Kai Rūta Vanagaitė prieš porą metų apsilankė Lietuvos žydų muziejaus Tolerancijos centre, kuriame eksponuojama ir nužudytų, ir išgelbėtų nacių okupacijos metais vaikų paroda, ir ten įrengtame mano biure, kurio langai – į Vilniaus senamiestį, ji, be vieno kito klausimo apie žydų genocidą, daugiausia tylėjo.
© DELFI / Tomas Vinickas

Jos buvo skuboti judesiai žmogaus, kurį pribloškia aiškėjanti miglose mintis (savo ruožtu aš stebėjausi tuo, kad Rūta stebisi šiuolaikiniams intelektualams ir istorikams akivaizdžiais faktais).
Jos veide šmėkščiojo, kaip man atrodė, sutrikęs šypsnys.

Liko įspūdis, kad šios lankytojos, anuomet daugiau žinomos ryšiais su teatru, taip pat ir gabumais organizuojant politines kampanijas, viduje kone karštligiškai darbuojasi mintis ir jausmas.
Būseną perteikdavo tik rusvi skruostai ir šviesios, skvarbios ir jautrios, ir nuo jautrumo primerktos – kaip žmogaus, žlimbančio nuo kompiuterio – akys.

Šiais laikais ši autorė, kaip žinia, atsidūrė visuomenės dėmesio centre su savo knyga, patekusia į bestselerių kategoriją.

„Mūsiškiai“, pasak R. Vanagaitės, tai ne tik budeliai, bet ir aukos, ne tik lietuviai su šautuvais, išrikiuoti prieš nurengtas moteris ir kitus civilius, bet ir patys žydai, suguldyti pamiškėse.
Bet koneveikiantys R. Vanagaitę mąsto kitaip. „Mūsiškiai“ – tai visa lietuvių tauta! Kaip ji išdrįso? Tiksliau, kiek jai sumokėjo bendrakeleivis knygoje – Efraimas Zuroffas. Ir, žiūrėk, Rūta, jeigu tik išaiškės, kad nebuvo taip, kaip surašei!..

Markas Zingeris
Markas Zingeris
© DELFI / Kiril Čachovskij

Apskritai, jeigu atgarsiai į „Mūsiškius“ ką nors ir primena jų mastu ir aistromis, ir jų sukelta polemika, tai ne reakciją į N. Putinaitės knygą apie sovietmetį „Nugenėta pušis“, kuri, politizavus šią knygą ministrui Juozui Olekui, tapo polemika apie patriotizmo prigimtį, ne internautų šiaušimąsi prieš dar vieną knygą apie Holokaustą, o visuomeninius reiškinius, platesnius už knygų skaitytojų ir recenzentų ratelius. Tarkime, reakciją į prezidento A. Brazausko atsiprašymą Izraelio Knesete, į A. Lileikio procesą Vilniuje prieš dvidešimt metų arba į – kadaise – nacionalinę diskusiją dėl kompaktinio diskelio su Kauno geto kalinių dainomis, pridėtomis prie parodos JAV memorialiniame Holokausto muziejuje, tarp kurių buvo ironiškai perdainuotas Lietuvos himnas (tuomet rašiau, kad ironija – tai vienintelis beginklių ginklas) prieš kone dvidešimt metų.

Psichologijoje šitokios reakcijos aprašytos kaip agresyviai gynybinis sindromas. Šitaip į abipusius kaltinius teisme reaguoja ir susivaidiję sutuoktiniai, ir ištisos visuomenės – neigdami faktus ir šmeiždami „pūstelėjusius į švilpuką“ – knygų autorius ar nepatogių dokumentų viešintojus. Lietuvoje polemika dėl „Mūsiškių“ vyksta tuo nirtingiau, kuo labiau įtikinamas yra įrodymas, kad visa, iš ko buvo Holokausto temomis sumodeliuotas lietuviškosios II pasaulinio karo metų visuomenės paveikslas – neva žudė tik padugnės, neva turime didesnį gelbėtojų procentą negu bet kas, o ir ką mes galėjome padaryti – nueina šuniui ant uodegos. O pasakyk tautai komplimentą, daryk iš jos šventą auką, kaip Justinas Marcinkevičius gražiai iš aukščiau prižiūrėtoje LTSR, prisidėk prie užsitęsusio visuomenės mažavaikiškumo ir bus atleista, ir būsi pašlovintas, nepaisant to, kad pagarbinai kito totalitarizmo – komunizmo – stabus.

