Ką daryti su įgaliojimus viršijusiu ambasadoriumi – visiškai aišku: jis gali būti atšauktas ir atleistas iš šių pareigų. Ir taip Lietuvoje jau yra buvę. Tiesa, premjeras bent jau ambasadoriaus likimo viešai svarstyti nesiėmė – esą pasitars su Užsienio reikalų ministru.
Tačiau ką daryti, jei ne tik įgaliojimus užsienio politikos srityje pastaruoju metu jau ne pirmą kartą viršija, bet ir šalies įvaizdžiui bei užsienio politikos tikslams itin kenkia pats Lietuvos premjeras? Nes šis atvejis, mano įsitikinimu, yra būtent toks. Ir pabandysiu paaiškinti kodėl.
Kad būtų aiškiau ir tiksliau, pirmiausia prisiminkime, ką tokio pasakė M. Janukonis, kad premjeras, tarp kurio Konstitucijos apibrėžtų kompetencijos sričių užsienio politika, beje, užima tikrai itin menką dalį, galėtų viešai kaltinti ambasadorių įgaliojimų viršijimu.
„Iš tikrųjų tokia politinė valia yra ir ji buvo paskelbta aukščiausių Lietuvos vadovų. Kai kurie žingsniai jau žengti ir ateityje juos žengsime. Taip pat ir dėl ginklų tiekimo Ukrainai. Tiksliau kalbėti sunku, bet mes pasirengę“, - kalbėjo M. Janukonis Ukrainos televizijai „5 kanalas“.
Ar tikrai šiuose sakiniuose galima rasti bent žodį, kuris neatitinka Lietuvos jau kurį laiką ne tik nuosekliai deklaruojamos, bet ir vykdomos užsienio politikos? O jei tokių žodžių nėra, tai kaip M.J anukonis galėjo viršyti savo įgaliojimus? Ir kodėl Vyriausybės vadovas apskritai leidžia sau taip kenkti šalies įvaizdžiui ir visai užsienio politikai iš pradžių pareikšdamas, kad sprendimas dėl ginklų tiekimo dar nepriimtas, kad tam neva reikia Valstybės gynimo tarybos posėdžio, o vėliau dar apkaltinti tiesiog savo darbą dirbantį diplomatą įgaliojimų viršijimu.
Gal kam visa tai atrodo – tik juokas arba audra stiklinėje, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kur informaciniai karai yra ne mažiau pavojingi už tikruosius, būtent premjeras, o ne diplomatas dabar privalėtų aiškintis dėl savo elgesio. Juk būtent jo žodžiai iš pradžių tarptautinėje arenoje sudarė įspūdį, kad Lietuva blaškosi dėl paramos Ukrainai, o vėliau – netgi, kad keičia kursą. Ir garsas šis nuskambėjo tikrai plačiai.
Kai kas net teigia, kad premjeras ir bent jau dalis Lietuvos žiniasklaidos galbūt pasidavė Rusijos informacinei provokacijai. Nes būtent Rusijos žiniasklaida – galbūt sąmoningai – kiek iškraipė ambasadoriaus žodžius ir pateikė juos kaip kažkokį naują Lietuvos sprendimą vos ne vienašališkai tiekti Ukrainai ne tokius kaip anksčiau, o „mirtinus“ ar net „puolamuosius“ ginklus, nors Lietuva, ko gero, neturėtų tam net teorinių galimybių.
Tačiau net jei būtų taip, atsakomybę dėl savo paties ar savo patarėjų nekompetencijos turėtų prisiimti būtent premjeras. Nes žala Lietuvos įvaizdžiui ir užsienio politikai jau padaryta.
Pirmą kartą apie tai paskelbta dar praėjusių metų lapkritį po Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimo Kijeve su Ukrainos vadovu Petro Porošenka. Lietuvos Konstitucijos 84 straipsnis sako, kad „Respublikos prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe (ne premjeru, o Vyriausybe – M.L.) vykdo užsienio politiką.”
