Šie nuogąstavimai primena žydišką anekdotą. Tačiau šitaip galima apibendrinti europiečių požiūrį į pabėgėlių krizę. Visi mano matyti reportažai iš pabėgėlių susitelkimo vietų Europoje provokuoja užuojautą ir empatiją, pirmiausia atskleidžia Žmogaus nelaimę. Taip ir tinka humaniškiems europiečiams, kuriems į ugdymo pamatus įmūryta krikščionybės ir liberalumo.
Komentatoriai, teigiantys, kad šitaip manipuliuojama mūsų emocijomis ir pabrėžiantys valstybingumą, statistiką, demografiją arba teigiantys, kad neatpažįstamai keičiasi Europos „žmogiškasis landšaftas“, man primena daugybę jų idėjinių pirmtakų, kurie, užsipuldami humanizmą ir universalias žmonijos vertybes ir besikreipdami į žemiausius minios instinktus, susikalė politinį kapitalą.
Žinomiausi iš ksenofobų arba etninių nacionalistų istorijoje iškilo kaip budeliai ir diktatoriai.
Su retrogradų kompanija man ir, tikiuosi, Lietuvai – nepakeliui.
Bet kaip čia politiškai išvairuoti liberaliai nusiteikusiam asmeniui? Viena vertus, Europą gali tūkstančiais kilometrų apgulti taborai klipatų, kuriuos reiks gelbėti, antra vertus, juos įsileidus arba jiems prasiveržus žlunga dabartinė Europos tvarka, susijusi su prieglobsčio teikimu. Ar tai nėra perspėjimas Lietuvai, kurios biurokratija, kaip žinoma, serga vištakumu arba, švelniai tariant, nepasižymi išvystyta vaizduote, kurios politikai dažnai žiūri ne tiek reikalo esmės, kiek neišrankaus rinkėjų simpatijų.
Etninis priesakas „Ištiesk pagalbos ranką“
Kaip reaguoja Europos lyderiai, susidūrę su pabėgėlių problema?
Šiauriausios mūsų kaimynės Suomijos premjeras, inteligentiškasis Juha Sipila – dosnios širdies asmenybė: nuo Naujųjų 2016 savo namus Helsinkio priemiestyje atiduoda atbėgusiems iš Sirijos.
Europos sąjungos širdyje Angela Merkel galiausiai ir po to, kai žiniasklaidoje pasirodė nuskendusių vaikų nuotraukos, pareiškė, kad politiniams pabėgėliams negali būti jokių kvotų.
Bet Europos Komisijos atstovė užsienio reikalams Federica Mogherini emocijoms nepasidavė. Pasak jos, net ir šios tragedijos akivaizdoje jausmai neturi nusverti sveiko proto. Suprask, ES turi veikti pagal galiojančius įstatymus, atsargiai ir apdairiai. Vis dėlto, buvę absorbcijos įstatymai žlunga, nekalbant apie fiasko patiriantį multikultūralizmą. O naujoji mąstysena – realistiškas mąstymo būdas – dar nesusiklostė.
Slovakijos Vidaus reikalų ministerijos aukštas pareigūnas pareiškė, kad Slovakija įsileis tik krikščionybę išpažįstančius sirus.
Beje, Izraelis – viena iš pafrontės į šalių. Arnonas Šoferis, Haifos Universiteto Geostrateginių tyrimų profesorius šios krizės akivaizdoje, deja, toks pat pesimistiškas, kaip kadaise kitas Europos kultūros žūties pranašas Osvaldas Špengleris XX a. pradžios knygoje „Europos saulėlydis“. Pasak A. Šoferio, tai ne kas kita, o civilizacijų susidūrimas, ir jis nevyks Azijoje ar Afrikoje. Jis vyks Prancūzijoje (prancūzų rašytojui Micheliui Houellebecqui Quelenbeckui romane „Soumission“ (Pasidavimas) atrodo, kad tai įvyks 2022 m. per prezidentinius rinkimus) Vengrijoje ir pagaliau pasieks Angliją.
