Turbūt geriausiai gebėjimą diskutuoti argumentų kalba švietime iliustruoja pernai į E. Jakilaičio laidą „Forumas“ sukviesti rektoriai. Keli garbūs akademiniai lyderiai net ir suvokdami padėties rimtumą bandė paneigti matematinę tikrovę. Silpnesniems universitetams tuštėjant ir nuosekliai mažėjant studentų skaičiui šalyje, jungti pajėgas jiems atrodė nereikalinga.
Diskusijose kartais ištinka nevilties akimirka, kai pašnekovas lemtingu momentu atsisako priimti logiką ir ima sakyt, kad 2x2 nėra lygu keturiems. Stebint viešus švietimo debatus iš šalies, atrodo, jog šis „neigimo“ sindromas tik progresuoja.
Būtinas universitetų jungimas vis dar kvestionuojamas
Net nuaidėjus finaliniams gongams dėl universitetų konsolidacijos, vis dar ieškoma argumentų įrodyti, kad nieko daryti nereikėjo (juk Lietuvoje dažnai mėgstama išsakyti kritiką viskam, tuo pat metu nesiūlant nieko).
Priminsiu, 2017 metais 5 silpniausių universitetų studentų skaičius buvo 50 proc. arba dvigubai mažesnis nei 2012 m.
Darbuotojų skaičius ir nekilnojamojo turto kiekis, žinoma, pakito minimaliai – kas praktiškai yra artėjančio bankroto garantas.
Demografinė statistika taip pat rodo, kad kasmet studentų skaičius toliau kris ir 2022 m. bus 30 proc. mažesnis nei pernai.
Taigi, po 3–5 metų silpnesnieji universitetai galėtų tapti nacionaliniais muziejais, kur studentų skaičius būtų panašaus dydžio kaip visa administracija.
Žvelgiant į šiuos skaičius, surasti argumentus, kad būtų įmanoma išlaikyti esamą aukštųjų mokyklų tinklą, prilygsta bandymams viršyti šviesos greitį.
Ar dabartinis universitetų jungimosi planas logiškas? Edukologijos, žemės ūkio ir socialinių mokslų „kokteilis“ neatrodo natūraliausias pasirinkimas, bet geriau keistas kompromisas negu amžinas sąstingis.
Reikia tikėtis, kad paskelbtiems susijungimams yra iškelti pamatuojami tikslai, kurie parodys, ar konsolidacija duoda naudos valstybei. Mano siūlomi rodikliai – administracinių kaštų procentas nuo visų išlaidų, valdomo NT turto kiekis vienam studentui, akademinio personalo skaičius 100 studentų ir įsidarbinamumo aukštos kompetencijos reikalaujančiose srityse procentas po studijų.
Žinau – dalis skaitančiųjų tam prieštarausite, nes mokslas nepamatuojamas lyg poezija, ir geriausia nematuoti pokyčio, nes viskas yra reliatyvu…
Studijų kokybė yra gerai, bet stojimo kartelės nekelkime
Antra esminė aukštojo mokslo pokyčio dedamoji – studijų kokybė. Jai auginti reikia daugybės skirtingų priemonių, bet pradžių pradžia buvo stojamojo balo kėlimas. Nuo 2 pakeliant iki 3,6, taip siekiant, kad į universitetą įstojęs jaunuolis būtų baigęs mokyklą bent patenkinamu balu.
Bet net ir toks minimalus pokytis daliai akademikų atrodo pernelyg drastiškas. Tas faktas, kad pusė baigusių kolegijas ir ketvirtadalis baigusių universitetus dirba darbą, kuriam nereikalingas aukštasis išsilavinimas – nepalieka įspūdžio diskusijos oponentams.
Užtat „stiprus“ argumentas pokyčio kritikams atrodo, jog neleidžiant kam papuola studijuoti Universitete, vaikai nestos į kolegijas, bet emigruos. Arba, jog neigiamu balu išlaikęs egzaminus moksleivis taps „elitizmo“ auka (toks įdomus sąskambis su elito ir liaudies kovos paradigma). Tai tada reiktų išvis panaikinti profesines mokyklas ir kolegijas bei palikti tik universitetus.
Studijų programų peržiūra, žinoma, irgi buvo palydėta visa salve nepasitenkinimo komentarų. Iš viso Lietuvoje 2016 m. buvo 1275 programų. Tuo tarpu Estijoje – 657. Paskelbus apie naujus studijų kokybės reikalavimus, pačios aukštosios mokyklos nusprendė nebevykdyti priėmimo į 267 studijų programas. Situacijos tragizmą gerai iliustruoja buvusios galimybės universitete mokytis „chiromantijos“.