Ginklų tiekimo Ukrainai politika ir buvo suformuluota ir vykdoma prezidentės, kuri apie būtinybę apginkluoti Rusijos agresijos užkluptą šalį kalba jau seniai ir nuosekliai. O kad prezidentė irgi niekaip nesavivaliavo, o tai buvo bendra valstybės politika, vykdyta „kartu su Vyriausybe“, patvirtina du šioje srityje svarbiausi paties A. Butkevičiaus vyriausybės ministrai.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ne tik ne kartą ragino Vakarų valstybes tiekti ginklus Ukrainai, bet ir dar šių metų vasarį pripažino, kad Lietuva tai daro. Maža to, vasario pabaigoje Lietuva gavo net Rusijos notą dėl ginklų Ukrainai tiekimo ir tuomet tai buvo viešai svarstoma.
„Mes, ką buvome pažadėję Ukrainai prezidentų susitikime, tą esame įvykdę, ir žiūrėsime ateityje, kaip tas mūsų bendradarbiavimas vystysis“, – tai, kad mano jau minėti dar praėjusį lapkritį sudaryti susitarimai dėl ginklų tiekimo Ukrainai buvo vykdomi su Vyriausybės žinia, užvakar žurnalistams patvirtino ir Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.
„Valstybės kilnojamasis ir nekilnojamasis materialusis turtas, įsigytas vykdant Lietuvos Respublikos įsipareigojimus, atsirandančius dėl Lietuvos Respublikos narystės Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje, Europos Sąjungoje, Jungtinių Tautų Organizacijoje, arba skirtas vykdyti iš tarptautinių sutarčių atsirandantiems įsipareigojimams, kolektyvinės gynybos operacijoms, karinėms operacijoms, tarptautinėms karinėms pratyboms ar karinio bendradarbiavimo renginiams, civilinėms misijoms, gali būti neatlygintinai perduodamas ar parduodamas tarptautinėms organizacijoms, kitų valstybių valstybinėms ar savivaldybių institucijoms, kitų valstybių viešiesiems juridiniams asmenims, jeigu toks neatlygintinas perdavimas ar pardavimas atitinka Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus arba Seimo patvirtintą Nacionalinio saugumo strategiją. Sprendimą dėl šioje dalyje nurodyto turto neatlygintino perdavimo arba pardavimo be konkurso priima turto valdytojas, jeigu perduodamas ar parduodamas trumpalaikis materialusis turtas, išskyrus pinigines lėšas, ar kilnojamasis ilgalaikis materialusis turtas, kurio likutinė vertė ne didesnė negu trisdešimt tūkstančių eurų, arba Vyriausybė, jeigu perduodamas ar parduodamas nekilnojamasis turtas ar kilnojamasis ilgalaikis materialusis turtas, kurio likutinė vertė didesnė negu trisdešimt tūkstančių eurų. Vyriausybės arba turto valdytojo sprendime turi būti nurodyta valstybės institucija ar įstaiga, sudaranti turto perdavimo arba pardavimo sandorį, perduodamas ar parduodamas turtas, jo naudojimo sąlygos ir tvarka.“
Tačiau jokio konflikto su Vyriausybe šiuo klausimu nėra. Net ir iš šio Krašto apsaugos ministro atsakymo matyti, kad Lietuvos pozicija, apie kurią kalbėjo M.Janukonis, nėra niekaip pasikeitusi. Taigi, apie ką kalba premjeras, ne tik viešai užsipuldamas ambasadorių, bet ir kenkdamas Lietuvos įvaizdžiui bei užsienio politikos tikslams?
Įgaliojimų vykdyti kokią nors savo užsienio politiką Vyriausybės vadovui Konstitucija tikrai nesuteikia. Todėl ir tenka konstatuoti, kad juos viršijo ne ambasadorius, o būtent premjeras, tuo pačiu padarydamas tikrai nemažą žalą valstybei.
Tačiau blogiausia, kad A. Butkevičius, atrodo, pastaruoju metu nusprendė, kad savo, o ne valstybės užsienio politiką jis vykdyti ne tik nori, bet ir gali. Tai pademonstravo dar vienas premjero sprendimas, kurį kitaip negu akivaizdžiai prieštaraujančiu Lietuvos užsienio politikai ar net remiančiu V. Putino režimą net pavadinti sunku.