Ir pagaliau, pietiniame ES flange pokomunistinės Vengrijos premjeras ir buvęs futbolininkas profesionalas Viktoras Orbanas sportiškai nusprendė iš pietų atsitverti apie 179 km. siena, kaip kad JAV nuo Meksikos ar Izraelis nuo Palestinos autonomijos. Su tokia švelnia vielyte, pjaustančia rankas kaip skutimosi peiliukai.
Tačiau, sprendžiant iš Vakarų žiniasklaidos nuotraukų, pabėgėliai, net ir jų mažos mergaitės ir pro vielas prasiskverbia. Tai, nuo ko jie bėga, yra kruvinesnis reikalas – Sirijos kare visų prieš visus naudojamos nuodingos dujos, čia taškomasi civilių gyvybėmis. BBC programų žiūrovo negali nejaudinti motina, stumianti vežimuką su vaiku šimtus kilometrų į Pažadėtąją Europos žemę, įveikusi jūras, liepsnojančius kontinentus, svetimų šalių priešiškumą. Tokia moteris man kažkuo primena Brechto pjesės Motušę Kuraž, kuri, kaip žinoma, eidama per visus frontus kovojo tik dėl vieno – dėl savo vaikų teisės į gyvenimą.
Kai kurie pabėgėlių, tikėtina, puikūs žmonės ir profesionalai. Ir jie yra tikrieji pabėgėliai, o ne prie jų prisiplakę migrantai (kurie, beje, irgi žmonės, kupini žmogiškų lūkesčių ir utopijų) arba giminės jau įsikūrusių Vakaruose.
Humanitarinis JT aparatas taip pat stringa. Tūkstančiai sirų pabėgėlių Jordanijoje nustojo gauti money money – tai ženklas, kad Pažadėtosios Europos laukia jų nauja banga ir iš čia.
Tačiau, gerbiamieji, mano lietuviško ir europietiško paso vertę, menkintų tai, jeigu su pabėgėliais, gelbstinčiais savo vaikus nuo karo, kuriame jie visi taikiniai arba nurašomi į neišvengiamus nuostolius, ir aprengusius juos gražiausiais drabužėliais persikėlimui į Europą (viena graudžiausių detalių nuskendusių vaikų nuotraukose – mergaitės suknelė „žirneliais“, mažyčiai berniuko batukai ) būtų elgiamasi kaip su antrarūšiais žmonėmis. Europietis negali gyventi ten, kur žmonės skirstomi labiau žmones ir mažiau žmones.
Nenorėčiau gyventi ir visuomenėje, kur viešoje retorikoje dėl chaoso su pabėgėlių srautu įsitvirtintų labiau ar mažiau užmaskuotas rasizmas, kur populistai skatina primityvius ir agresyvius vietos gyventojų instinktus, nuteikiant lietuvį prieš kitataučius. Man būtų gėda už tokią valstybę, už tokią visuomenę. Pažeminsi kitą –pažeminsi ir save. Beveik visi dabartiniai Vakarų Europos lyderiai (norėčiau tikėti, kad ir Lietuvos) suvokia, kad mes negalime su jais elgtis ne kaip su žmonėmis, o kaip su beveidėmis miniomis, neprarasdami tų humanistinių ir istorinių iškovojimų, to viso humanistinio Europos bagažo, kurį suformavo jos iškilūs rašytojai, filosofai, politikai, esantys pažangos pusėje.
Taip pat nenorėčiau, kad Lietuvoje kvartalai, kur jie gyvena būtų vadinami Džiunglėmis (pabėgėlių stovykla Kalė, Prancūzijoje) arba Afrika (pabėgėlių stovykla netoli Romos). Juk jau turime Kirtimus.
Pagalbos ranka tiesiama turint realų veiksmų planą. Ar jis bus?