Per greitas „elektrošokas“ – greičiausiai, bet situacijos esmės tai keisti neturėtų. Dabar jau SKVC laikomi „blogiukais“, kurie lyg „biurokratai“ bando varžyti nevaržomą akademinę dvasią. Ir dar viena detalė: siekiant skatinti universitetus patiems peržiūrėti savo vykdomas programas ir įvertinti tokių programų rentabilumą, buvo numatytas minimalus studijuojančiųjų skaičius.
Daugumai programų – 10–15, specialiai išskirtoms – 4–8. Be abejonių, tai irgi tapo nepasitenkinimo objektu. Vienas nokautuojančių argumentų – kuo mažiau studentų vienam dėstytojui, tuo geresnė studijų kokybė. Kad tai veda link kito formulės kintamojo – kuo mažiau studentų vienam dėstytojui, tuo jo alga mažesnė – neatrodo problema argumento autoriams.
Daugumoje prestižinių pasaulio universitetų pirmųjų studijų metų kalendoriuje dominuoja masinės paskaitos, kurias lanko keli šimtai studentų vienu metu. Tik vėlesniame etape studijos pradeda specializuotis ir siaurėti. Dažnai galutinę specializaciją apskritai paliekant magistrantūros studijoms.
Tuo tarpu Lietuvoje atrodo normalu priimti 12 studentų į programą ir turėti 5 dėstytojus, kurie pasišvenčia tokiam juvelyriniam darbui. Žinoma, už „įspūdingą“ 500 Eur atlyginimą.
Studijų krepšelių paskirstymo sistema erzina
Dar prieš porą metų studijų krepšelių planavimo „metodika“ buvo iš esmės „krepšelių“ perstumdymas remiantis suinteresuotų šalių nuomone. Dėl to turime situacija, kai pusė baigusių kolegijas ir įsidarbinusių dirba darbą, kuriam nereikalingas aukštasis išsilavinimas, o kai kurios studijų programos išsiunčia emigracijai daugiau nei 60 proc. savo absolventų.
MOSTA vystomas Nacionalinės žmogiškųjų išteklių stebėsenos (NŽIS) prognozavimo modelis įvertina specialistų paklausą, atsirandančią dėl sektorių plėtros (ar traukimosi), taip pat ir pakeitimo paklausą – dėl įvairių priežasčių darbuotojų pasitraukimą iš sektoriaus.
Detalūs duomenys, surinkti iš „Sodros“, VMI, Švietimo registrų, Darbo biržos, Registrų centro ir kitų institucijų, leidžia pakankamai tiksliai prognozuoti, kiek specialistų reikės artimoje ateityje.
Pagaliau skirstant krepšelius remiamasi jau ne vien suinteresuotų šalių nuomone, bet ir objektyviais įsidarbinimo rodikliais ir prognozėmis, nes jos leidžia mažinti darbuotojų paklausos ir pasiūlos neatitikimą Lietuvos darbo rinkoje.
Tarkim, jeigu tam tikra suinteresuota šalis išreikštų poreikį rengti daugiau žemės ūkio specialistų, Vyriausybė galėtų pasakyti, kad didelė dalis baigusiųjų įsidarbina parduotuvėse, vidutinis DU vos didesnis už MMA, o sektorius, tikėtina, artimiausiu metu neaugs.
Vienas iš kritikuojamų žingsnių yra šiais metais padidintas valstybės finansavimas inžinerijos, technologijos, informatikos ir fizikos mokslams kolegijose.
Šis žingsnis yra vienas iš pagrindinių signalų būsimiems studentams apie tai, kokias specialybes baigę jie ateityje galės dirbti ne tik įdomų, bet tuo pačiu ir paklausų bei gerai apmokamą darbą.
Tai, kad dalis skirtų studijų krepšelių lieka nepanaudota – bloga žinia Lietuvos ateičiai. Kulinarai, kosmetologai, turizmo vadybininkai – kaip mikrokreditų verslas.
Žaidžiama vaikų asociacijomis, kurios turi labai mažai ką bendro su realiu pasauliu. Ar Valstybė turėtų atsižvelgti ir tuos krepšelius „atiduoti“ ten, kur juos nešasi studentas? Dalinė kalibracija, žinoma, įmanoma, bet jei skirstysime lėšas ne pagal tai, kur prognozuojamas poreikis, paneigsime pačią sistemos esmę.
Abiturientai iš savo asmeninės perspektyvos šiandien priima sprendimus pakankamai spontaniškai. Pavyzdžiui, jeigu vietos būtų skirstomos tik pagal stojančiųjų norus, mediciną studijuotų dešimtkart daugiau studentų.
Kalbant apie realius atvejus, galima išskirti teisės studijų populiarumą kolegijose, nepaisant to, kad šių studijų absolventai turi ribotas galimybes dirbti teisės srityje.