Pasakyk tautai komplimentą, daryk iš jos šventą auką, kaip Marcinkevičius gražiai iš aukščiau prižiūrėtoje LTSR, prisidėk prie užsitęsusio visuomenės mažavaikiškumo ir bus atleista, ir būsi pašlovintas, nepaisant to, kad pagarbinai kito totalitarizmo – komunizmo – stabus.
Markas Zingeris

Vokietijoje, tokią pačią reakciją, kaip R. Vanagaitės „Mūsiškiai“, prieš dvi dešimtis metų sukėlė Danieliaus J. Goldhageno didžiulis tomas „Uolūs Hitlerio pagalbininkai“ (Hitler‘s willing executioneers, 1996). Kaip ir R. Vanagaitė, Harvardo profesorius, pasiremdamas tyrimais ir gausiais šaltiniais, įrodinėjo, kad Holokaustą vykdė „normalūs“ vokiečiai iš visų visuomenės sluoksnių. Net ir liberalai, su kuriais tuomet Berlyne pasikalbėdavau, buvo šokiruoti. Bet iš esmės šitą faktą Vakarų vokiečiai priėmė kaip ir pridera rafinuoto intelekto ir kultūros visuomenei, ir Harvardo profesoriui surengė knygos turą po Vokietiją, supažindindami autorių ir su jų modernia mokyklinio švietimo apie Holokaustą sistema. Savo ruožtu, grįžęs į JAV D. Goldhagenas pareiškė, kad Vokietija jam paliko didžiulį įspūdį ir kad jis nežino kitos tautos, kuri taip jautriai galėtų pažvelgti į savo moralinę atsakomybę už žydų genocidą kaip vokiečiai. Tokios demaskuojančios knygos kaip „Uolūs Hitlerio pagalbininkai“ (Hitler‘s willing executioners) autoriaus žodžiai Vokietijai buvo kaip medus, o tarptautiniams politikams ir istorikams – patikimi ir svarūs.

Beje, vokiškasis švietimas buvo ilgėliausio „denacifikacijos“ proceso vaisius, kurį pastūmėjo paviešinti vokiečių nusikaltėlių sąrašai ( jeigu jau ginčijamės, paakinus R. Vanagaitei, dėl nežinia kur klaidžiojančių Holokausto žudikų Lietuvoje sąrašų viešinimo). Apie 1960-sius vokiečių prokuroras Fritzas Baueris viešai paskelbė ir pateikė teismui 22 Aušvico lagerio budelių pavardes, kad ir priešinosi įvairaus lygio pareigūnai Vokietijos teisingumo struktūrose. Jis vėliau skundėsi, kad spauda laiko juos vien tik padugnėmis, neįžvelgdama į tai, kas vyko, giliau.

Taikios, kultūrinės, nekontroversiškos knygos, tarkime, apie žydų religiją ir kultūrą, veikia visai kitus žmones ir kitaip – kaip egzotika, pažadas ar viliojantis kuždesys apie tai, kaip susidoroti su egzistencinėmis problemomis – taigi, jos tik tiems, kuriems akių ir proto nėra uždengę nacionalistinės, komunistinės ar senesnės, nacistinės propagandos ir agitacijos akidangčiai. Bet jų ir nebūtina šviesti – šviečiasi ir patys. Šviesti privalu tamsą.
Markas Zingeris