Vengrija, Vakarų Europoje kritikuojama už savo „drakonišką politiką“ šios pabėgėlių bangos atžvilgiu, tarp kitko, bandė po suirutės Budapešto geležinkelio mazge Keleti juos pervežti į jiems skirtas stovyklas. Tai reiškė, kad vis dėlto bandė vykdyti procedūrą, kurios reikalauja Europos įstatymas diplomatų kalboje vadinamas „Dublin regulations“. Pagal tai pabėgėliams privalu pereiti registravimo procedūras atvykimo šalyje, kuri neturi būti vien tik pereinamuoju kiemu. Tačiau, kaip minėjau, Vengrijos valstybinis aparatas ir visuomenė, gerokai klaustrofobiška, tokiam srautui buvo visiškai nepasiruošusi.
Vis dėlto jie atvyksta iš kraštų, kuriuose, ypač vyraujant suirutei, reketas ir kyšininkavimas, valdžios apgaudinėjimas, nepasitikėjimas įstatymais yra plačiai paplitęs. (Prisiminkime, kas Lietuvoje darėsi prieš dvidešimt metų, kai treninguoti žaliūkai siūlė pasaugoti kone kiekvieną kioksininką.) Jie atvyksta iš šalių, pasižyminčių pokolonijiniu aukos sindromu ir kuriose nelaisva žiniasklaida yra dėl visų bėdų linkusi kaltinti Vakarus. Nemaža jų dalis, galimas dalykas, yra išugdyti totalitarinių arba islamistinių ideologijų.
Jie galbūt atkeliauja atsinešdami rasistinius ir antisemitinius stereotipus, kurie Europoje, o jau net ir Lietuvoje, nusistovėjusio visuomenės sutarimo pastūmėti į viešo gyvenimo pakraščius. Jie kilę iš visuomenių, kuriose kompromisas ir dialogas nėra vertybė, antraip ten nebūtų tokių konfliktų ir suiručių.
Policijos suvaryta į Budapešto geležinkelio požeminę perėja sirų minia šaukė „Laisvė“, bet nežinia, kaip jie įsivaizduoja tą laisvę, nors ir jos trokšta – juk ir mes nebuvom patyrę tikrai laisvo gyvenimo šaukdami „Laisvė“ Baltijos kelyje: vieni įsivaizdavo prisikeliant smetoninę Lietuvą, kiti – visuotinai prieinamą deficitą ant prekystalio, treti – nevaržomas keliones, ketvirti – kažinkokį amžiną kaifą... Taip, sirai Budapešte šaukė „Vokietija“, bet nežinia kaip jie įsivaizduoja „Vokietiją“ – taip pat ir mes, švelniai tariant, ne visiškai realiai įsivaizdavome Vakarus per Dainuojančią revoliuciją.
Vienas dalykas dainuoti arba skanduoti, kitas – užsidėti darbininko kombinezoną arba užsivilkti studento švarkelį ir gyventi tų išsapnuotų utopijų kasdienybėje. Kodėl arabų pavasariai suteka į senas stabilias diktatūrų vagas? Kodėl tos šalies arabų gatvė nešaukė „laisvė“ Sirijoje, dešimtmečiais po Asadų klano padu? Ir galų gale kuo viskas pavirto? Tuo, nuo ko patys bėga.
Kaip rusai prieš šimtmetį nuo pilietinio karo ir bolševikinės diktatūros į Baltijos valstybes, Vidurio ir Vakarų Europą.
Ir kodėl islamo visuomenių lyderiai vis dar prisibijo kritiškai aiškinti koraną ir viešai smerkti žudikų ir savižudžių džihado? (Nors tai jau daro įtakingi musulmonai, gyvenantys Vakarų šalyse.) Kodėl Artimuosiuose Rytuose jų žmonės, europietiškai pasirišę kaklaryšius, pradedant televizijos komentatoriais ir baigiant akademikais ir rašytojais, atrodo, patys bijosi vadinamosios arabų gatvės, bet laiko lyg ir savaime suprantamu, kad Europa tą arabų gatvę su jos visais prietarais ir supratimais turi persikelti pas save?
Kodėl arabų emyratai ir sultonatai, turėdami svarų biudžetą, neskiria pakankamai lėšų pabėgėlių stovykloms, besiribojančiomis su karo zonomis šalyse?