Profesinėse mokyklose apskritai pilna perliukų – nuo choreografų ir barmenų regionuose iki slaugos specialistų, kurie urmu emigruoja iš karto po studijų, ar viešbučių vadybininkų, kurie ugdomi mieste su vienu „gyvu“ 3 žvaigždučių viešbučiu.
Profesinis orientavimas Lietuvoje yra vis dar nearti dirvonai, nors galimybė paaiškinti moksleiviui, ką jis galėtų veikti gyvenime, dar mokykloje jam padėtų suvokti savo pasirinkimą racionaliau nei iš televizijos serialų (Europoje yra net atlikta tyrimų, rodančių, jog populiarių TV serialų turinys daro didelę įtaką studijų pasirinkimui).
Tiksliukų ir humanitarų „karas“
Viešojoje erdvėje dažnai bandoma supriešinti socialinius ir tiksliuosius mokslus. Stengiamasi įrodyti keistą mitą, kad daugiau rengiamų inžinierių yra grėsmė visuomenės humanitarinėms „savybėms“.
Vakarų pasaulio universitetai jau seniai „miksuoja“ abi disciplinas. Štai „Facebook“ įkūrėjas studijavo psichologijos ir IT studijas Harvardo universitete. Pasaulio bankas į ateities svarbiausių įgūdžių dešimtuką įtraukia tiek emocinį intelektą, tiek ir kūrybiškumą, bet tai nepaneigia fakto, kad mūsų laukia dirbtinio intelekto ir robotų, kurie bus kūrybos instrumentas, amžius.
Stipriai tikėtina, kad Lietuvos pasirinktas profiliavimas mokyklose pagal tiksliuosius ir humanitarinius gebėjimus taps atgyvena, nes pasaulyje atsiranda vis daugiau tyrimų, kurie paneigia šį dvipolį suvokimą ir įrodo, kad mūsų gebėjimai skirstomi į daugiau komponentų: kritinį mąstymą, problemų sprendimą, logiką, emocinį intelektą ir t. t.
Kolegijos kaip neįvertinta grandis
Dar vienas gajus mitas yra tai, kad kolegijų siūlomas išsilavinimas yra prasta alternatyva universiteto studijoms. Kolegijos gali ir turi būti vienas iš regioninę plėtrą užtikrinančių elementų. Sėkmingas modelis veikia Airijoje, kur kolegijos (ne veltui vadinamos Institute of Technology) yra stipriai orientuotos į inžinerines specialybes bei IT mokslus. Tai padeda pritraukti daugiau investuotojų ne tik į Dubliną, bet ir kitus šalies miestus, kurių specializaciją pagrindžia atskirų sektorių poreikius atliepiančios kolegijos.
Žinoma, Airijos sistemai yra ir kita alternatyva: „užprofiliuoti” regionų kolegijas ir profesines mokyklas, kad jos ruoštų slaugos darbuotojus su skandinavų kalbų žiniomis. Prie diplomo galima prisegti ir bilietą į Oslą ar Stokholmą. Visada bus norinčių stoti, iškritimo lygis bus minimalus, o svarbiausia – baigę studijas tikrai gaus aukštas pajamas.
Įrodymais grįsti pokyčiai yra turbūt geriausia, kas galėtų nutikti Lietuvos švietime, nes kitu atveju beliks garsiau už kitus šaukiančio teisė ar paslėpto lobizmo technika, kai daug pastangų išleidžiama savo interesų voratinklio pynimui.
Būtent todėl Valstybei reikia rinkti dar daugiau duomenų, įtraukti daugiau užsienio ekspertų, užtikrinti autonomiją analizes atliekančioms MOSTA ir SKVC agentūroms.
Šiandien kiekviena pažangiausia pasaulio valstybė plėtoja atvirųjų duomenų koncepciją, kuri leidžia išskaidrinti informaciją, rasti didžiulius neefektyvumo šaltinius bei sukurti sprendimus, kurie sukelia proveržius kuriant vertę visuomenei.
Pykti ant duomenų ir įrodymų, kad jie išryškina silpnas ir neefektyvias sritis švietime – labai savotiškas užsiėmimas mokslo šviesos nešėjui.
P.S. Taip, aukštame lygyje galima klysti interpretuojant duomenis, bet kai sprendimai priimami nesivadovaujant duomenimis, klaidų tikimybė išauga iki „kazino ruletės“.
P.P.S. Pokyčių greitis Švietime tikrai sukelia nekokybiškos valdysenos ir čia yra daug erdvės tobulėjimui.
Daugiau informacijos apie skaičiais grįstus pokyčius galima rasti čia.