Scenarijų rašytojus intrigavo ir mintys pašalinti paranojišką dabartinį režimą Pchenjane, kuris įžiūri grėsmę netgi amerikiečių komedijose, tokiose kaip „Interviu“ (Sethas Rogersas, Jamesas Franco). Šis filmas apie pasikėsinimą į Kim Jong Uną sulaukė rūstaus Š. Korėjos diktatoriaus vaikišku veideliu ir absurdiška šukuosena pasmerkimo.
Tačiau menininkai akivaizdžiai nespėja tikrovei iš paskos. Iš to, kokiais grąsinimais šiomis dienomis apsikeitė Trumpas ir Kim Jong Unas, atrodo, kad mes esame ties branduolinio karo tarp JAV ir Šiaurės Korėjos slenksčiu.
Beje, karinio šantažo „politikos“ Pchenjanas laikėsi ir Clintono, Busho, Obamos, ceremoningai tūpčiojusių aplink jos diktatorius ir kilojusių jiems prieš veidus tai botagą, tai meduolį, laikais. Tas priešiškumas, žinoma, kyla ne tik dėl to, kad JAV yra Šiaurės Korėjos galingiausiais kaimynas anapus Ramiojo vandenyno, bet ir iš abiejų Korėjų, kai vieną rėmė SSRS, o kitą JAV laikų.
Tačiau šią vasarą Šiaurės korėjiečiai paskelbė pasigaminę branduolines galvutes, įtaisomas balistinėse raketose, ir besiruošią kelias iš jų „užfundyti“ JAV. O naujasis JAV prezidentas, užspaustas į kampą prokuroro Roberto Muellerio komandos tyrimų, išsiugdęs įgūdžius nukreipti rinkėjų dėmesį nuo jo aplinkos ryšių su Rusija įvairiais šalutiniais jo pagarsėjusių tvytų ir šiaip pareiškimų skandaliukais, kurie leidžia rimtai abejoti jo rinkimų kompanijos, jo verslų ir JAV politikos Kremliaus atžvilgiu skaidrumu, pagaliau rado savo tikrą ir neabejotiną, „vyrišką“ vaidmenį – JAV karo pajėgų vyriausiojo vado.
Santykiai taip įkaito, kad JAV priklausančios Guamo salos, į kurios vandenis Šiaurės Korėjos staliniukas pažadėjo artimiausiu metu paleisti tas keturias raketas su branduolinėmis galvutėmis, administracijai teko išplatinti instrukcijas, kaip elgtis turistams bei vietiniams įvykus branduoliniam sprogimui. Lapeliuose, išplatintuose per visą salą, patariama:
1. Nežiūrėkit į branduolinį „grybą“ – apaksit.
2. Pasislėpkit už akmeninės sienos ar kito tvirto objekto.
3. Užsidenkite galvą ir tupėkite, kol nepralėks sprogimo banga (0, 4 min.).
4. sprogus bombai, kruopščiai nusiprauskite duše, nusimuilindami visus kritulius.
Kuo gi ne apokaliptinis filmas? Tokia šių dienų tikrovė.
Tiesa, Pchenjanas jau ne kartą grasino ir niekados savo grasinimų Vakarams neįvykdė, išskyrus hakerių ataką prieš „Sony“ studiją už minėtąjį filmą „Interviu“ ir nieko nekliudžiusių raketų pliumptelėjimus į plačiuosius Japonijos teritorinius vandenis. Tikėtina, kad Šiaurės Korėjos diktatorius, pademonstravęs raumenis ir susilaižęs sušiauštą ševeliūrą, atsipalaiduos, tikėdamasis iš JAV sankcijų panaikinimo, iš Kinijos, kuri labai nenori tokio konflikto (nes, jiems matant kas darosi Europoje, nesinori sulaukti šimtų tūkstančių pabėgėlių iš Š. Korėjos prie savo pasienių) kokios nors pašalpos.
Ir prisiminus kaip sparčiai dabartinis JAV prezidentas sukomandavo apšaudyti Siriją 48 „Tomahawk“ klasės raketomis, ir žinant, kad jį priimti lemtingą sprendimą smogti prevenciniu būdu gali paskatinti ir vidaus politikos aplinkybės, branduolinio karo rizika padidėja.
Ne vien dėl to, kad žmonija nusikalstų prieš istoriją, neišlaikiusi taikaus sambūvio tarp valstybių testo, ir prieš gamtą, atmosferai išnešiojant radioaktyvias atliekas, kaip jos buvo išnešiotos iki pat Skandinavijos po Černobylio katastrofos, prieš tą motiną Gamtą, kuri ir be atominės bombos, atrodo, yra ties pražūties riba, ašigaliams skeldėjant, tropinių vandenynų bangoms išplaunant ištisas mylias atliekų į atvirukinio rojaus salynus ir globaliniam klimatui kraustantis iš proto.
Tai turėtų rūpėti europiečiams ir dėl to, kad kiekvienas karas, juoba, neduokdie, branduolinis, įsuka tam tikrą nenuspėjamų įvykių grandinę ir tai būtų tikroji antiutopinės eros pradžia. Ir būtų, gerbiami europiečiai, galutinai baigta su tais liberalių iliuzijų likučiais, kurių dar nenušlavė populistinės partijos ir jų primestas nūdienis vulgarus politinis ir kultūrinis diskursas. Visokios „žmogaus teisės“, „asmens gyvybė ir orumas“, „demokratija“ laipsniškai taptų nuvertintos, kaip nuvertėjo progresinės iliuzijos po I-ojo pasaulinio karo, užbaigusio santykinai ramią Viktorijos epochą. O menininkams pritrūktų tvermės ir vaizduotės atspindėti beprotišką tikrovę.
Ir, beje, dar kai kas.
Aštrėjant JAV ir Šiaurės Korėjos konfliktui Tolimuose Rytuose, artėja ir Rusijos federacijos pajėgų pratybos „Zapad“ prie mūsų pasienių. Atrodo, tai nesusiję įvykiai. Tačiau tiems, kas paprieštarautų, neva aš per plačiai užsimojau, sugretindamas vietoves, besiskiriančias kaip diena ir naktis, geografinius taškus, kuriuos skiria Rytų ir Vakarų pusrutuliai, priminsiu, kad kadaise Tekančios saulės šaliai Japonijai mirtinai rūpėjo Baltijos šalių regionas, o tiksliau, toji diena, kada nacių Vokietija įsiverš į SSRS. Tam, kad galėtų atpalaiduoti generolo Kvantungo armiją, apgulusią SSRS Tolimuosius rytus, idant ją mestų prieš JAV (išsiaiškinti nacių invazijos datą buvo, kiek žinau, ne tik Japonijos ambasados Berlyne, bet ir viena iš vicekonsulo Sugiharos anų laikų Kaune užduočių).
Taigi, kai pagalvoji, pasaulinės politikos žaidėjams tas mūsų žemės rutulys nedaug didesnis už krepšio kamuolį. Ir kas žino, kas Kremliaus gudročiui Vladimirui Putinui pod šumok – visuotiniam triukšmui kilus – šautų į galvą, kai viso pasaulio ir, beje, NATO dėmesys bus sutelktas ties Guamo paplūdimiais?