Tų „kodėl“ yra begalės. Bet yra, deja, tokių valstybės istorijų, kurios baigiasi cul de sac (akligatviu). Pagaliau, tie 3200 žmonių, kuriuos įsipareigojame priimti, turėtų įrodyti, kad yra politiniai pabėgėliai.
Ar mes esam parengę tinkamas procedūras? Politiniam pabėgėliui yra privalu per devynis mėnesius pasiūlyti darbo. Ar jie susišneka bent jau angliškai – juk ir mūsų ne visi biurokratai susišneka. O vaikų darželiai – akivaizdi net ir šios dienos Vilniaus problema. Pabėgėlių šeimos – ir musulmonų, kaip taisyklė –daugiavaikės. Visa tai, beje, vyks tebevaldant socialdemokratų koalicijai – o socdemų rinkėjas visad jaučiasi ekonomiškai nesaugus.
Nenorėčiau, kad į Lietuvą būtų nejučia perkeltos ir tos Artimųjų rytų įtampos, nuo kurių bėga tų šalių piliečiai. Būčiau prieš tai, kad čia vyktų vadinamosios propalestinietiškos demonstracijos su, tarkime, mūsų dviejų trijų veikiančių sinagogų deginimu arba šaudymais Žydų muziejuje, kaip buvo Briuselyje. Galbūt neetiška apie tai galvoti, kai leisgyviai žmonės, kas jie bebūtų, beldžiasi į tavo duris. Bet mes privalome apie tai galvoti – dėl jų ir dėl savęs pačių.
Ir aš nenoriu, kad einamoji politika mane imtų už pakarpos tuo būdu, kad Lietuvoje vyktų tai, kas vykta Vakarų Europoje – islamo fundamentalistai Lietuvoje penėtų lietuviškąjį „talibaną“, jam augindami reitingus, ir nuvertintų mūsų žodžio ir minties laisvę.
Žinoma, tai tik naktiniai košmarai, tinkami romanistams – šito nebus. Kaip paskelbė „Huffington Post“ pabėgėliai nepavojingi bendram Europos stabilumui – tai šiuo metu 0,068 procento Europos gyventojų. Bet Lietuvoje, kur dažnokai netgi vietinių nesilaikoma jokios tvarkos ir, pristigus sveiko proto, dėl šunų kakučių (metafora) riejamasi iki konvulsijų ir Seime, ir kokiame nors bažnytkaimyje, svetimos kultūros žmonių srautas iki pat pamatų gali išklibinti visuomenę, kuriai sucementuoti stokojama idėjinio cemento. Vieni mūsų piliečiai prisimena vaikystės pasaką apie Alibabą. Mano mamytė arabus pažįsta tik iš prieškario šlagerio „Gražus Abdula – šaunus plėšikas“. Dėl to nederėtų pabėgėlių apgyvendinti klaustrofobiškose provincijose. O ir mūsų atstovybės užsienyje turėtų pasistengti, kad atvažiuosiantys kiek įmanoma realiau įsivaizduotų dabartinę Lietuvą.
Svarbiausia, ką turėtų daryti mūsų valstybės vadovai drauge su tarptautine visuomene, ir JT padaliniais tai nuosekliai, nenuilstamai ir atkakliai siekti padėties stabilizavimo suirutės apimtose kraštuose. Ir tartis su Rusija, kuri vis aktyvesnė Sirijoje. Vakarų paliktas pats sau, drauge su Asado režimu, Kremlius gali priskaldyti Sirijoje tiek malkų, kad užsiliepsnos laužas didesnis, negu per jo du karus Čečėnijoje. Ir vėl – bar bar bar prie Europos durų (jeigu jos nebus apskritai nukeltos). Mes tai greitai pajustume per naujus pabėgėlių srautus.
Vis labiau aiškėja, kad šiuolaikinei žmonijai, kuriai verkiant reikia pažangos ir tolygaus vystymosi, būtinas bendras sutarimas. Kad neaptiktume gyvenimo pašaliuose kūnelių, motinos išpuoštų į šviesų rytojų – vaikų, kurie nebeturi rytojaus.
Juk mes juos jau kadaise matėme Europos istorijos šalikėlėse.
