Praėjusį savaitgalį pasibaigusios aukščiausių Europos Sąjungos postų dalybos didesnių diskusijų Lietuvos viešojoje erdvėje nesulaukė. Per daug džiūgauti dėl Lenkijos sėkmės jos premjerą Donaldą Tuską paskyrus ES Vadovų tarybos pirmininku Lietuvoje turbūt būtų blogo tono ženklas. Dar labiau kartinti pralaimėjimo dėl Italijos užsienio reikalų ministrės Federicos Mogherini išrinkimo ES užsienio politikos vadove, atrodo, nepanoro ne tik politikai, bet ir žiniasklaida.
Marius Laurinavičius
© DELFI / Valdas Kopūstas

Tačiau atidžiau panagrinėti, kas ir kaip lėmė būtent tokius kovos dėl ES lyderių postų rezultatus ir netgi pabandyti išmokti šios kovos pamokas Lietuvai tiesiog būtina. Bent jau jeigu ji nori ateityje sėkmingiau ginti savo interesus Europos Sąjungoje.

Lietuvos kandidatu netapo

Taigi pradėkime nuo Lenkijos sėkmės. Jei Lietuva laikytųsi kiek kitokių nuostatų dėl politikos šios kaimynės atžvilgiu, galima būtų net drąsiai teigti, kad Lenkijos premjero D. Tusko paskyrimas ES Vadovų tarybos pirmininku yra ne tik viso regiono, bet ir konkrečiai Lietuvos sėkmė. Ir ją tikrai būtų galima pamėginti išnaudoti net ir siekiant maksimaliai apginti savo interesus ateityje. Tačiau taip, atrodo, nėra ir bent jau artimiausiu metu nebus.

Nepaisant viešų sveikinimų (beje, pakankamai santūrių) D. Tuskui ir pakankamai aiškiai suformuluotos tiek politikų, tiek įvairių komentatorių pozicijos, kad šis paskyrimas Lietuvai naudingas bent jau kaip atsvara italės F. Mogherini kandidatūrai ES užsienio reikalų vadovės poste, vieno tikrai neišgirdome. Neišgirdome, kad ES Vadovų tarybos pirmininku išrinktas D. Tuskas buvo ir Lietuvos kandidatas į šį postą.

Vien jau minėti žiniasklaidos pranešimai apie tariamą D. Grybauskaitės susilaikymą ne tik dėl F. Mogherini, bet ir dėl D. Tusko kandidatūros turėtų būti vertinami kaip pakankamai rimta Lietuvos diplomatijos nesėkmė.
Marius Laurinavičius

Atvirkščiai, tiek Lenkijos, tiek ir tarptautinėje žiniasklaidoje pakankamai garsiai nuskambėjo žinia, kad Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo vienintelė tarp visų ES valstybių ir vyriausybių vadovų, kuri susilaikė tiek dėl F.Mogherini, tiek dėl D.Tusko paskyrimo.

Tiesa, pati D.Grybauskaitė tokius pranešimus paskubėjo paneigti. „Noriu patvirtinti, ir tai girdėjo 27 valstybių vadovai – aš labai palaikiau D. Tusko kandidatūrą, nes jis iš naujų šalių, mūsų regiono atstovas ir puikiai suprantantis mūsų geopolitinius iššūkius. Mūsų nuomonės, ypač Rusijos atžvilgiu, visiškai sutampa, todėl aš pasakiau, kad palaikau kandidatūrą“, – sakė D. Grybauskaitė.
„Dėl ponios Mogherini dėl visiems puikiai žinomų priežasčių aš susilaikau. Toks buvo mano tekstas Europos Vadovų Tarybos posėdžio metu“, – dvi skirtingas pozicijas minėtų kandidatų atžvilgiu aiškino turėjusi D. Grybauskaitė.

Pagrindo netikėti tokiu Lietuvos vadovės išaiškinimu tikrai neturiu. Juo labiau, kad šaltiniai Briuselyje, bent kažkiek girdėję, kas ir kaip iš tiesų vyko tose derybose už uždarų durų, linkę pritarti būtent D. Grybauskaitės išaiškinimui, o ne jau minėtiems pirminiams Lenkijos ir kitos tarptautinės žiniasklaidos pranešimams.

