Šiomis dienomis, artėjant lietuviškos valstybės šimtmečiui, išplatintas viešas Lietuvos kultūros bendruomenės laiškas. Jis šitaip nusako padėtį:
„Kalbėdami apie tarpukario Lietuvą mes pirmiausia prisimename kultūros įvykius ir žmones: šiandien net ginčijamės dėl paminklų jiems, įrašome kultūros reiškinius į pasaulio paveldo sąrašus. Tačiau dabar kultūra suprantama kaip fasadinis iškilmingas vakaras valstybės dienos proga, ne pirmo būtinumo laisvalaikio forma, kuriai skirtos visuomenės lėšos gali būti atimtos ištikus bet kokiai krizei. Visos Lietuvos partijos kultūrą suprasdavo ir supranta kaip nebūtiną prabangą(…).”
Tokios nevilties paskutiniuosius penkerius metus dažnai būdavau apimtas ir aš, rašydamas (neseniai išleistą) romaną, kurio komponavimą ir kūrimą neišvengiamai teko derinti su oficialiomis pareigomis, išmaldaujant kaip malonės dukart po pusmetį nemokamų atostogų, su tarnyba, reikalaujančia didžiulių pastangų, bet suteikiančią galimybę egzistuoti Lietuvoje, nebėgant į pasakų šalis. Vis viliantis pasireikšti kaip lygus su lygiais gerbiamų pasaulinės prozos meistrų brolijoje, bet ir suvokiant banalią ir depresyvią tiesą, kad „Lietuvoje tas neįmanoma“.
Juk žinai iš pirmų lūpų apie kolegų Vakaruose civilizacines galimybes: kūrybines atostogas su apmokėjimu (tas saldus žodis sabbatical) ir tuzinus fundacijų su galimybėmis apmokėti kūrėjui ir tyrinėjimo, ir kūrybos stadijas, nepriklausomai kurioje pasaulio šalyje dirbtum, taip pat ir lobistines kultūrinių sąjūdžių galimybes parlamentuose, ir patį kultūrinio diskurso lygmenį visuomenėje, kai dienraščiai išeina su meno pasaulio apžvalgų skiltimis ar žurnaliniais priedais. Ir, žinoma, jų menininkų honorarus sėkmės atveju. Valstybės finansams, kaip būdavo sakoma dar tarybmečiu absurdo teatro spektaklyje „Karalius Ūbas“, viešame laiške skiriamas rimtas dėmesys.
Problema Lietuvoje įsiremia į mūsų civilizacinę struktūrą ir intelektualinį visuomenės lygį, ne itin tinkamą rastis epiniams, ilgo kūrybos laikotarpio reikalingiems kūriniams. Ir, žinoma, į tą pačią masinę sąmonę ir vartotojo sufantazuojamą „kultūrą“.
Tai ką daryti, kad šis kūrėjų ir menų sklaida užsiimančių įstaigų viešas laiškas neliktų vien retorika? Ką daryti, kad lietuvių rašytojas, jei tokia būtų ambicingo sumanymo stadija, galėtų ilgėliau padirbėti JAV ar, sakykime, Japonijos archyvuose (mačiau savo akimis, kad Tokijo užsienio reikalų ministerijos archyve ligi šiol dulka Lietuvai nežinomas, solidus tos šalies diplomato prieškario Kaune Sugiharos korespondencijos aplankas—už kopijavimą buvo prašoma solidi suma). Ir iš čia galėtų rastis visuotinai reikšmingas kūrinys. Ką daryti, tarkime, kad Lietuvoje, kaip kai kuriose Vakarų šalyse, NT kompanija, pastatydama daugiabutį arba jų kvartalą būtų įstatymu įpareigota esamai architektūrinei aplinkai užsakyti iš meno kūrėjų skulptūras arba freskas, estetizuojant ar socializuojant aplinką?
Ir kad vadinamosios masės ar jų atstovai, triūsiantys politikoje suvoktų kultūros reikšmę ne vien tik kaip tuščią kevalą, o kaip gyvastingą branduolį. Kaip kūrybą, kaip stebuklą. Kaip akinančių akiračių plyksėjimą. Kaip nepakeičiamą akstiną naujai kokybei santykiuose tarp žmonių, ugdant jauną pilietį, kuriam už jo veiklą bus dėkinga Lietuva ir pasaulis. Iš patirties žinau, kad tik menai gali ugdyti emocingą intelektą ir intelektualias emocijas, kas yra būtina kultūringos, o ne „kultūringos“ pagal biurokratijos sudėliotus paukščiukus, visuomenės sąlyga.
Menas mus efektyviausiai moko empatijos, meno kūriniai atskleidžia, kad realus pasaulis kupinas neįveikiamų prieštaravimų ir leidžia jį suvokti kaip visumą, o kiekvieną iš gyvenimo apraiškų, tarpusavyje besigrumiančių, kaip būtiną jos priešybei rastis ir sušvytėti savomis spalvomis. Iš čia ir įstabi gyvenimo įvairovė. Taip atsiranda erdvės žmogaus širdyje būti empatiška ir supratinga. Toks pilietis yra realiai, o ne deklaratyviai kultūringas.
Viešame kultūrininkų ir kūrėjų laiške yra ir konkrečių, praktiškų pasiūlymų politikams. Tačiau turiu pastebėjimą ir patiems menininkams. Manau, kad mūsų organizacijos vis dar, nuo anų laikų, nuo sovietmečio, pernelyg infantilios. Joms sunkiai sekasi konkuruoti demokratijos sąlygomis su kitomis viešomis iniciatyvomis, nekalbant apie nuoseklų ir kantrų lobizmą Seime.
Rašytojų autoritetas šiuolaikinėje visuomenėje yra smuktelėjęs kaip ubago kelnės, tačiau dėl to idiotiška būtų kaltinti atvirąją visuomenę ar technologijas. Patys rašytojai turi savęs paklausti, ar sugebame, ar išgalime, ar drįstame šiais laikais ambicingai mąstyti ir rašyti.
Tai pasakęs turiu pridurti, grįždamas prie minėto viešo laiško: Lietuvai kultūrą reiktų stiprinti kaip kariuomenę, bet, deja, dabartinis šalies biudžetas ir jo dėlionės liudija ką kita. Ką gi, tikiuosi, kad politikai taip pat klausosi muzikos, skaito romanus, žiūri gerą kiną. Bent jau vasarą. Kad suvoks tai, ką skelbia kūrėjai. Juk tai, kaip sakoma, ir autobusui būtų aišku.