Mintimis grįžtant į Lietuvą, kyla toks klausimas. R. Vanagaitės knyga Lietuvoje – tik viena ištisoje gretoje anksčiau išleistų knygų apie Holokaustą ir gyventojų kolaboravimą su naciais. Tačiau akademiniai grupiniai tyrimai, tokie kaip „Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį“ (2006) arba „Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje“ (2002), Alfonso Eidinto „Žydai, lietuviai ir Holokaustas“ (2002) tokio rezonanso nesukėlė ir negalėjo sukelti. Jo negalėjo sukelti ir Vilniaus geto kalinių dienoraščiai (G. Šuro, H. Kruko), netgi tekstai, svaidę prakeiksmus lietuviams už uolų dalyvavimą tose baisybėse (seno žydų gydytojo E. Elkeso – Kauno geto tarybos pirmininko – testamentas, kurio vertimui Sigitas Geda kadaise parašė pratarmę ar komentarą, spausdintą, kiek pamenu, „Šiaurės Atėnuose“), taip pat ir žydų išeivių Izraelyje sudarytas keliatūkstantinis žudikų sąrašas (kiek pamenu, Lietuvoje buvo patvirtinta tik nedaug to sąrašo pavardžių).

Vienos iš aukščiau minėtų knygų buvo skirtos akademikams ir studentams, kurie „šaršalo“ nekelia, o diskutuoja visokiausių seminarų rėmuose, kitos, visuomenės akimis, parašytos, taip sakant, svetimų. Taigi, šmeižtas. Išsigalvojimai.

Bet šitokio sujudimo nesukėlė ir Daivos Čepauskaitės pjesė apie tą patį – „Diena ir naktis“ – pastatyta Kauno jaunimo teatro scenoje, nei Sigito Parulskio grožinė knyga apie lietuvių žudikų būrį, tikrą nacių Einsatzkommando. Ir menine, ir dokumentine kalba parašyti ir net scenoje įkūnyti tekstai buvo paveikūs, turėjo meninio žodžio, režisūrinės, aktorinės įtaigos ir jų autoriai – kaip ir pridera, rašant šia tema – buvo išmaudyti interneto paskalose ir apklijuoti išdavikų ir pardavikų etiketėmis. Galimai šie autoriai ir artimųjų rate paprakaitavo. Ir neverta manyti, kad rašytojų pamėgtose kavinėse maukia svaiginamuosius mažiau juodašimčių negu Vilniaus ar Kauno priemiesčiuose.
Įsivaizduoju, kaip į D. Čepauskaitę ir S. Parulskį skersakiavo ir jų kolegos.

Aibės žmonių, kurie apgula knygų prekystalius mugių metu arba klapsi klavišais temomis, įvardijamomis kaip „žydų ir lietuvių santykiai“, neskiria individualios kaltės nuo moralinės (ne baudžiamosios) atsakomybės už savąjį sociumą.
Markas Zingeris

Tačiau, ir vėlgi, kaip tik R. Vanagaitės knyga tapo poligrafijos bomba, nugriaudėjusia per mases. Panašu, kad „Mūsiškiai“, sprendžiant iš tiražų (ketvirtas leidimas) ir diskusijų viešose erdvėse, ir iš didžiausios Vilniaus knygų mugėje auditorijos (didžiausioje salėje stovėta ir už atlapų durų) su knygą pristatinėjančiu populiariuoju žurnalistu Andriumi Tapinu tapo šoko terapija plačiausioms masėms.
Taikios, kultūrinės, nekontroversiškos knygos, tarkime, apie žydų religiją ir kultūrą, tokios kaip toje pačioje Knygų mugėje pristatytas Katalikų leidyklos „Šabas“, veikia visai kitus žmones ir kitaip – kaip egzotika, pažadas ar viliojantis kuždesys apie tai, kaip susidoroti su egzistencinėmis problemomis – taigi, jos tik tiems, kuriems akių ir proto nėra uždengę nacionalistinės, komunistinės ar senesnės, nacistinės propagandos ir agitacijos akidangčiai.

Bet jų ir nebūtina šviesti – šviečiasi ir patys. Šviesti privalu tamsą.