Taigi, galima džiaugtis, kad ir toliau pakankamai įtempti Lietuvos ir Lenkijos politiniai tarpusavio santykiai nevirto kokiais nors nepritarimo D. Tusko kandidatūrai ženklais šioje taip pat ir Lietuvai labai daug reikšmės ateityje galinčioje turėti kovoje dėl ES Vadovų tarybos pirmininko posto.

Bet problema tuo tikrai nesibaigia. Nesibaigia todėl, kad vien jau minėti žiniasklaidos pranešimai apie tariamą D. Grybauskaitės susilaikymą ne tik dėl F. Mogherini, bet ir dėl D. Tusko kandidatūros turėtų būti vertinami kaip pakankamai rimta Lietuvos diplomatijos nesėkmė. Nes turbūt niekas nesiginčys, kad visuomenės nuomonės įtaką šiuolaikinei diplomatijai sunku pervertinti, o bet kuris viešųjų ryšių specialistas patvirtins, kad pirminis pranešimas apie tariamą D. Grybauskaitės poziciją ne tik nuskambėjo žymiai garsiau, bet ir įsimintas (nesvarbu, kad klaidingai) žymiai labiau.
Taigi, bent jau Lenkijos visuomenės akyse D. Tuskas ne tik nebuvo Lietuvos remtas kandidatas į ES Vadovų tarybos pirmininko postą, bet ir esą sulaukė mūsų šalies prezidentės viešo nepritarimo. Kremlius, kuriam politika „skaldyk ir valdyk“ ne tik niekuomet nebuvo svetima, bet mūsų regione ypač svarbi, tikrai gali trinti rankas vien dėl to.

Šaltiniai Briuselyje teigia, kad kažką pakankamai solidaus laimėti už paprasčiausią atsisakymą kautis kovoje, kuri iš anksto buvo pasmerkta pralaimėjimui, Lietuva tikrai turėjo. Ypač po tikrai griežtos D. Grybauskaitės pozicijos dėl F. Mogherini liepos mėnesį vykusios ES Vadovų tarybos metu.
Marius Laurinavičius

Tačiau dar blogiau, kad iš esmės labai teisingi D. Grybauskaitės žodžiai, kad ji labai palaikė D. Tusko kandidatūrą, nes jis „iš naujų šalių, mūsų regiono atstovas ir puikiai suprantantis mūsų geopolitinius iššūkius“, iš tiesų nevirto niekuo daugiau negu žodžiais. D. Tuskas iš tiesų netapo ir Lietuvos kandidatu, jei kalbėsime apie realią užkulisinę kovą dėl šio posto, o ne vien žodinį Lietuvos vadovės pritarimą jo kandidatūrai visų ES lyderių akivaizdoje. 

Maža to, tarp Lietuvos ir Lenkijos šiuo klausimu nebuvo net jokios koordinacijos. Tai patvirtina šaltiniai Lenkijoje, kurie, net pripažindami, jog D. Grybauskaitė tikrai nesusilaikė dėl D. Tusko kandidatūros, tvirtina, jog ji Varšuvai kėlė galvos skausmą iki paskutinės akimirkos.
Esą Lenkija galiausiai buvo priversta baimintis ne to, kad kažkas blokuos patį D. Tusko paskyrimą, o to, kad Lietuvos vadovė tiesiog nuspręs iki galo blokuoti F. Mogherini kandidatūrą, taip sugriaudama visą Varšuvos labai sumaniai pasiektą kompromisinį sandorį, kad ES užsienio reikalų vadovo postas atitenka italei, o ES Vadovų tarybos pirmininko – lenkui.

Iš Lenkijos verta pasimokyti

Visą Lenkijos politinį žaidimą galiausiai pasibaigusį D. Tusko paskyrimu į vieną aukščiausių ES postų iš tiesų galima vadinti ne tik tiesiog didmeistrišku, bet ir labai sektinu pavyzdžiu Lietuvai. Todėl į jį taip pat verta atkreipti dėmesį.

