socialistinė Jugoslavija tapo tokia pat bloga, kaip kapitalistinė Jungtinė Karalystė ar JAV.
Grupių etape, likus 30 minučių iki varžybų pabaigos, Jugoslavija 5 – 1 tvirtai pirmavo prieš Sovietų Sąjungą. Nepaisant to, per likusį laiką sovietams be atsako pavyko įmušti 4 įvarčius ir varžybos baigėsi rezultatu: 5–5. Kitose varžybose Jugoslavija 3 – 1 įveikė Sovietų Sąjungą.
Negebėjimas įveikti jugoslavų futbolo komandos Sovietų Sąjungoje palaikyta nusikaltimu prieš valstybę. Tuometinė klubinė futbolo komanda CSKA, kurios pagrindu buvo formuojama sovietų rinktinė, buvo išformuota. Formuluotė: „Už komandos nesėkmę olimpinėse žaidynėse ir didelę žalą sovietinio sporto prestižui“. CSKA atgaivinta tik 1954 metais po Stalino mirties. Treneris ir dalis komandos žaidėjų „už neatsakingą žaidimą ir bailų elgesį aikštėje“ neteko sporto meistro vardų ir buvo diskvalifikuoti metams.
1960 metų pirmajame Europos futbolo čempionate diktatorius F. Franko dėl politinių motyvų uždraudė Ispanijos rinktinei ketvirtfinalyje žaisti prieš Sovietų Sąjungos rinktinę. Tuo metu sovietų rinktinė buvo stipri (ji tapo čempionato nugalėtoja). F. Franko manymu, žiūrint iš politinio taško pralaimėjimas sovietams tai daugiau, nei pralaimėjimas, tai absoliuti gėda, kurios reikia išvengti bet kokia kaina. Geriau jau komandos diskvalifikacija už nepasirodymą varžybose, nei pralaimėjimas aikštelėje.
Tokijo vasaros olimpinėse žaidynėse tai buvo diktatorius, kuriam sporto rezultatai buvo valstybinės reikšmės klausimas.
Nepakeičiamas Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka perspėjo šalies atletus kuo geriau pasirodyti olimpiadoje. „Jei nuvyksite ten kaip turistai ir nieko neparvešite, geriau negrįžkite“, – pareiškė A. Lukašenka. Tad nieko nuostabaus, kad netrukus į viešumą iškilo baltarusių lengvaatletės Kryscinos Cimanouskojos skandalas.
Baltarusių sprinterė sukritikavo šalies lengvosios atletikos federaciją, užregistravusią ją dalyvauti estafetės rungtyje jai to nežinant. Po viešai išsakytos kritikos sportininkę bandyta prievarta išsiųsti namo. Gavosi, kad vietoj bėgimo įvyko atletės pabėgimas. Konfliktas išsirutuliavo į politinį. Atletė į Baltarusiją negrįžo, prieglobstį jai suteikė kaimyninė Lenkija.
Kita didelė problema, tai olimpinių žaidynių prestižo kritimas. Šiandien olimpinėse žaidynėse susirenka geri atletai, bet ne visi patys geriausi. Pasaulio futbolo federacijas vienijanti FIFA organizacija jau seniai nusprendusi, kad geriausi futbolo žaidėjai turi žaisti kas ketverius metus vykstančiuose pasaulio futbolo čempionatuose, o ne olimpinėse žaidynėse. Idėja paprasta, kam Tarptautinei futbolo federacijai dalintis savo populiarumu ir pinigais su Tarptautiniu olimpiniu komitetu, kai viską gali pasiimti sau. Tad olimpiniame futbolo turnyre dalyvauja jaunesni nei 23 metų amžiaus žaidėjai ir tik 3 žaidėjai gali būti vyresni.
Geriausius ledo ritulio žaidėjus vienijanti Nacionalinė Ledo ritulio lyga (NHL) taip pat nutarė, kad neverta stabdyti savo čempionato dėl žiemos olimpinių žaidynių. Daug gerų teniso žaidėjų nežaidžia vasaros olimpinėse žaidynėse, nes tai jiems nesuteikia jokių reitingo taškų, negauna jokių piniginių prizų. Geriausi boksininkai taip pat nesivaržo olimpinėse žaidynėse. Panašu, kad laiko klausimas, kad futbolo keliu pasuks ir Tarptautinė krepšinio federacija.
Kita problema, kad auditorija pagal preferencijas yra smarkiai pasidalijusi. Tai socialinių tinklų ir interneto įtaka, kuri negrįžtamai keičia žmonių žiūrėjimo įpročius. Kiekvienos sporto šakos atstovai seka ir žiūri tik tą sporto šaką, kuri jiems įdomi, o bendro visus vienijančio sporto renginio poreikis yra vis mažesnis.
Olimpinių žaidynių patrauklumą mažina ir tai, kad surengti žaidynes tampa finansiškai vis brangesnis malonumas. 2008 metų Pekino vasaros olimpinės žaidynės Kinijai kainavo 44 milijardus JAV dolerių, Rusijai Sočio žiemos olimpinės žaidynės atsėjo 51 milijardą. Žiūrint į šiuos skaičius, Tokijo 15,4 milijardo JAV dolerių žaidynių suma neatrodo tokia didelė. Kita vertus, 15,4 milijardo yra oficialus skaičius, yra paskaičiavimų, kad Japonijai žaidynės kainavo 25 milijonus.
Tik 1984 metų Los Andželo vasaros olimpinės nebuvo nuostolingos. Visur kitur – riebus minusas. Mažėjantis žaidynių populiarumas valstybėms kelia pagrįstus klausimus, ar milijardinės išlaidos tik dėl šalies prestižo yra adekvatus malonumas.
Lietuvos olimpiečių rezultatai – nenudžiugino. Gal, jei medaliai būtų kritę kaip iš gausybės rago, dėmesys Tokijo olimpinėms žaidynėms būtų buvęs didesnis. Jie nekrito, tad ir dėmesio nebuvo. Sakyti, kur buvo padarytos pasirengimo klaidos, ką reikėtų keisti, tegul daro kiti.
Atkreiptinas tik dėmesys, kad Lietuvoje sporto gyvenimas vyksta olimpiniais ciklais. Tai yra kuriami planai, dėliojamos treniruočių metodikos, kad rezultatai ateitų būtent tada, kada labiausiai reikia – per olimpines žaidynes. Rezultatų nebuvo, vadinasi, kažkas sporto sistemoje neveikia ir neveikia iš esmės.
Derėtų surasti priežastį ir ją pašalinti, bet iš viešai prieinamų sporto funkcionierių pasisakymų matyti, kad vieningo atsakymo, kas neveikia, nėra ir greitai nebus. Prasidėjo pirštų rodymas vienų į kitus ir atsakomybės kratymasis.
Ką gi, liko tradicinis politinis sportas: kas važiuos į Europos vadovų tarybą – prezidentas ar ministrė pirmininkė. Atlaikys Lietuva nelegalios imigracijos bangą ir greičiau, aukščiau, tvirčiau pastatys tvorą pasienyje su Baltarusija, ar šalį užplūs migrantai.