Čia R. Vanagaitė ir sukėlė vėjus. Iš dalies dėl to, kad tai parašė etninė lietuvė ir, etninio nacionalisto akimis – o etninis nacionalizmas, kad ir apaugęs „pelėsiais ir kerpėm“ vis dar įmuręs šios ES visuomenės pasąmonėje – ji pažeidė tautinės vienybės mitą, suardė istorinę aukos aurą, neva išdavė idealus. Be to, ji pabrėžia ir kaltę, ir atsakomybę kitų, „nesusitepusių krauju“, tų, kurie sėdėjo prie stalų ir pasirašinėjo kokius nors potvarkius, konvojavo, skirstė ir saugojo nusavintą žydų turtą; taigi, užsimena ir apie galimą Laikinosios vyriausybės paskirtų asmenų bendrininkavimą Holokausto nusikaltimams (prisiminkime diskusiją apie „generolą Vėtrą“).

O LLV turi Lietuvoje daug šalininkų ir toli gražu ne vien tik tarp mažaraščių ir istoriškai neišprususių. Gilyn į mišką – daugiau medžių!

Ji pati buvo šokiruota atrastų faktų ir po to ėmė ir pribloškė visuomenę. (...) Tam reikia kieto būdo! Tam reikia pasitikėjimo savimi. Tam reikia pranašiško užsidegimo – pramerkti kažkam akis, pasiekti šiurkščias širdis. Nesibijant užmėtymo akmenimis.
Markas Zingeris

Antra, čia tam tikras kognityvinis disonansas dėl vadinamosios atsakomybės už nusikaltimus. Tiesiog netikslus problemos artikuliavimas viešojoje erdvėje. Aibės žmonių, kurie apgula knygų prekystalius mugių metu arba klapsi klavišais temomis, įvardijamomis kaip „žydų ir lietuvių santykiai“, neskiria individualios kaltės nuo moralinės (ne baudžiamosios) atsakomybės už savąjį sociumą. Jiems nepažįstamos pokario filosofo Karlo Jasperso, visuotinai žinomo humanitariškai išlavintiems, įvestos kaltės ir atsakomybės gradacijos, o viena iš jų, tai moralinė atsakomybė už kolektyvo veiksmus, kurią, pasak filosofo, ir būsimos vokiečių kartos turėtų jausti. Iš čia atmetimas – tas dažnas „aš nieko nešaudžiau, prie ko čia aš!“

Ir ši knyga yra, vartojant šių dienų slengą, nepolitkorektiška. Čia „nesubsalansuoti“ gelbėtojai ir žudikai. Netgi Abraomo Suckeverio –jidiš poezijos klasiko, 1945 m. karštais pėdsakais parašytoje kraupioje – ir autoriaus neviltimi, ir barbarybės aprašymais – knygoje „Iš Vilniaus geto“ (Paryžius, 1946, Vilnius, 2011) „lietuviai fašistai“ ir „baltaraiščiai“, Vilniuje galabijantys žydų civilius, minimi nepamirštant ir „lietuvių inteligentijos“, už dvasinį pasipriešinimą siunčiamos į konclagerį, ir, atskirai, Onos Šimaitės, padedančios geto gyventojams ir žydų ginkluotam pasipriešinimui. Tas pat ir kituose žydų kalinių memuaruose – šalia žudikų ir vienas kitas kilnus geranoris etninis lietuvis – kunigas ar valstietis.

Keista, bet visa tai – į visuomenės sveikatą.

Įdomu, kad griaudama lietuvių tautos-aukos mitą, R. Vanagaitė pasinaudoja tuo pačiu infantiliu archetipu, kuris būdingas ir kolektyvinei masių sąmonei, parodydama kaip auką save pačią (tarkime, jos nuolat kartojamas, kad po šios knygos „su manimi nesisveikina“ ).
Markas Zingeris

Pamąstau, kad ir pačios R. Vanagaitės bene būta kietos nacionalistės, puoselėjančios etnocentrinę mitologiją, nes tik tokie (kaip Šv. Rašto Saulius, atsivertęs kelyje) negailestingai atkerta jų lopšį išsūpavusiai pasaulėžvalgai. Ji pati buvo šokiruota atrastų faktų ir po to ėmė ir pribloškė visuomenę. Pasirinkusi daugiskaitą – „mes“. Vartodama etnines kategorijas – žydai, lietuviai. Pavadinus knygą „Mūsiškiai“ – čia „visi yra mūsiškiai“, – ir visos aukos, ir visi budeliai.