Savo kovą Varšuva pradėjo tikrai senokai, tačiau kulminaciją ji pasiekė liepos pradžioje, kai paaiškėjo, jog Lenkija kartu su Lietuva, Latvija ir Estija, pasiryžusi blokuoti jau tuomet absoliučios favoritės kovoje dėl ES užsienio reikalų vadovės posto statusą turėjusios F. Mogherini kandidatūrą.
Savo užsienio reikalų ministro R. Sikorskio kandidatūrą į šį postą Lenkija oficialiai iškėlė gegužės pabaigoje, o neoficialiai ruošti dirvą neva žūtbūtinei kovai dėl ES užsienio reikalų vadovo posto Varšuva pradėjo dar gerokai anksčiau.

F. Mogherini pareiškimai ir veikla tiek prieš tampant ES užsienio politikos vadove, tiek ir sulaukus oficialaus paskyrimo net labai norint negalėtų būti interpretuojami kaip labiau prokremliški negu, tarkim, Vokietijos kanclerės A. Merkel.
Marius Laurinavičius

Kai kam galėjo atrodyti, kad Lenkija tiesiog daužo galvą į sieną, nes paties R. Sikorskio kandidatūrą į ES užsienio reikalų vadovo postą, švelniai tariant, visuomet atrodė sunkiai galinti sulaukti visuotinio pritarimo. O į viešumą iškilus italės F. Mogherini kandidatūrai, R. Sikorskio šansai atrodė dar labiau abejotini. Ypač žinant, kad būsimas italės postas buvo ir susitarimo dėl liuksemburgiečio Jeano Claude’o Junckerio paskyrimo Europos Komisijos pirmininku, kuris iš esmės izoliavo šiam paskyrimui iki paskutinio atodūsio besipriešinusį Didžiosios Britanijos premjerą Davidą Cameroną, dalis.

Minėtas susitarimas dėl J. C. Junkerio garantavo Vokietijos kanclerei A. Merkel palankią dėlionę, todėl kova prieš F. Mogherini iš esmės buvo iš anksto pasmerkta nesėkmei. Juo labiau, kad ji atitiko ir kelis kitus Europos Sąjungoje ypač svarbius kriterijus šiam postui užimti – yra moteris (ES politikoje dėl lyčių lygybės principų net formaliai tai yra esminis privalumas) ir dar kairioji. Dešiniajam J. C. Junkeriui tapus Europos Komisijos pirmininku kitų kandidatų į aukščiausius postus partinė priklausomybė taip pat įgavo esminę reikšmę.

Apie tai, kaip įprasta dėl savo interesų kovoti Europos Sąjungoje, užuot vėlusis į iš anksto pralaimėjimui pasmerktas kovas, iš esmės kritikuodamas net patį Lietuvos sprendimą blokuoti F.Mogherini kandidatūrą, rašiau žurnalui IQ, todėl nebesikartosiu. 

Tačiau dabar paaiškėjo, kad būtent Lenkija pasuko jau tuomet mano Lietuvai siūlytu keliu – mainais už nepritarimo F. Mogherini kandidatūrai atšaukimą ir kovos dėl R. Sikorskio kandidatūros į šį postą atsisakymą Varšuva pareikalavo netgi stambesnio kąsnio – ES Vadovų tarybos pirmininko posto. Ir pasiūlė į jį daug mažiau prieštaringai negu R. Sikorskis Europos Sąjungoje vertinamamą savo šalies premjerą D. Tuską.Galiausiai, kaip matome, Varšuva laimėjo tai, kas, kaip teigia bent jau kai kurie Lenkijos apžvalgininkai, nuo pat pradžių buvo pagrindinis šalies diplomatijos tikslas. Argi ne sektinas sėkmės istorijos pavyzdys?

Kokia „išsišokimo“ prasmė ir pasekmės? 

Lietuva pasuko visiškai priešingu keliu negu Lenkija. Mūsų šalies diplomatija net nepamėgino gauti jokios „kompensacijos“ už jai tikrai ar tariamai nepatinkantį F. Mogherini paskyrimą. 