Birželio 18-20 dienomis, kai Lietuvos diplomatija aktyviai dirbo, kad būtų pratęstos ekonominės sankcijos agresiją Ukrainoje tęsiančiai Rusijai, A. Butkevičius savo patarėją ekonomikos klausimais Iriną Urbonavičiūtę išsiuntė į kasmetį Sankt Peterburgo ekonomikos forumą.
Ir būtų buvęs visiškai teisus, jei ne vienas niuansas – Lietuva su A. Butkevičiaus sprendimu turi tikrai nedaug bendro. Kaip ir A. Butkevičius – su Lietuvos užsienio politika. Mat Užsienio reikalų ministerija, kuri yra oficialiai įgaliota spręsti tokius klausimus ir koordinuoti veiksmus, nedviprasmiškai rekomendavo politiniu lygiu forume nedalyvauti, nors kvietimus buvo gavęs net ne vienas ministras.
Tačiau premjerui, panašu, nusispjauti ir į tokias rekomendacijas. Jis, vėlgi viršydamas savo įgaliojimus, ir šia prasme nutarė vykdyti savo asmeninę užsienio politiką.
Jei padėtis nebūtų tokia rimta, galima būtų šaipytis, kad Vyriausybės vadovas labai jau trokšta antrą kartą užlipti ant to paties grėblio. Turbūt dar ne visi pamiršo, kad būtent A. Butkevičiaus Vyriausybė savo veiklą pradėjo nuo santykių su Rusija „perkrovimo“ politikos įrašymo į savo programą. Nors tuomet jau visiems buvo aišku, kad net B. Obamos santykių su Rusija „perkrovimo“ politika visiškai žlugo. Neilgai trukus net pačiam A. Butkevičiui teko pripažinti, kad ir jo santykių su Rusija „perkrovimas“ patyrė visišką fiasko.
Tačiau dabar už asmenines A. Butkevičiaus nesėkmes daug svarbiau Lietuvos užsienio politikos laimėjimai ar pralaimėjimai, nes nuo jų, Rusijos agresyvaus elgesio akivaizdoje, bent jau iš dalies priklauso ir visų Lietuvos žmonių saugumas. O, žinant tai, bent jau opozicijai tikrai vertėtų prisiminti, kad interpeliacijos premjerui Lietuvoje ne kartą rengtos ir daug menkesniais klausimais negu sąmoningas ir nesąmoningas kenkimas visai šalies užsienio politikai.
Beje, teigdamas tai nė nemanau raginti griauti Vyriausybės – juo labiau, kad tikrai nemanau, jog tai realu. Tačiau premjero veiksmams itin tinka Seimo opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus žodžiai pasakyti apie intrpeliaciją Krašto apsaugos ministrui Juozui Olekui.
„Susidaro vaizdas, jog visi galvoja, kad interpeliacija yra rezultatyvi tik tada, jei ministras atstatydinamas. Šiuo atveju interpeliacijos pirmas uždavinys yra atkreipti dėmesį į tam tikras problemas, parodyti Vyriausybės arba atskirų ministrų klaidas – šiuo atveju, Juozas Olekas yra nusipelnęs šitos stadijos”, – prieš kelias dienas viešai aiškino A. Kubilius.
Mano įsitikinimu, premjeras A. Butkevičius dėl savo įgaliojimų viršijimo užsienio politikos srityje ir kažkokios asmeninės, o ne valstybinės užsienio politikos vykdymo „šitos stadijos“ nusipelnė gerokai labiau už dėl paieškos ir gelbėjimo operacijos po lėktuvo katastrofos Baltijos jūroje tikras ar tariamas problemas politinę atsakomybę raginamą prisiimti J. Oleką.
Beje, itin įdomu būtų išgirsti ir prezidentės nuomonę dėl tokios Lietuvos įvaizdžiui ir jos užsienio politikos tikslams itin kenkiančios premjero saviveiklos. Juk tai sritis, už kurią būtent prezidentė visos valstybės mastu atsako pagal Konstituciją.