Tam reikia kieto būdo! Tam reikia pasitikėjimo savimi. Tam reikia pranašiško užsidegimo – pramerkti kažkam akis, pasiekti šiurkščias širdis. Nesibijant užmėtymo akmenimis.

Ji turi teatro žmogaus ir literatės akį detalei – „smėliukas bėga vaikams iš burnų“ arba „aklas juodas šuo be vyzdžių“ – ir visa tai bloškiama veidan linkusiai nusigręžti visuomenei – ir todėl ji gali būti paveiki, – bet jos pristatymus lydi ir tam tikra dozė melodramos. Juk įdomu, kad griaudama lietuvių tautos-aukos mitą, R. Vanagaitė pasinaudoja tuo pačiu infantiliu archetipu, kuris būdingas ir kolektyvinei masių sąmonei, parodydama kaip auką save pačią (tarkime, jos nuolat kartojamas, kad po šios knygos „su manimi nesisveikina“ ).

Bet gal tokių, kaip R. Vanagaitė, kaip tik ir reikia, kad iš letargo miego pabustų mūsų švietėjai ir politikai, ir tie, kas laužo galvą, dairydamiesi per petį, ties dokumentuose įvardytų žudikų sąrašais. Matyt, jie ligi šiol (nekalbant apie retas išimtis) teatlikdavo formalizuotus ritualus, susijusius su Lietuvos žydų žūtimi, jeigu ši knyga – šių dienų šokas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pavyko apžiūrėti iš arti: būstas Vilniuje, kuris tekainuoja 42 eurus per mėnesį (20)

Socialiniai būstai ir jame gyvenantys asmenys – daug diskusijų ir dažnai neigiamų atsiliepimų...

Nepagydoma liga: kreivų žvilgsnių atsikratė išvykęs į Daniją (1)

Nors žvynelinė laikoma nepagydoma liga, sergantys žmonės gali išvengti daugelio jos keliamų...

Pigių oro linijų spąstai: teko sumokėti dvigubai (52)

Už populiarią paslaugą didžiulę kainą sumokėjusi keleivė jaučiasi apgauta, dėl to nori...

Ant paminklo AK-47 kūrėjo M. Kalašnikovo garbei rado anksčiau sukurto vokiečių automato atvaizdą (91)

Ant Maskvoje pastatyto paminklo Mikhailo Kalašniovo garbei akylūs praeiviai pastebėjo vokiško...

Lietuvą merkia gausus lietus: skelbia ekstremalią situaciją (168)

Lietuvai, ypač šiauriniam ir šiaurės rytų regionui, kenčiant nuo stiprių liūčių, jau kelios...

Kareivių - Kalvarijų gatvių sankryžoje susidūrė du automobiliai, dvi merginos išvežtos į ligoninę formuojasi spūstys (30)

Penktadienio vakarą Vilniuje susidūrė „Audi“ ir „Škoda“ automobiliai. Įvykio metu buvo...

Gudrios gydymosi atostogos: sumoki dešimtis eurų – paslaugų gauni už tūkstančius (238)

Už keliasdešimt eurų – paslaugų už tūkstančius. Gudrūs emigrantai surado landą Lietuvos...

E. Presley žmona prabilo apie jų skyrybas: nebegalėjau to išgyventi dar ilgiau

Priscilla Presley savo garsųjį vyrą pažinojo geriau nei bet kas kitas. Ji šalia buvo ir...

NASA asteroidus tiriantis erdvėlaivis skrieja pro Žemę pakeliui į asteroidą (1)

NASA asteroidus tiriantis erdvėlaivis, pakeliui į asteroidą, skrieja pro Žemę.

Iš atostogų grįžę lietuviai negali atsigauti: dėl gąsdinančių sekso pasiūlymų vengėme atokių vietų (16)

Kelionė į Taitį, be jokios abejonės, paryškintomis raidėmis įsirašys į egzotiškiausių...