Net ir nekalbant apie konkrečią kompensaciją dėl F. Mogherini kandidatūros, visiškai nepaaiškinamas lieka absoliutus Lietuvos atsisakymas kovoti dėl kokio nors įtakingesnio posto Europos Komisijoje.
Marius Laurinavičius

Žinoma, tikėtis, kad Lietuva turėjo galimybių pakonkuruoti su Lenkija dėl ES Vadovų tarybos pirmininko posto (beje, F. Mogherini kandidatūrą iš pradžių blokavusios Latvija ir Estija šio posto bent jau pabandė siekti) nebuvo labai realu. Tačiau šaltiniai Briuselyje teigia, kad kažką pakankamai solidaus laimėti už paprasčiausią atsisakymą kautis kovoje, kuri iš anksto buvo pasmerkta pralaimėjimui, Lietuva tikrai turėjo. Ypač po tikrai griežtos D. Grybauskaitės pozicijos dėl F. Mogherini liepos mėnesį vykusios ES Vadovų tarybos metu.

Kodėl Lietuva nepasinaudojo tokia galimybe, o iki galo principingai kovojo prieš F. Mogherini kandidatūrą, ir net likusi visiškai viena dėl jos susilaikė? Manyčiau, kad tai turėtų būti labai rimtas ir svarbus klausimas tiek prezidentei D. Grybauskaitei, tiek ir visai šalies diplomatijai. Nes toks nelankstumas (nereikėtų to painioti su atvejais, kai valstybės iki galo kovoja dėl kokių nors joms gyvybiškai svarbių interesų) Europos Sąjungoje dažniausiai laikomas paprasčiausiu išsišokėliškumu ir tikrai neprideda valstybei nei įvaidžio taškų, nei galimybių sėkmingiau kovoti dėl savo interesų kitais atvejais.

Juo labiau, kad tariamas F. Mogherini prokremliškumas buvo daugiau dūmų uždanga negu reali grėsmė Rytų Europos šalių, tarp jų ir Lietuvos, interesams. Bent jau kai kurie Lenkijos apžvalgininkai, dabar komentuojantys savo šalies sėkmės strategiją, tai visiškai atvirai pripažįsta.
ES šaltinius, teigusius, kad F. Mogherini toli gražu nėra tokia, kokią ją kai kas piešia, citavau jau minėtame komentare žurnalui IQ. Jos pačios pareiškimai ir veikla tiek prieš tampant ES užsienio politikos vadove, tiek ir sulaukus oficialaus paskyrimo net labai norint negalėtų būti interpretuojami kaip labiau prokremliški negu, tarkim, Vokietijos kanclerės A. Merkel. O juk šios politikės panašiais epitetais niekuomet neapdovanoja nei D. Grybauskaitė, nei Lietuvos diplomatija apskritai.

Beje, apie epitetus. Jie, kaip ir F. Mogherini kandidatūros blokavimas ir galiausiai susilaikymas ją skiriant į šį postą tikrai nepagerins asmeninių italės santykių su Lietuvos atstovais ir požiūrio į mūsų šalį apskritai. Žinant, kad pati kova iš esmės buvo iš anksto pasmerkta pralaimėjimui, vėl kyla klausimas: ar tai tikrai išmintinga politika? Juk dirbti su F. Mogherini Lietuvai tikrai reikės. Ir bendradarbiavimo su ja rezultatai kartais gali tapti labai svarbūs.

Mums nieko nereikia?

Yra ir dar vienas šiame kontekste labai svarbus, bet iki šiol neatsakytas klausimas. Net ir nekalbant apie konkrečią kompensaciją dėl F. Mogherini kandidatūros, visiškai nepaaiškinamas lieka absoliutus Lietuvos atsisakymas kovoti dėl kokio nors įtakingesnio posto Europos Komisijoje.
Didmeistrišką Lenkijos žaidimą, kurio dalis buvo net manipuliavimas (beje, Europos Sąjungoje visai įprastas ir priimtinas) R. Sikorskio ir D. Tusko kandidatūromis jau aprašiau. 

Latvija, siekdama kuo įtakingesnio posto Europos Komisijoje ne tik nusprendė ten siųsti Europoje ypač gerą reputaciją dėl krizės suvaldymo pelniusį buvusį premjerą Valdį Dombrovskį. Kampaniją dėl šio politiko galimo kandidatavimo net į Europos Komisijos pirmininko postą (kaip rodo Lenkijos pavyzdys, pirminiai netgi nelabai realūs reikalavimai gali pasirodyti ir sumaniu taktiniu manevru) Latvija taip pat pradėjo gerokai iš anksto.

Lygiai taip pat elgėsi ir Estija. Ir kandidatūrą parinko net Europoje politiniu sunkiasvoriu dėl devynerius metus trukusio sėkmingo vadovavimo Vyriausybei laikomo ekspremjero Andruso Ansipo, ir užkulisinę lobistinę kovą dėl būsimo posto jam pradėjo dar pavasarį.

O dabar, turėdami galvoje tokius artimiausių kaimynių pavyzdžius, prisiminkime Lietuvą, Vytenio Andriukaičio kandidatūros į eurokomisarus iškilimą ir viešą paslaptį, kad šis politikas pasirinktas tik todėl, kad daugelis norėjo atsikratyti jo Lietuvoje.

Nekoks vaizdelis. Nors reikia pripažinti, kad būtent Europos Sąjungoje V. Andriukaitis turi visai neblogą reputaciją, kurią net ir tokiomis aplinkybėmis tikrai būtina buvo išnaudoti. Ypač turint galvoje visa tai, kas, remiantis Lenkijos, Latvijos ir Estijos pavyzdžiais, jau minėta anksčiau.

Tačiau panašu, kad Lietuva iki šiol net nebando kovoti dėl kokio nors įtakingesnio posto savo atstovui Europos Komisijoje.

Todėl baigdamas prisipažinsiu, kad aš, matyt, kažko visiškai nesuprantu. Nes toks elgesys, bent jau valstybės interesų, o ne kažkokių asmeniškumų ir siaurų vidaus politikos žaidimų prasme, man atrodo visiškai nepateisinamas. O Lenkijos triumfo šviesoje Lietuva, deja, šį kartą visais atžvilgiais atrodo ypač prastai.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

R.I.T.A. Gyvenimą pašventė Lietuvai, o dabar tenka kovoti dėl kompensacijų (70)

Iš Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų į atsargą savo noru išėjo apie 40...

Lietuviškas vanduo brangesnis dėl to, kad yra kietas (40)

Pakeisti visus vandens skaitiklius, kur kas dažniau juos metrologiškai tikrinti, o kartu ir didinti...

NT rinką gali ištraukti tik vienas dalykas (4)

Oficialiai šiemet užsieniečiams išduoda apie 9 tūkst. leidimų dirbti. Tai vienas didžiausių...

Mažos valstybės „stebuklingas berniukas“ A. Merkel gali pridaryti rimtų bėdų (155)

Briuselis ir Berlynas tikrai nenorėjo tokio akivaizdaus Austrijos posūkio į dešinę. O austrai...

Orai: geros naujienos – visą savaitę (6)

Po ypač malonaus pirmadienio šiluma bus mažesnė, tačiau artimiausiomis dienomis didesnių...

Gydytojas A. Unikauskas: storėjate ne tada, kai valgote riebiai

„Nuo seno galvojama: valgysiu riebalus – storėsiu. Tai nelogiška. Juk visas maistas, kurį mes...

Ne pats geriausias pasirinkimas: 6 baldai, kurių dizaineriai negali pakęsti

Jaučiatės pasirengę išleisti ganėtinai įspūdingą sumą naujiems baldams įsigyti? Tuomet...

Žymus futurologas atskleidė, kokie iššūkiai mūsų lauks iki 2030-ųjų (1)

Ray‘us Hammondas visame pasaulyje pripažintas ir kaip futurologas, ir kaip verslininkas. 17...

Įvardijo labiausiai tikėtinus princo Williamo ir K. Middleton trečiojo karališkojo kūdikio vardus

Praėjusią savaitę britų karališkosios šeimos gerbėjai džiaugėsi, pagaliau pamatę viešumoje...

Situacija dėl Gedimino kalno vis blogėja: įspėja jau ir praeivius (713)

Panašu, kad Gedimino pilies kalnas tampa nauja mūsų šalies gėda. Jame vėl formuojasi nuoplovos...